Hemingwayaus metai
A. E. Hotchner. Tėtušis Hemingvėjus: draugo atsiminimai. Iš anglų k. vertė Gabija Gerulaitytė. V.: Gimtasis žodis, 2013. 336 p.
Garsiam amerikiečių biografui Aaronui Edwardui Hotchneriui pasisekė – keturiolika metų jis mėgavosi Ernesto Hemingwayaus draugyste, tad po rašytojo mirties Hotchas (taip sutrumpintai jį vadino bičiuliai) išleido atsiminimų knygą „Tėtušis Hemingvėjus“. Nors apie rašytoją geriausiai kalba jo paties knygos, norintiems pažvelgti į autentišką (Hemingwayaus ir Hotchnerio pokalbiai užima bene didžiąją knygos dalį) Hemingwayaus gyvenimo fiestą, ši knyga – pakankamas žemėlapis jo privačiai gyvenimo teritorijai išžvalgyti.
„Tėtušis Hemingvėjus“ neleidžia suabejoti – lygiai taip pat gerai kaip rašyti, Hemingwayus mokėjo mėgautis gyvenimu. Nekentęs oficialios aprangos, viešumo ir pokalbių telefonu, jis gyvenimo prabangą suprato kaip leidimą užsiimti širdžiai miela veikla. Todėl knygoje – intensyvūs koridos, medžioklės, kelionių aprašymai, marlinų žvejybos specialiai tam įrengta jachta epizodai. Ir šventės, pavyzdžiui, nemenko masto gimtadieniai: Hemingwayaus šešiasdešimtmečio proga į Ispaniją, kur vyko vakarėlis, atkeliavo šampanas iš Paryžiaus, kiniškas maistas – iš Londono, o tarp svečių – Džaipuro maharadža su maharini ir sūnumi. Į savuosius gyvenimo nuotykius Ernestas įtraukdavo ir bičiulius: jų turėjo daug ir draugystei taikė griežtus reikalavimus – jį nuvylęs asmuo iš draugijos greit dingdavo. Hotchneris, su kuriuo Hemingwayus palaikė ne tik bičiuliškus santykius, bet ir darbinius ryšius (Hotchas dirbo įvairiems žurnalams), ne kartą buvo siautulingai įtrauktas į Hemingwayaus gyvenimo sūkurį: turėjo galimybę patirti net tokių epizodų, kurie galėjo baigtis ir katastrofiškai – tarkim, vienos koridos metu jis į areną išėjo kaip sobresaliente – atsarginis matadoras. Tokį pokštą Hotchui suorganizavo Ernestas kartu su legendiniu matadoru Antonio Ordóñezu.
Ernestas Hemingwayus savo gyvenimą ornamentuodavo ir vaizduote, kurią, anot Hotchnerio, mėgo supinti su tikrove: „Dalis Ernestą gaubusio paslaptingumo kilo iš jo sugebėjimo nutrinti ribą tarp prasimanymo ir realybės. Prasimanymas – tai sutirštinta realybė, pasakė jis kartą, o kai pasakodavo kokią istoriją (čia jam niekas negalėjo prilygti), būdavo sunku suprasti, ar tai vaizduotės vaisius, pagražintas tikrais įvykiais, ar faktai, pagyvinti prasimanymais, ar gryna fantazija“ (p. 8). Hemingwayus pasakojo Hotchneriui apie naktis su šnipe Mata Hari (nors, kaip pažymi knygos autorius, Mata Hari mirė 1917 m., o Hemingwayus pirmą kartą į užsienį išvyko 1918 m.), gyrėsi, kaip kartą išbarė ne laiku ant kelio pasirodžiusį rudąjį lokį. Nesvarbu, ar tai buvo tiesa – galbūt tai buvo prieskonis pokalbiuose su bičiuliais. Hotchneris užrašo šiuos pasakojimus, nesiimdamas teisėjo vaidmens.
Paskutiniai knygos skyriai kiek niūresni: susirgęs depresija, Hemingwayus tapo liguistai įtarus. Iliustratyvus epizodas, kai su bičiuliais išvykęs medžioti rašytojas prisigalvoja absurdiškų priežasčių šiai pramogai nutraukti – o juk tai buvo vienas iš didžiausių jo gyvenimo malonumų. Su sergančiu, nuotaikų kaitos kamuojamu Hemingwayumi sunku buvo ištverti ir jo paskutinei žmonai Mary, ir jam pačiam, ir draugams. Dėl ligos Ernestas nesugebėjo rašyti (o tam skirdavo produktyviausią dienos dalį – ankstyvą rytą), ir šitai pakelti jam buvo per sunku.
Azartiškas, nestokojantis storžieviško humoro, atidus ir šiek tiek lyriškas („Žinai, net ir tokiame garbingame amžiuje mane vis dar stebina staiga iš niekur atsirandantys geltonieji narcizai ir apsakymai“, p. 186), geraširdiškas – dalis Hemingwayaus sudėtingos asmenybės bruožų atsiskleidžia korektiškame, paskalomis ir gandais neužterštame Hotchnerio tekste.
