Lenkiškumas turi tapti patrauklus

Joelio Meyerowitziaus nuotrauka

„Sumuštas, nes kalbėjo lenkiškai“, „dar vienas smūgis lenkų mokykloms, dar viena pralaimėta byla teisme“ – vietinių lenkų veikėjų pasakymai, straipsniai vietinėje lenkakalbėje žiniasklaidoje kartais primena pranešimus iš fronto. Jie formuoja Lietuvos lenko kaip nuolat diskriminuojamo, mušamo, engiamo antrarūšio piliečio, neturinčio galimybių padaryti karjerą, gauti gerai mokamą darbą arba sulaukti pripažinimo, įvaizdį. Dar blogiau, kad tokį įvaizdį savo pareiškimais stiprina ir kai kurie Lietuvos politikai, neva lenkų mokyklą baigęs Lietuvos lenkas gali būti tik kasininku „Maximoje“.

Tikriausiai taip šiems veikėjams, organizacijoms ir visuomenės informavimo priemonėms paprasčiau ir lengviau gauti lėšų savo veiklai finansuoti, o politikams – balsų. Šiaip ar taip, nereikėtų stebėtis, kad Lietuvos lenkų kiekvienais metais mažėja. Niekas nenori būti tapatinamas su getu, amžinais pralaimėtojais, „lūzeriais“. Lietuvos lenkai, kaip ir lietuviai, rusai ar bet kurios kitos tautos atstovai, tiesiog nori gyventi laimingą, pasiturintį, patogų gyvenimą, o ne amžinai kovoti.

Žiniasklaidoje – nesvarbu, lenkiškoje ar lietuviškoje – Vilniaus kraštas paprastai vaizduojamas trimis būdais. Arba protestai ir Lietuvos lenkų politikų bei jų oponentų pasisakymai, arba piktžolėmis apaugę laukai ir duobėti keliai, arba vaikinukai ir mergaitės krokuviečių kostiumais, vilnietiška tarme traukiantys patriotines dainas. Kitoks Vilniaus krašto vaizdas – šiuolaikiniai poetai, muzikantai, rašytojai, fotografai ir menininkai – žiniasklaidos beveik nepasiekia, bet tai nereiškia, kad jo nėra.

Viskas prasidėjo nuo „Pulaki z Wilni“

„Visada maniau, kad Vilnija – tai kraštas, kuriame šokami tik liaudies šokiai, o dainuojamas tik folkloras“, – stebėjosi Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusewiczius, prieš keletą savaičių atsidūręs legendiniame Gdynės roko klube „Ucho“, kuriame kaip tik grojo Lietuvos lenkų alternatyviosios muzikos atstovai: regio atlikėjas Rob B. Colton, bardė Jańka z Wilna, pankai „Will’n’Ska“ ir reperis Filmikas. Praėjusių metų pabaigoje Lenkijos interneto portalo „EastWest“ ir Vilniaus radijo stoties „Znad Wilii“ interneto portalo „zw.lt“ pastangomis pasirodė pirmoji Vilniaus lenkų alternatyviosios muzikos atlikėjų kompaktinė plokštelė „Muzyczne Rodowody“. Bet šis albumas tik vainikavo procesą, kuris prasidėjo kur kas anksčiau. Prasidėjo nuo „Pulaki z Wilni“…

Esu įsitikinęs, kad kai 2009 metais teisininkė ir žurnalistė Ewelina Mokrzecka pradėjo rašyti tinklaraštį „Pulaki z Wilni“, skirtą šiuolaikinei Vilniaus lenkų tarmei ir Lietuvos lenkų jaunimo slengui, tikrai nesitikėjo, kad po kelerių metų jis taps fenomenu, o jo profilis feisbuke turės daugiau kaip 5 tūkstančius gerbėjų.

