Apie lietuvos muzikos industrijos gelbėjimą (3)
Gal ir nepasakysiu nieko naujo, bet tą žino ne visi, tai pasikartosiu, kad tiek geros, tiek blogos istorijos anksčiau ar vėliau ima ir pasibaigia. Įtariu, kai kas gali paskubėti leptelėti, kad ir ačiū Dievui. Na, bet žinot. Netampydamas dramblio už jau ir taip nulėpusių ausų, atsakingai pareiškiu, kad ir ši asmeniškai man nutikusi istorija – ne išimtis. O kad kai kuriems pavyduoliams dar ir dabar pavydas griaužia bambą, kokiuose pritrenkiančiuose nuotykiuose man teko dalyvauti, – nuo to blogiau tik jiems patiems. Ir tegul, nes aš pagaliau pasirengęs sudėti taškus ir varneles ant visų raidžių, ant kurių ir reikia juos dėti. Žodžiu, arčiau reikalo.
Dabar jau galiu drąsiai sakyti, kad visos tyros ir gražios Lietuvos muzikos industrijos gelbėjimo pastangos bei pirmosios pagalbos gaivinimo veiksmai iš anksto buvo pasmerkti nesėkmei ir nuėjo šunsnukiams ant uodegos. Net vilties nebuvo. O jei ir buvo, tai mes, prodiuseriai, sutartinai tą viltį pasistengėm numarinti. Bet būta čia ko liūdėti. Rokenrolas, kaip sakoma, yra rokenrolas! Gaila tik, kad vakarėlis baigėsi kiek netikėtai, nors rodėsi, jog tęsis be pabaigos. Ir nesvarbu, kad tuomet jau buvau gerokai pramogų versle kojas apšilęs vyrukas – galėjau lažintis, kad jokios horoskopų sudarinėtojos burdamos iš kavos tirščių nebūtų nuspėjusios tokios įvykių baigties. Juo labiau aš.
Žinia, jau seniai buvau metęs mokslus. Na, nemačiau reikalo užsiiminėti laiką ėdančiais nenaudingais dalykais, buvau toks labiau dabartistas ir šiandienistas – nesukau galvos, kas bus rytoj. O, pasirodo, žvėriškai klydau, nors to ilgai ir nenorėjau pripažinti.
Viskas prasidėjo po to, kai atšventęs 40-ąjį gimtadienį, į kurį sukviečiau visas to meto įžymybes, garsiausius muzikantus, talentingiausius aktorius, ryškiausius mados korifėjus, televizijos veidus, radijo balsus, aštriausias žurnalistų plunksnas (t. y. klaviatūras), striptizo klubų kojas ir dailius užpakalius bei daugybę kitų svarbių VIP personų, supratau, ką iš tiesų apie mane galvoja visi šie žmonės. Nemeluosiu, anksčiau tam neskyriau daug dėmesio. Maniau, kad šoumenai šoumenams akies nekerta, buvau tuo šventai įsitikinęs ir tik tada suvokiau, koks naivuolis visą tą laiką buvau.
Pasirūpinau, kad visi pasijustų lyg atvykę į geriausią Holivudo vakarėlį – pareikalavau raudono kilimo, krištolinių sietynų, sienos, prie kurios galėtų fotografuotis svečiai, ne paties pigiausio šampano ir daug užkandėlių iš visokiausių jūrų gėrybių. Žvaigždutės viena po kitos sveikino mane užvaldžius Lietuvos pramogų verslo eterį lėkštumu ir beskonybe liūdnai pagarsėjusiomis laidomis kaip antai muzikiniai realybės šou ir balso bei talentų dvikovos, spaudė ranką ir bučiavo žandus, kalbėjo meilius, padrąsinančius žodžius, o, pasirodo, visa tai tebuvo klastūniškas melas ir akių dūmimas. Nė mažiausios kruopelytės tikrų jausmų! Nė vieno gramo nuoširdumo! Kažkoks košmaras!
