Po graždankos presu, arba Keturi rusifikacijos dešimtmečiai (1864–1904)

„Nepažįstantieji istorijos lieka vaikai“, „Istorija – gyvenimo mokytoja“ – visiems žinomos antikos išminčių sentencijos. Deja, dažniausiai prasprūstančios pro beprotišku gyvenimo tempu kažkur lekiančios žmonijos individų ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, vis dėlto nepakankamai pasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingos patirties ženklus. Todėl istorikams, taip pat ir muziejininkams, tenka nelengva misija – tarsi iš gausybės rago besiliejančiame žinių ir informacijos sraute gaivinti istorinę visuomenės atmintį, leisti muziejiniams eksponatams liudyti tiesą, sutelkti dėmesį į svarbiausius, istorinio laiko verčių išmatuotus dalykus. Taip galime priminti, su kokiais iššūkiais žmonija jau susidūrė, kaip jie buvo įveikti (arba ne)… 2014 m. buvo gausu kritinių taškų ir atminimų žmonijos istorijoje: minėjome šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, septyniasdešimt penkerius metus nuo Antrojo… O ir dabar senutėje Europoje tebežvanga ginklai… Prisimindami ir šimto penkiasdešimties metų senumo įvykius – spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo Lietuvos teritorijoje įvedimą – pažvelkime, ką mums byloja švietimo paveldo objektai, vadinamasis sunkusis muziejinis paveldas, kokias sąsajas su dabartimi atskleidžia.

1795 m. Austrijos, Prūsijos ir Rusijos monarchinės galybės sunaikino Abiejų Tautų Respubliką – Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Beveik visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė atiteko imperinei Rusijai, Lietuva tapo vadinamuoju Rusijos Šiaurės vakarų kraštu. „Naujųjų žemių“ gyventojų asimiliacijai imta taikyti rusifikacijos politiką. Sukurta valstybės kontroliuojama bendra švietimo sistema, turėjusi išugdyti imperinės valstybės politikai lojalią jaunąją kartą. Po XIX a. Lenkijos ir Lietuvos gyventojų sukilimų prieš Rusijos valdžią rusifikacija tik stiprėjo: 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas, 1864 m. uždrausta leisti bei naudoti spaudą ir literatūrą lotyniškais rašmenimis, iš mokymo programų pašalinta lietuvių kalba (lietuvių kalbą leista dėstyti tik Marijampolės berniukų gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje), lietuviams mokytojams neleista dirbti savame krašte. Buvo sukurta speciali ir kryptinga nutautinimo metodika, rusų kalbos raidynas kirilica buvo pritaikytas įvairioms žmonių grupėms masiškai vartoti ir pakeisti lotynišką abėcėlę. Tekstus lietuvių kalbai pritaikytu rusišku raidynu (vadinamąja graždanka) leido Rusijos valdžia. Per 40 spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metų buvo išspausdinti 55 tokie leidiniai. Pirmiausia religingai lietuvių tautai buvo parengti ir paskleisti kirilica parašyti maldynai. Vieną iš populiariausių maldaknygių „Seną aukso altorių“, lotynišką jos versiją, iš katalikų namų turėjo išstumti naujadaras kirilica (СЕНАСЪ АУКСА АЛТОРЮСЪ АРБА СУРИНКИМАСЪ ИВАЙРЮ МАЛДУНЪ ИРЪ ГЂСМЮНЪ ДЕВАБАЙМИНГАМЪ КАТАЛИКУЙ).

СЕНАСЪ АУКСА АЛТОРЮСЪ АРБА СУРИНКИМАСЪ ИВАЙРЮ МАЛДУНЪ ИРЪ ГЂСМЮНЪ ДЕВАБАЙМИНГАМЪ КАТАЛИКУЙ
(146 / II K 2). Iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus Senų, retų lituanistinių knygų ir spaudinių rinkinio

Po Lenkijos ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimų Rusijos okupacijai ir cariniam režimui (1831 ir 1863 m. sukilimų) rusų valdžia suaktyvino nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstymą. Bet kartu, visai to nesiekdama, paskatino lietuvių tautinio tapatumo paieškas. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, cenzūra, represijos prieš nepaklusniuosius kurstė tautos kelio link savarankiško politinio gyvenimo idėjų paieškas. Tautinis atgimimas plito su „Aušra“ ir „Varpu“, Lietuvoje knygnešių pramintais takais, daraktorių mokyklų grytelėse, kur mokslus pradėdavo buvusių baudžiauninkų vaikai – dauguma būsimųjų nacionalinės valstybės kūrėjų… Rusiškos cenzūros, psichologinio spaudimo sąlygomis lietuvių tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka, be kita ko, 1889 m. sukūrė „Tautišką giesmę“ – įpareigojimą ateities kartoms dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei…

