Nepriklausoma leidyba – kultūrinės įvairovės ženklas
JANAKA STUCKY yra nepriklausomos leidyklos „Black Ocean“ įkūrėjas. Bostone, Niujorke ir Čikagoje įsikūrusi, išskirtines knygas leidžianti leidykla garsėja kaip įdomiausių šiuolaikinės amerikiečių poezijos kūrėjų namai. „Black Ocean“ požiūris į leidybą kaip į reiškinį ir į savo leidžiamus kūrinius (pavyzdžiui, neseniai pasirodė stebėjimo poetikos antologija) rodo radikalią socialinę jų misijos perspektyvą. Leidykla dirba tik su menininkais, kuriais tiki, ir visomis išgalėmis rūpinasi jų darbų sklaida. „Black Ocean“ kolektyvas kuruoja poezijos žurnalo „Handsome“ leidybą, organizuoja knygų pristatymus, skaitymų ciklus, vakarėlius, koncertus, parodas ir taip darbuojasi už vyraujančios tradicinės leidybos ribų.
Janaka taip pat kuria eiles ir yra poezijos rinkinių „Your Name Is The Only Freedom“ ir „The World Will Deny It For You“ autorius. Jo eilės išspausdintos tokiuose žurnaluose kaip „Denver Quarterly“, „Fence“ ir „North American Review“, o straipsniai publikuoti leidiniuose „The Huffington Post“ ir „The Poetry Foundation“. Stucky poezija taip pat įtraukta į „Third Man Records“ išleistą Jacko White’o antologiją „Language Lessons: Volume I“, o „Third Man Books“ ką tik išleido autoriaus debiutinį poezijos rinkinį „The Truth Is We Are Perfect“.
Iš Bostono (Masačusetsas) kilęs Janaka atvyko į Vilnių vedamas smalsumo – jis norėjo pamatyti vietą, iš kurios kilę jo protėviai. Apie nepriklausomas leidyklas, jų vaidmenį kultūrinėje aplinkoje ir naujų poezijos balsų skambesį su juo kalbasi literatūrologė Erika Lastovskytė.
– „Black Ocean“ yra maža leidykla. Ar galėtum kaip leidėjas pasakyti, kuo mažosios leidyklos yra svarbios kultūrinės žiniasklaidos ir leidybos ar apskritai kultūros klodų gyvybingumui?
– Mažos ir nepriklausomos leidyklos yra gyvybiškai svarbios Jungtinių Amerikos Valstijų kultūrai. Didesni leidėjai labiau linkę būti estetiškai konservatyvūs, nes tokios jau yra korporacijos – siekiančios įtikti plačiausiai demografinei grupei ir labiau didinti pelną. Kartais dideli leidėjai atranda kokį „pramušantį“ rašytoją, bet tai retas atvejis, nes korporacijos labai jau nelinkusios rizikuoti. O nepriklausomi leidėjai laikosi priešingos strategijos, siekia ugdyti nišines auditorijas ir leidžia naujų ir įdomių rašytojų kūrinius. Tai ne tik skatina estetinę įvairovę, bet ir sukuria daug daugiau leidybos galimybių ateinančiai rašytojų kartai. Visgi tai nėra jauno ir seno priešinimas ar mažai žinomo ir labai gerai žinomo priešinimas (pavyzdžiui, daugelis korporatyvinių leidėjų nėra suinteresuoti daug versti). Tačiau „Black Ocean“ neseniai sutarė su Tomažu Šalamunu dėl visų jo būsimų kūrinių leidimo anglų kalba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi dirbame su pasaulyje garsiu vyresnės kartos poetu, kuris leidžia savo kūrinius mažoje nepriklausomoje leidykloje, nes mus sieja abipusis susižavėjimas ir entuziazmas, vedantis link tokios estetikos, kuri neatitinka homogenizuoto, saugaus „meinstrymo“.*
– Ką reiškia mažų nepriklausomų leidyklų buvimas, kalbant apie šiuolaikinį rašymą? (Kitaip tariant, ar sutiktum su tuo, kad kuo daugiau mažų leidyklų, tuo daugiau kokybiškų tekstų sukuriama bei atrandama ir atvirkščiai?)