„Turiu stiprų ryšį su Vilniumi, Vilnija. Čia gyvena mano šeima, draugai, pažįstami. Dažniausiai su jais bendrauju internetu arba telefonu, ir bendraujant vartojame vadinamąją vilniukų šnektą. Vieną šeštadienio rytą pagalvojau: o kodėl nepradėti užrašinėti šių posakių?“ – apie tinklaraščio pradžią pasakojo tuo metu Lenkijoje studijavusi Ewelina. Tinklaraštis iš karto tapo populiarus – ir tarp vietinio lenkų jaunimo, ir tarp lenkų iš Lenkijos, kurie domisi Lietuva ir Vilniaus kraštu, – po dvejų metų persikėlė į feisbuką ir šiuo metu turi jame dvigubai daugiau gerbėjų negu Valdemaras Tomaševskis.

Iš karto atsirado ir aršių tinklaraščio priešininkų, jų teigimu, tinklaraščio kūrėja tikrąją vilnietišką tarmę padarė pajuokos objektu, o kalba, kurią vartoja „Pulaki z Wilni“, yra dirbtinis kūrinys, slengas, neturintis nieko bendro su vilniukų šnekta. Tiesą sakant, šiuos priekaištus dažniausiai žarstė ir žarsto asmenys, kurie niekada nebuvo net kojos į Vilniaus kraštą įkėlę, arba vietiniai visokiausio plauko lenkų nacionalistai ir endekai, kurių vaizdinius ir skleidžiamus mitus apie vadinamųjų kresų atlantidą „Pulaki z Wilni“ griauna. Ne tik savo kalba, neturinčia nieko bendro su Adomo Mickevičiaus poemomis, bet ir savo ideologija arba – tiksliau – visišku jos nebuvimu.

„Pulaki z Wilni“ juokiasi ir iš Lietuvos politikų, ir iš Lenkijos veikėjų, ir iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderių. Jų patriotizmas yra lokalus, labiau susijęs su Vilniumi ir Vilniaus kraštu negu su konkrečia tauta. „Wilna moja i twoja“ – Vilnius nėra lenkų ir nėra lietuvių, Vilnius yra mano ir tavo. Tai ne tik vienas iš pagrindinių „Pulaki z Wilni“ bendruomenės šūkių, bet ir Jańkos z Wilna dainos pavadinimas. Šiuo metu Londone gyvenanti Jańka pradėjo kurti dainas paskatinta būtent „Pulaki z Wilni“ veiklos. Bet „Pulaki z Wilni“ turėjo įtakos ir kitiems Vilniaus lenkų muzikos projektams.

Niekas nenori būti tapatinamas su nevykėliais

Būtent šios bendruomenės organizuotame labdaros koncerte 2012 m. gruodžio 15 d. pirmą kartą viešai pasirodė ir eksperimentų su cold wave bei elektronika nevengiantys indie rokeriai „Kite Art“, ir linksmi pankai „Will’n’Ska“. Galbūt tai nuskambės patetiškai, bet, mano manymu, būtent tą vakarą gimė Vilniaus lenkų alternatyviosios muzikos scena, lenkų kontrkultūra Lietuvoje. Be abejo, pavienių atlikėjų ar kūrėjų būdavo ir anksčiau. Dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje su mokyklos draugais buvome įkūrę galbūt pirmąją Lietuvoje pankų muzikos grupę, kuri dainavo lenkiškai; tuo pat metu Trakuose grojo lenkų metalistų grupė „Ghetto“, o po gero dešimtmečio Vilniuje susibūrė lenkiškai dainuojančių pankių grupė „Zimbabwe“. Tiesą sakant, kai su draugais kūrėme pirmąją savo grupę, vėliau Lietuvos lenkų alternatyvaus jaunimo klubą, organizavome pirmuosius koncertus ir festivalius, buvau įsitikinęs, kad šis judėjimas atsiras kur kas greičiau, gal po metų kitų. Pasirodė, kad buvau pernelyg optimistiškai nusiteikęs, jo reikėjo laukti net 20 metų…

„Will’n’Ska“ per pastaruosius metus spėjo pagroti ne tik Vilniuje, Nemenčinėje ar Šalčininkuose, bet ir Lenkijoje, Bulgarijoje ir Latvijoje. „Kite Art“ koncertavo net Lenkijos Seimo rūmuose, o praeitais metais tapo geriausia jauna Lietuvos grupe. „Vienas ryškiausių šių metų „LRT Opus“ konkurso atradimų – puikiai „susigrojusi“ „indie“ roko grupė, melancholiją derinanti su energija ir rodanti puikų vakarietiško muzikos konteksto išmanymą“, – apie „Kite Art“ rašė vienas iš įtakingiausių Lietuvos muzikos kritikų Ramūnas Zilnys.