Tiesa, tokias vertybes pats taip pat buvau atradęs visai neseniai. Bet nesiginsiu, tai mane šokiravo. Nebuvau tam pasiruošęs. Maniau, visą gyvenimą dirbau ir plėčiau pažinčių ratą tik tam, kad mane visi dar labiau mėgtų ir nešiotų ant rankų. Ir štai tau!
Žinoma, nesiginsiu, dar nemenką vaidmenį vaidino ir maišai pinigų, kuriuos uždirbdavau gabaus jaunimo dėka ir kuriais taip šykščiai ir nenoriai su jais dalinausi. Bet tegul meta kas nors į mane akmenį – pirmiausiai kiekvienam derėtų nueiti tokį kelią, kokį nuėjau aš – tada jau būtų galima kritikuoti ir verksmingai prašyti stambesnių kupiūrų, jei dar kas nors turi tam savigarbos. Negi žmonės nesupranta, kad svariausia, ką jie gauna, – nemokama reklama? Ponai, ne pinigai – laimė! Tą žinome jau seniai, bet jaunimas tuo vis dar užsispyrėliškai netiki. Pasakysiu teisybę: visokie ten roleksai ir bentliai, kas visiems siaubingai drasko akis, – iš viso niekingi daiktai, dažniausiai net neverti tokio dėmesio, kokį jiems visi skiria, ir mes, pramogų verslo rykliai, jais naudojamės tik iš bėdos. Na, kad gamyklos nebūtų uždarytos ir žmonės darbo turėtų.
Todėl, kai koks neapsiplunksnavęs paauglys man ima aiškinti, ką turėčiau daryti su pinigais, kuriuos uždirbau kitų žmonių talento dėka, aš jam sakau: „Sukurk pats tiek žemo lygio laidų, kad lūžtų visi televizorių ekranai, ir tada pajusi, ką reiškia sau pirkti brangius daiktus, kad nuramintum nešvarią sąžinę.“ Bet kur ten jaunimas klausysis išmintingų žodžių… Žinau tą iš savo skaudžios gyvenimiškos patirties.
– Ką tu? – sako man staiga ant tako išdygusi gal 172 kartus seksualumo bombą susprogdinusi, bet vis dar gyva dainuojanti naktinė plaštakė.
Tą pačią legendinę mano frazę, kuri tapo tokia populiaria pasisveikinimo forma. Autoriaus teisių, aišku, niekada nesivaikiau, aš ne toks, bet akivaizdu, kad ją iš apdulkėjusių, pelėsiais ir kerpėm, kaip sakoma, apaugusių žodynų ištraukė būtent mano kukli persona.
– Nieko, – sakau lengvai suirzęs. – Hmm. Mačiau naują tavo vaizdo klipą – atrodo, ten tavo kojos gerokai pailgintos kompiuteriu, – bandžiau pokalbį pakreipti kita vaga. – Lyg dygtų iš pažastų.
– Tai kad ne, – paprieštaravo ji. – Vėl pasidariau operaciją. Beje, chirurgas pasitaikė labai malonus – kojas ištempė, kiek nebuvo gaila. Rekomenduoju, jei kada sumanysi pasitiesinti savo neišraiškingą kaktą.
– Neišraiškingą kaktą? – nustebau.
To taip tiesiai į akis niekas iki šiol man dar nebuvo sakęs. Iš visų sulaukdavau tik komplimentų arba pokalbį baigdavau, kol dar neatsiverdavo kritikos kloakos.
– Aha. Klausyk, – tada sako ji. – Mes išleidom naują albumą „Padaryk mane (laimingą)“. Ten „laimingą“ rašoma skliausteliuose, na, supranti, dėl intrigos. Mums reikėtų truputį televizijos eterio, pasirodyti keliose laidose, kad geriau pirktų albumą ir žmonės eitų į koncertus. Žinau, kad galiu tavim pasitikėti ir t. t., ir pan. Tai sutarta? – sumurkė ji ausin ir silikoninis dviejų kalvų kraštovaizdis visu gražumu atsivėrė man prieš akis.
