Une et diverse – Lietuvos lenkų ateitis?

Aleksandras Radčenka (Aleksander Radczenko) – lenkų kilmės Lietuvos teisininkas ir žurnalistas, tinklaraščio „Inna Wileńszczyzna jest możliwa“ autorius, buvęs dienraščio „Gazeta Wileńska“ vyriausiasis redaktorius.

Tik ekonomiškai ir kultūriškai stipri, demokratiška Lietuvos lenkų bendruomenė gali tapti ir Varšuvai, ir Vilniui rimta partnere, o ne įkyria prašytoja.

Lietuvos lenkų bendruomenė dažniausiai yra tapatinama su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ir Valdemaru Tomaševskiu. Būtent V. Tomaševskis ir LLRA lyderiai pasisako Lietuvos lenkų vardu žiniasklaidoje, dalyvauja rinkimuose, formuoja valdančiąsias koalicijas, atstovauja Lietuvos lenkams susitikimuose su Lietuvos ir Lenkijos valdžios atstovais ir kelia tam tikrus reikalavimus tautinių mažumų teisių srityje.

Kas prieš mus, tas išdavikas

Pagarba tautinių mažumų teisėms neabejotinai yra sudėtinė demokratinės Vakarų civilizacijos tradicijos dalis. Tik nereikėtų pamiršti, kad pati LLRA, taip mielai ir teisingai kalbanti apie demokratines tradicijas tautinių mažumų teisių srityje, nelabai paiso tų demokratinių tradicijų savo veikloje.

Jeigu Lietuvos lenkas turi kitokią nuomonę negu V. Tomaševskis ar koks kitas LLRA veikėjas, jis automatiškai yra priskiriamas prie išdavikų bei Lietuvos lenkų vienybės griovėjų, nors iš tikrųjų ši Lietuvos lenkų vienybė, apie kurią taip gražiai trimituoja LLRA, yra… mitas. Mažų mažiausiai trečdalis Lietuvos lenkų – tai įrodė Mykolo Romerio universiteto sociologų 2012–2013 metais atliktas Lietuvos lenkų tapatybės tyrimas – nepalaiko LLRA ir jos lyderio.

Besiklausant Lietuvos lenkų lyderių gali susidaryti įspūdis, kad lenkai gali balsuoti tik už vieną partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir priklausyti tik vienai visuomeninei organizacijai – Lietuvos lenkų sąjungai (LLS). Kitaip jie neva kenkia savo tautinės bendrijos interesams, juos reikia boikotuoti ir visokeriopai žeminti LLRA kontroliuojamoje žiniasklaidoje. Ir vis vien Vilniuje per rinkimus LLRA surenka vos 45–55 proc. mieste gyvenančių lenkų balsų.

Kai Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusewi-czius, atvykęs į Nepriklausomybės 25-mečio minėjimą, susitiko su Lenkų diskusijų klubo nariais, iš karto buvo Lietuvos Parlamento vicepirmininko Jaroslavo Narkevičiaus apkaltintas „bandymais padalinti ir sugriauti Lietuvos lenkų bendruomenę“. Akivaizdu, kad, LLRA lyderių manymu, Lenkijos parlamentarai, kurie atvažiuoja į Lietuvą, turi susitikinėti tik su LLRA arba LLS deleguotais atstovais.

Baltos ir raudonos spalvos vėliavos Nepriklausomybės minėjime

Savo ruožtu B. Borusewicziaus susitikimas su Lenkų diskusijų klubu buvo kaip tik visiškai suprantamas. Klubas, kuris susibūrė būtent tam, kad inicijuotų diskusiją tarp pačių Lietuvos lenkų, plačiajai visuomenei pristatytų LLRA veikėjų negirdimą Lietuvos lenkų dalies, nepalaikančios LLRA veiksmų, balsą ir užmegztų dialogą tarp lenkų ir lietuvių, buvo vienintelė Lietuvos lenkų organizacija, kuri Kovo 11-ąją oficialiai dalyvavo Nepriklausomybės minėjimo eitynėse. Mūsų nebuvo daug, gal 40–50 žmonių, bet tai tas atvejis, kai nedaug reiškia labai daug. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje organizuota Lietuvos lenkų grupė, o ne pavieniai asmenys dalyvavo su plakatais, su Lenkijos, LDK ir Lietuvos vėliavomis oficialiosiose Kovo 11-osios eitynėse.