– Manau, sunku tvirtai teigti, kad yra konkretus priežastinis ryšys tarp nepriklausomos leidybos ir svarbių šiuolaikinių tekstų bei rašymo apskritai. Visgi neįmanoma paneigti to, kad nepriklausoma leidyba skatina įvairesnį diskursą meno srityse, ir aš tikiu, kad būtent per šį diskursą gimsta nauji ir svarbūs darbai.
– Yra daug veiksnių, lemiančių nepriklausomų leidyklų įvairovę ir gyvybingumą. Jos išleidžia daug įkvepiančio turinio darbų – tiek spausdintų, tiek tarpdisciplininio pobūdžio – ir taip dažnai kvestionuoja tradicines kultūrinių medijų formas. Jų darbas paveiktas šiuolaikinės kultūros, socialinių ir politinių realijų. Kokios, tavo manymu, esminės sąlygos yra būtinos kuriant palankią aplinką šiam kultūriniam ir intelektualiniam potencialui augti?
– Atsakymas į šį trumpą klausimą yra neaprėpiamas. Būtų galima rašyti ištisas knygas apie bet kurios meno srities išsipildymo antropologiją. Matau kelis skirtingus veiksnius, jei kalbame apie palankios aplinkos kūrimą ir mano paties leidyklai „Black Ocean“, ir kitoms leidykloms, į kurias lygiuojamės ir kurios yra priklausomos viena nuo kitos, kad galėtų veikti. Taigi sudėtinga teigti, kad „jei turi X, tuomet gali pasiekti Y, ir kai turi Y, gali pasiekti Z“. Pavyzdžiui, pasikalbėkime apie „bendruomenę“, nes Jungtinėse Amerikos Valstijose yra neįtikėtinai didelė šiuolaikinių poetų bendruomenė, ypač jaunosios kartos. Tokioje bendruomenėje susikuria didesnė skaitytojų auditorija ir kartu atsiranda daugiau leidykloms įdomių talentų, tačiau kas yra pirmiau? Manau, talentai ir leidyklos auga kartu. Be to, yra daugybė veiksnių, veikiančių šios bendruomenės augimą: aukštojo išsilavinimo sistema ir augantis kūrybinio rašymo programų skaičius; tiek valstybinis, tiek privatus pelno nesiekiančių organizacijų finansavimas ir, žinoma, reakcija į visus šiuos veiksnius. Yra vakuume dirbančių žmonių, jie nepriklauso šioms struktūroms ir yra įkūrę sėkmingai veikiančias nepriklausomas leidyklas, kad galėtų įgyvendinti savo pačių sumanymus. Viskas priklauso nuo gana mažos grupės atsidavusių, organizuotų ir užsidegusių asmenų, kurie aukojasi dėl kuo platesnės meno sklaidos, kad ir kokios būtų socialinės sąlygos. Rasi savo kelią, jei tik jo ieškosi.
– Kaip vertini elektroninės leidybos ir mažų nepriklausomų leidyklų santykį? Jis sukuria pridėtinę vertę ar mažina spaudos tiražus?