„Kite Art“, „Will’n’Ska“, dainuojantys keturiomis kalbomis – ne tik lietuvių ar lenkų, bet ir rusų bei anglų, – paskatino ir kitus atlikėjus prisiminti savo kilmę. Projektui „Muzyczne Rodowody“ dainas lenkų kalba įrašė metalistai „Berserker“ ir pankai „Saint Oil Sands“. Kompakte galima rasti ir neofolko grupės „StaraNova“ iš Nemenčinės, ir reperio Filmiko, ir Jańkos z Wilna, ir kitų Vilniaus lenkų šiuolaikinių atlikėjų dainų.

Niekas nenori būti tapatinamas su nevykėliais, žmonės nori būti tapatinami su sėkme. Deja, šiandien daugelis Lietuvos lenkų sėkmę tapatina su lietuvybe, dėl to žaibiškai ėmė mažėti ir mokinių lenkų mokyklose, padaugėjo vaikų iš lenkų šeimų lietuvių mokyklose. 1989 m. lenkų mokyklose mokėsi 10 623 mokiniai (2,09 proc. visų Lietuvos mokinių). Tautinio atgimimo laikotarpiu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vyko spartus šio skaičiaus didėjimas, kol 2000 m. jis pasiekė rekordinį 22 300 mokinių lenkų klasėse skaičių (4 proc. Lietuvos mokinių), o vėliau tendencija pasikeitė ir lenkų mokyklos ėmė prarasti mokinius, maždaug po tūkstantį kiekvienais metais. Priežasčių, be abejo, buvo daug, taip pat ir objektyvių (demografinės padėties prastėjimas, emigracija), bet, mano manymu, viena iš svarbiausių – bendras lenkiškumo nepatrauklumas, modernios lenkiškos tapatybės, šiuolaikinės kultūros nebuvimas. Lietuvos lenkų lenkiškumas, apie kurį kalbama vietinėje lenkakalbėje žiniasklaidoje, deja, labiau primena etnografinį liaudies buities muziejų, o ne gyvą ir besivystančią bendruomenę.

Galima būti ir Lietuvos lenku, ir Lietuvos patriotu, ir sėkmės žmogumi

O Lietuvos lenkai tikrai turi kuo didžiuotis. Ir neturiu omenyje politikų. Šalia mūsų gyvena žmonės, kurie savo pavyzdžiu rodo, kad vienu metu galima būti ir Lietuvos lenku, ir Lietuvos patriotu, ir sėkmės žmogumi. Puiki dainininkė Evelina Sašenko, kuri atstovavo Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse, tikroji popžvaigždė Katažina Zvonkuvienė, buvusios grupės „Gravel“ lyderis Tomas Sinickis, nuostabus džiazo muzikantas Janas Maksimovičius, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris Zbignevas Levickis, operos solistė Gabrielė Vasiliauskaitė, režisierius Romualdas Lavrynovičius, krepšininkai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai, komisaras Antonis Mikulskis – tai tik keletas vardų. Juos dievina dešimtys tūkstančių žmonių, jais domisi žiniasklaida, jie linksmi, šmaikštūs, inteligentiški, nepriklausomi. Kai apie tai, kad lenkų mokykloje galima puikiai išmokti lietuvių kalbą, kalba Evelina Sašenko arba Katažina Zvonkuvienė – patikės beveik visi, kai apie tai kalba kai kurie iš LLRA veikėjų, darantys po keletą klaidų kiekviename sakinyje, – beveik niekas. O kur dar lenkų kilmės vadybininkai, teisininkai, mokytojai, verslininkai, mokslininkai, policininkai, karininkai, kultūros ir meno veikėjai, kurie neišsižadėjo savo lenkiškų šaknų ir galėtų būti puikūs pavyzdžiai jaunimui, Lietuvos lenkų bendruomenės simboliai? Visų pirma apie juos reikėtų rašyti, juos reikėtų remti, juos reikėtų rodyti ir reklamuoti, ypač lenkakalbėje žiniasklaidoje. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Tik kad jie neatitinka šios žiniasklaidos formuojamo nuolat diskriminuojamo Lietuvos lenko vaizdinio…