Buvau lengvai suglumęs, tad mašinaliai linktelėjau. Bet tuoj pat užantin įsirangė kažkoks karstelėjęs nerimas. Dar norėjau jos kažko paklausti, bet ji apsisukusi jau vizgino uodegą prieš garsų tuo metų laiku stilistą, tikriausiai dėl kitos paslaugos, neva reikia naujo sceninio įvaizdžio ir pan. Surietė lengvos formos pavydas, bet šiaip ne taip, dviem gurkšniais išlenkęs porą taurių, nuvijau jį šalin.
Tada priėjo vieno mano prodiusuojamo talentų šou vedėja, arogantiška nepraustaburnė, bjauri kaip prarūgusiam šampane išsimaudžiusi giltinė. Siaubingai jos nemėgau. Jai artėjant visada norėdavosi šokti pro langą.
Vargais negalais susivaldžiau to nepadaręs ir ji tuoj pat prisispyrusi kniaukiančiu balsu pradėjo košmariškai nuobodų pokalbį apie kažkokias tonacijas, testitūras, obertonus ir kitokį panašų šlamštą. Prisipažinsiu, nesupratau nė žodžio. Bet gal taip net ir geriau – užteko tik pritariamai linksėti galva nutaisius mąslią veido išraišką. O tą, nemeluosiu, buvau išmokęs tobulai. Ji mokėjo labai daug gudrių žodžių. Ir tuo neapsakomai mėgavosi. Aš, prisipažinsiu, buvau kiek paprastesnis – kaip velnias švęsto vandens vengiau ilgesnių nei trijų skiemenų žodžių. Pasidarė kiek nuobodu, pamaniau, kad gal ją net reikėtų pakeisti kokia jaunesne, labiau viršutinėje kūno dalyje prisirpusia moterimi, bet netikėtai ji perėjo į puolimą ir ėmė reikalauti persvarstyti kontraktą, neva jos netenkina kai kurios sąlygos ir užmokestis. Sutrikau. O kadangi jau buvau neblogai kauštelėjęs, vėl automatiškai palinksėjau galva ir ji beregint nuo manęs atstojo. Dar labiau nustebau. Gavo ko norėjo ir išnyko kaip Maironio dūmas.
Per tą laiką sutrikęs išlenkiau dar porą taurių ir viskas aplink ėmė maloniai plaukti, lyg būčiau iki kelių įsibridęs į ryklių pilną baseiną. Pasidarė vienodai baisu ir linksma. Norėjosi nedelsiant garsiai uždainuoti ir trenkti kam nors su buteliu per galvą. Toks geras ūpas apėmė!
Bet čia pat visoms būsimoms linksmybėms tašką netikėtai padėjo jaunuolis snieguota nosim, ėmęs man aiškinti, kad aš esą nieko nenusimanau apie šiuolaikinę muziką, kad reikia daugiau ritmo ir aštresnių tekstų, kad visą pasaulį dabar valdo repas ir ritmenbliuzas, o mes katastrofiškai atsiliekame nuo visų mados tendencijų ir jį ima siaubas vien pagalvojus, jog pas mus vis dar populiarios „Spice Girls“ tipo grupės kaip kokiais viduramžiais. To jau buvo per daug. Kone užspringau iš nuostabos. Ką šis vos iš vystyklų išsiritęs kūdikis gali man aiškinti apie gyvenimą? Prakeikimas, tai aš kuriu formatą, aš kuriu tai, kas tampa mėgstama muzika! Ir aš parodau žmonėms, ko reikėtų klausytis. Kaip kas nors iš viso gali manimi abejoti ir rinktis ne tai, ką AŠ siūlau? Užvirė, sukunkuliavo kraujas ir tik per plauką susivaldžiau, mat visada laikiau blogo tono ženklu aušinti burną su turinčiais kitokią nuomonę. Tad galiausiai jam neatsakiau nieko. Tik, savo nelaimei, žinoma, išklausiau viską iki galo, kad ateitis jaunimo rankose ir visa kita. „Pasvajok“, – pamaniau sarkastiškai. Ir čia pat netikėtai mane suėmė pyktis. Tada ir pratrūkau.