Iliustracinės švietimo istorijos detalės – muziejaus eksponatai neatsitiktiniai. Tai vadovėliai ir mokymo priemonės Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto mokykloms – vadinamasis sunkusis paveldas, liudijantis lietuvių tautos tam tikro istorinio laikotarpio raidos aplinkybes. Nuo 1864 m., vadovaujantis draudimu rengti ir spausdinti vadovėlius ir bet kokią kitą literatūrą lotyniškais rašmenimis, pagrindinės mokymo priemonės, patvirtintos cenzūros Vilniuje, buvo rengiamos rusų kalba bei paremtos rusų mokymo ir auklėjimo tradicija. Keli pavyzdžiai iš 1892–1904 m. mokymo priemonių valdinėms mokykloms. Valdinės mokyklos trečios klasės „Skaitinių knygoje“ Tėvynės pažinimo (Отечествоведенiе) skyrius prasidėjo eiliuotu I. Nikitino tekstu „Русь“: „…Tai tu, mano Rusija galingoji, mano tėviškė stačiatikiškoji. [...] Laukus savo pavertei totorių minių kapais, sprendei išlikimo ar mirties klausimą Lietuvos grėsmės akivaizdoje. [...] Tik carui pašaukus tauta į kovą iš visų šalies platybių kelias, net vaikai, seniai ir moterys kraujo puoton priešus kviečia… [...] Kurčiose stepėse amžiams priešai paguldyti, šiaurės vėjų pravirkdyti… [...] Tavo turtams nėra ribų; klesti laukai, ošia miškai, žemėj snaudžia aukso turtai. Po visus pasaulio kraštus pasklidęs tavo galybės garsas aidi. [...] Yra už ką, Rusija galingoji, mylėti tave, vadinti motina, už tavo garbę kovoti ir nebijoti dėl tavęs netekti galvos…“ (pažodinis vertimas). Krašto geografijos apžvalgoje daug dėmesio buvo skiriama Vilniui. Ypač plačiai aprašoma Vilniaus miesto svarba XIX a. Rusijos geopolitinėje situacijoje, jis įvertinamas kaip rusų kariuomenės įsitvirtinimo bastionas. Liaupsinamas Rusijos Šiaurės vakarų krašto valdytojas grafas Michailas Muravjovas, „staigiais ir ryžtingais veiksmais užgesinęs 1863 m. sukilimą ir įtvirtinęs ramybę krašte, atstatęs bei įkūręs naujus stačiatikių tikybos centrus ir vėl Vilnių pavertęs rusišku miestu“. 1899 m. dėkinga Rusija priešais generalgubernatoriaus rūmus jam pastatė paminklą… Nepamiršta paminėti ir pikantiška Aleksandro Puškino senelio Hanibalo ir Petro I krikšto saitų Vilniuje istorija. Gana plačiai aprašoma Abiejų Tautų Respublikos padalijimų istorija, liaupsinama Rusijos – silpnųjų gelbėtojos, tvarkos ir taikos Europoje įtvirtintojos – pozicija (pavyzdžiui, kaip užguita Krymo stačiatikių mažuma pasiprašiusi pagalbos iš brolių krikščionių Rusijos ir šioji „neturėjusi teisės“ silpniesiems nepadėti…). Dar ideologiškai paveikiau parengta N. Odincovo ir V. Bogojavlenskio „Skaitymo knyga Rusijos Šiaurės vakarų krašto liaudies mokykloms“ (КНИГА ДЛЯ ЧТЕНIЯ въ народныхъ училищахъ СЂВЕРО-ЗАПАДНAГО КРАЯ РОССIИ). Tai tipinė kryptinga rusofilų formavimo priemonė su didžiosios Rusijos caro pagarbinimu ir stačiatikių maldomis: Славься, cлавься, / Нашь Русскій Царь! / Господомъ данный / Намъ Царь-Государь! / Да будеть безсмертень / Твой Царскій родь, / Да имь благоденствуеть / Русскій народь! Muzikos mokymo vadovėlis prasideda ne kuo kitu, o eiliuotu pasveikinimu „Dieve, saugok carą!“ („Боже, Царя храни!“): царствуй на страхъ врагамъ, Царь православны! Dangiškoji gerojo valdovo iliuzija, priešpriešos savas–svetimas, draugas–priešas – tai nuo mažumės diegiamų mąstymo klišių grandinė, aplinkos suvokimo kodavimo sistema, šimtmečiais taikyta rusams, o prieš 150 metų mėginta pritaikyti ir rusinamoms Europos tautoms. Koks gajus šis mąstymo kodas, galime matyti ir dabartinių Ukrainos įvykių kontekste, kai kurių slavų valstybių bendravimo ženkluose.