Vietiniai lenkų politikai ir žurnalistai su pasididžiavimu kalba apie 200 tūkstančių Lietuvos lenkų bendruomenę, bet iš tikrųjų – Lietuvos statistikos departamento skaičiavimais – lenkų Lietuvoje yra jau mažiau negu 200 tūkstančių. 2001 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, dar buvo daugiau kaip 235 tūkstančiai. Kas 10 metų jų sumažėja 20–30 tūkstančių, kur kas sparčiau negu lietuvių. Jeigu šie mažėjimo tempai nebus sustabdyti, po 50 metų „lenkų klausimas“ Lietuvoje bus „išspręstas“, nes jokių lenkų čia nebeliks. Galbūt nesu objektyvus, bet man būtų gaila prarasti šį savitą lenkišką kalbinį ir kultūrinį sluoksnį, taip kaip kadaise, nors ir dėl visiškai kitų priežasčių, praradome žydišką.

Kai kuriems vietiniams lenkams atrodo, kad be dvikalbių gatvių pavadinimų ar be raidės w pavardėse Lietuvos lenkai išnyks per dvi kartas. Nekvestionuodamas šių klausimų simbolinės svarbos, visgi atkreipčiau dėmesį, kad, pvz., Suomijos samių atvejis rodo, jog net ir turimos kalbinės teisės savaime negarantuoja tautinės bendrijos išlikimo. Tautinė bendrija tik tada gauna šansą išlikti, kai priklausymas jai tampa sėkmės simboliu. Kaip minėjau – nesunkiai galima įrodyti, kad šiandieninėje Lietuvoje lenkiškumas, lenkiška tapatybė ir sėkmė gali eiti kartu. Ir svarbu šio šanso nepražiopsoti, nes bet kuris rinkodaros specialistas jums pasakys, kad neužtenka turėti ar pagaminti gerą produktą – reikia dar sugebėti jį parduoti. Deja, trūksta ne tik sugebėjimų tai padaryti, bet ir noro. Akivaizdu, kad kai kuriems bendruomenės lyderiams patogiau palikti viską taip, kaip yra, užsidaryti gete ir per kiekvienus rinkimus fiksuoti gautų balsų rekordus.

Užtenka įsijungti MTV, nueiti į kiną ar kokį užsienio žvaigždės koncertą, kad įsitikintum, jog juodaodžiai dominuoja šiandieninėje JAV (ir ne tik JAV) masinėje kultūroje. Visas pasaulis klausosi Beyonce Knowles ar Rihannos dainų, žiūri filmus su Halle Berry, Denzeliu Washingtonu ar Whoopi Goldberg. Prieš septynerius metus JAV prezidentu tapo afroamerikietis Barackas Obama. Prieš keliolika metų tai galėjo nutikti tik kokiame nors mokslinės fantastikos filme, prieš 60 metų juodaodžiai atlikėjai grojo tik juodaodžiams klausytojams, o baltaodžiai – tik baltaodžiams. Kiekviena rasė turėjo savo pasaulį ir afroamerikiečių pasaulis labiau priminė getą. Juodaodžiai masiškai tiesinosi plaukus, baltino odą ir bandė pritapti, asimiliuotis, supanašėti su baltaisiais, kol vieną dieną vienas protingas žmogus pasakė: „Black is beautiful!“ Liaukimės mėgdžioti kitus, esame tokie, kokie esame, ir galime tuo didžiuotis. Juoda yra gražu!

Jeigu lygiai taip pat lenkiškumas Lietuvoje vieną gražią dieną netaps beautiful, netaps nice, netaps cool, visa ši dabartinė lenkų bendruomenės lyderių kova dėl lenkų mokyklų, dvikalbių lentelių ar pavardžių rašymo neturės jokios prasmės, net jeigu bus sėkminga, nes po keliolikos metų tiesiog nebus kam šiomis teisėmis naudotis…