– Dink iš čia, pienburni, – pastūmiau jį, o tas kaip neseniai ant kojų atsistojęs teliukas ėmė ir išsidrėbė ant visų keturių lyg ką tik mamos pagimdytas.
Koks skandalas kilo! Kas būtų pagalvojęs. Visi puolė gelbėti vargšo vaikinuko, o į mane sužiuro skersai, lyg staiga visų akyse būčiau tapęs žmogžudišku maniaku. Reikėjo išgerti. Taip ir padariau. Dar ir dar kartą. Tačiau tai nepadėjo, nes visą likusį vakarą į mane svečiai vis tiek žvelgė smerkiančiai iš padilbų ir už nugaros apkalbinėjo taip, kad net seilės tiško į šalis. Dūzgė visi lyg musių spiečius.
O vos kitai dienai išaušus pamačiau ir ką visi vadinamieji draugai iš tiesų apie mane galvoja. Pasirodė daugybė mane teisiančių straipsnių, kur aš ne tik buvau kaltinamas smurtu prieš dar nebrandų jaunimą, bet ir pagiežingos nesantaikos kurstymu, nevaldomu būdu ir kitais šauniais bruožais, kurie iki šiol niekam nebuvo užkliuvę. Viskas dar buvo pagardinta daugiau nei reikia pasakančiomis fotografijomis. Negalėjau patikėti, kad taip pasielgė tie patys žmonės, su kuriais buvom padarę begalę kraupesnių nesąmonių, kurios nepastebimai nuplaukė užmarštin. Visi keikė mane ir niekino. Supratau, kad tai būta bjauraus sąmokslo. Jie nusprendė manimi atsikratyti iš pavydo. Ne kitaip. O paskui dar sužinojau, kad susvyravus mano geram įvaizdžiui ir reputacijai televizijos atsisako mano sėkmingų projektų, kratydamosi blogų žinių šleifo, ir aš vėl likau be darbo, be draugų ir be šlovės. Visai kaip tada, kai dar buvau pirmakursis ir tik pradėjau nedrąsiai žengti į paslaptingą ir magišką pramogų pasaulį.
Pirmas savaites visiškai atsidaviau savo priklausomybėms, kurios, reikia pripažinti, per netrumpą mano karjerą buvo gerokai paūmėjusios. Linksminausi taip, lyg nebūčiau to daręs visą amžinybę. Išmečiau pro langą lauk tą velnio dėžę, kuriai skyriau pačius gražiausius nesugrąžinamus savo jaunystės metus, ir prisimindamas senus gerus studentiškus laikus išsiviriau pieniškų dešrelių, išsikepiau bulvių ir apsiverkiau. Ašaros kaip pupos tiško ant šakutės ir peilio. Kodėl pardaviau savo sielą velniui, pagalvojau. Juk ne raudoni kilimai ir krištoliniai sietynai žmogų daro laimingą. Čia gal jau ką nesuprantamo kliedėjo karščiuojančios mano smegenys, nes šiaip pažinojau labai daug žmonių, kuriuos būtent tie dalykai darė laimingus. Bet kažkas buvo nebe taip.
Išėjau į gatvę, kur akys matė. Klaidžiojau lyg pasimetęs kiemsargis šuo. Atrodė, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš mane. Užsukau į kažkokią kelionių agentūrą ir pagalvojau, kad jeigu jau esu niekam nereikalingas, sėsiu į pirmą pasitaikiusį lėktuvą ir išskridęs svetur atgal nebegrįšiu – tada visi pagaliau supras, ko neteko. Atsisėdau priešais dailią merginą spindinčiomis akimis ir tada netikėtai supratau, kad tai ne šiaip sau mergina, o toji pati geriausia mano atlikėja, kurią kažkada, kamuojamą priklausomybių, palikau likimo valiai. Sąžinė iškart paraudonavo ir prašėsi į kampą.
– Ką tu? – paklausiau sau būdingu stiliumi, bet rankos nervingai mušė kažkokius isteriškus ritmus.
– Nieko. Kaip matai, – atsakė ji trumpai, bet nusišypsojo.