– Apskritai, kiek girdžiu iš kitų nepriklausomų leidėjų, kurie leidžia ir elektronines knygas, elektroninės leidybos pardavimai prisideda prie popierinių knygų pardavimų, tačiau jų nepakeičia. Atsižvelgiant į tai, elektroninių poezijos knygų poreikis yra labai nedidelis arba jo iš viso nėra. Nors ir buvo padaryta pažanga, technologijos vis dar nėra gerai pritaikytos poezijai, nes kol kas mobiliųjų telefonų ekranuose neįmanoma sklandžiai matyti teksto. Be to, kaip leidėjo, manęs nedomina elektroninės knygos. Nesu tiesiog literatūros mylėtojas; esu knygų fetišistas. Man skaitymas yra jausminė patirtis ir ji yra susieta su fiziniu artefaktu. Man malonu laikyti ir liesti knygas, tai sustiprina malonumą, kurį gaunu skaitydamas. Didžioji literatūros auditorijos dalis išsivysčiusiose šalyse dėl savo profesinės veiklos turi spoksoti į švytinčius ekranus visą dieną – dėl televizijos ar filmų mes į juos spoksome dar daugiau. Kai skaitau knygą, jaučiuosi laimingas, kad išsigelbėjau iš švytinčių ekranų. Juokinga, nes, be to, kad vadovauju „Black Ocean“, dar dirbu vienoje didžiausių pasaulyje akademinių leidyklų ir šiame darbe beveik visas dėmesys skiriamas elektroninei leidybai. Visgi, kalbant apie literatūrą, net žmonės, su kuriais dirbu toje leidykloje, teikia pirmenybę popierinėms knygoms. Manau, kad elektroninės knygos puikiai tinka tam tikroms funkcijoms, tačiau joms trūksta jausmingumo. Šiuo požiūriu elektroninės knygos labiau tinka didesnių leidėjų estetikai, o nepriklausomos leidyklos rūpinasi savita skaitymo patirtimi, kuri apima ir kūną, ir protą.
– Esi ne tik leidėjas, bet ir rašytojas. Kaip, tavo manymu, šios dvi skirtingos veiklos susipina tavo karjeroje?
– Jos tikrai viena kitą veikia. Kaip rašytojas geriau suprantu leidėjus, o kaip leidėjas esu nuožmus savo autorių propaguotojas. Mano tikslas nėra pelnas. Tai skaitytojai ir tvarumas platesniu požiūriu, o pelnas yra šių tikslų šalutinis produktas. Jaučiu pareigą savo autoriams: kurti jiems gražias knygas ir pasiekti, kad jos būtų perskaitytos. Taigi kaip autorius aš tikiuosi to paties iš leidėjų ir dėl to esu labai išrankus tiems, kuriems siunčiu savo darbus. Turbūt kartais net per daug išrankus…
– Kokias kryptis ir tendencijas įžvelgi mažųjų nepriklausomų leidyklų pasaulyje?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, nes nepriklausomų leidyklų pasaulis yra toks didelis ir kupinas įvairovės. Pasakysiu tiek, kad viena iš tendencijų, kurią pastebėjau, yra padidėjęs dėmesys gražių knygų leidybai. Prieš dešimt metų, kai įkūriau „Black Ocean“, vienas iš mano tikslų buvo kurti ir leisti gražias knygas, nes tiek daug leidėjų anuomet leido pigias ir (arba) bjauriai atrodančias knygas. Nuo tada daug kas paspartino šį knygų leidybos žaidimą. Man tai įdomu, nes atradau nepriklausomą leidybą dar iki „Black Ocean“ atsiradimo DIY (pasidaryk pats) pankų zinų kultūroje ir organizavau metinę zinų mugę Bostone. Ten daugelį metų mačiau tą pačią tendenciją – nuo išskirtinai prastos kokybės informacinių zinų iki rankomis, su meile pagamintų meistriškų knygų. Gali būti, kad į nepriklausomą leidybą viskas atėjo būtent iš ten ir tai perima net didesni leidėjai. Tai gali būti tam tikras pasitaisymas, didesnis dėmesys fizinei kokybei šiame skaitmeniniame pasaulyje – balansavimas tarp kūno ir proto. Viskuo siekiama pusiausvyros – ir fizinės, ir metafizinės.
* Šis interviu buvo imamas Tomažui Šalamunui dar esant gyvam. Poetas mirė 2014 m. gruodžio 27 d.