– Dirbi čia? – mėginau apsimesti nerūpestingu klientu. – Ką aš čia kalbu, akivaizdu, kad dirbi. Ir kaip tau sekasi po to… po visų tų… – niekaip nesisekė užbaigti sakinio.
– Išsigydžiau visas priklausomybes ir atradau, ką iš tikrųjų gyvenime norėčiau veikti, – atsakė ji paprastai. – Noriu padėti žmonėms keliauti.
Buvau priblokštas. Spindinti scena jos nebeviliojo. Kliedintis mano protas to dar nesuvokė. Kaip gyventi be blizgučių? Ar įmanoma? O gal?..
Ji papasakojo, kaip baigė mokslus ir ėmė organizuoti žmonėms poilsines keliones. Daug šypsojosi ir atrodė laimingesnė nei tapusi mano per prievartą sukurta žvaigžde. Be to, visai ant manęs nepyko ir palinkėjo taip pat susitvarkyti savo gyvenimą. Sakė, kad pagrindinį žingsnį jau žengiau – atsikračiau televizijos. Jaučiausi lyg gerai užtvotas šlapiu maišu.
Ir tada viską supratau. Na, kad mokslas yra šviesa ir visa kita.
Ir kad mokytis nevėlu net baigus prodiuserio karjerą.
Padėkojau jai ir išėjau į miestą. O tada kaip stumtelėtas nematomos spyruoklės ėmiau bėgti visomis gatvėmis ir šaukti. Žodžiu, prasidėjo paūmėjimas. Rėkiau visiems, kad Lietuvai reikia daugiau gerų pardavimo vadybininkų, kad klydau ir labai visų atsiprašau. Bučiavau gatvėje sutiktiems žmonėms rankas, glėbesčiavau juos, stabdžiau dviratininkus, kilnojau juos ir mėčiau į orą, visi buvo lengvai sutrikę, o aš dievagojausi, kad buvau siaubingas pamišėlis atsisakęs tikro gyvenimo džiaugsmo – juk ekrane net spalvos dažomos ryškiau, kad atkreiptų dėmesį. Viskas ten išgalvota ir surežisuota. O formatas – kaip uniforma ir visų tuo pačiu rūbu juk neapvilksi. Tad spjoviau į savo praeitį, buvusio prodiuserio garbės žodis, ir nubėgau tiesiu taikymu į universitetą. Beje, reikėtų pridurti, tą dieną praleidau areštinėje už viešosios tvarkos pažeidimą ir chuliganišką elgesį.
Tačiau vos tik išėjau, iš karto griebiausi įgyvendinti savo planus. Pats vadybininku, žinia, neplanavau būti, bet nusprendžiau, kad ir kur mane nukreiptų gyvenimas – net jei tektų gręžti ir siurbti naftą, prerijose prajodinėti mustangus ar dirbti rūkalų pramonės lobistu, – viską darysiu sąžiningiau, išmintingiau ir pasverdamas visus „už“ ir „prieš“, kad daugiau nedaryčiau tos klaidos, kurią kartą jau padariau. Nebesinorėjo netikrų draugų vien dėl esamų pareigų ar statuso. Svarbiausia – žmogus, ar kaip ten sako.
Ech, tik kad viskas būtų taip paprasta. Sunku atsispirti per petį plekšnojančioms naujoms galimybėms. Ir net jei muzikos industrija visgi skirta ne man – dar yra šimtai sričių, kuriose tikrai galiu pasireikšti. Todėl jau dabar galiu atskleisti, kad planuoju Lietuvoje sumontuoti kažką panašaus į Didįjį Kanjoną, Niagaros krioklius, o vietoj Pizos bokšto pasverti ant šono visą Trakų pilį ir tai, be abejonės, sutrauks daugybę smalsių turistų. Tuo tai jau tikrai pasirūpinsiu. Žinoma, tam reikės nemenkos sumelės ir apsukrumo, bet ką čia ir bepridursi – avantiūrizmo tokiems žmonėms iš vidaus nepavyks ištraukti net ir su didžiausiomis pasaulyje replėmis.