1990 m. kovo 11 d. tarp Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų buvo keturi lenkai, lenkai stovėjo Baltijos kelyje ir Sausio barikadose, būtų gėda, jeigu minint nepriklausomos Lietuvos, mūsų Tėvynės, 25 metų gimtadienį, eitynėse būtų pritrūkę baltos ir raudonos spalvų.

Kai sužinojome, kad nei LLRA, nei LLS neplanuoja prisidėti prie šventinės eisenos, pagalvojome, kad reikia ko nors imtis, nes ir vėl pražiopsosime progą pabūti kartu su savo bendrapiliečiais lietuviais mums visiems svarbią dieną. Ir džiugu, kad tarp pensininkų ir jaunimo, žurnalistų ir verslininkų, politikų ir eilinių piliečių, lenkų ir lietuvių atsirado tiek šalininkų. Linksmai žygiavome Gedimino prospektu su plakatu „Wolność = Laisvė“, žmonės mus sveikino, mums mojavo, plojo, siuntė oro bučinius. Kai kurie lietuviai džiaugėsi išmokę bent vieną lenkišką žodį: wolność – laisvė.

Nei Lietuvos, nei Lenkijos sąjungininkai nėra tie, kurie flirtuoja su Kremliumi

Apie tokių iniciatyvų svarbą susitikime su klubo nariais kalbėjo ir B. Borusewiczius. Jis neslėpė, kad yra smarkiai nusivylęs ir Lietuvos politiniu elitu, kuris per 25 nepriklausomos Lietuvos metus nesugebėjo išspręsti Lietuvos lenkų mažumos problemų, ir prokremliška Lietuvos lenkų lyderių pozicija. Bet kartu pabrėžė, kad Lenkija ir Lietuva yra suverenios valstybės, šios valstybės gali tarpusavyje kalbėtis, bet negali priversti kitą šalį ką nors padaryti. Lietuvos lenkų problemos turi būti sprendžiamos Lietuvoje, plėtojant dialogą su Lietuvos politikais, o Lenkijos užsienio politika negali būti Lietuvos ir Lenkijos santykių įkaite. „Tai jūsų, kaip vietinių lenkų elito atstovų, uždavinys. Esate politikai, net nebūdami jokių partijų nariai, nes ieškote politinių problemų sprendimų, o tokie sprendimai gali būti tik politiniai“, – pabrėžė B. Borusewiczius.

Kalbama, kad po susitikimo su Lenkų diskusijų klubu jis atšaukė susitikimą su LLRA ir LLS atstovais. „Suprantu, kad galima flirtuoti su rusų mažuma, siekiant gauti daugiau balsų. Tai pateisinama. Bet kai Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje prisisegama Georgijaus juostelė – tai jau ne flirtas“, – susitikime su Lenkų diskusijų klubu neslėpė savo nepasitenkinimo B. Borusewiczius. Tai rimtas signalas vietiniams LLRA ir LLS vadukams. Jeigu jie net ne dėl valdžios, nes vis labiau į Kremliaus pusę linkstanti LLRA praranda geidžiamiausio koalicijos partnerio statusą, o tik dėl rinkimų rezultatų yra pasiruošę pažeidinėti visus esminius Lietuvos ir Lenkijos užsienio politikos principus bei interesus – jie turi skaitytis ir su tokių savo sprendimų pasekmėmis. Ir negatyvios LLRA veikėjų reakcijos, jų atakos prieš B. Borusewiczių rodo, kad jie puikiai suprato šį signalą.

Manau, niekam nekyla abejonių, kad esant šiandienei sudėtingai geopolitinei situacijai demokratiška ir tolerantiška Lenkija yra natūrali Lietuvos sąjungininkė, lygiai taip pat kaip demokratiška ir tolerantiška Lietuva – Lenkijos. Taip pat akivaizdu, kad nei Lietuvos, nei Lenkijos sąjungininkė nėra ta Lietuvos lenkų stovykla, kuri flirtuoja su Kremliumi ir siekia monopoliškai atstovauti visai lenkų bendruomenei, net tai jos daliai, kuri turi visiškai kitokias pažiūras negu V. Tomaševskis.

Kaltę dėl tokio monopolio susiformavimo turėtų prisiimti visi: ir Lietuvos lenkų bendruomenė, kuri pasirodė pernelyg silpna, kad veiksmingai kontroliuotų kai kuriuos savo atstovus, ir Lietuvos valdžia, kuri po Nepriklausomybės atgavimo iš esmės paliko Vilniaus kraštą ir lenkų tautinę bendriją užmarštyje, ir Lenkijos valdžios institucijos, kurios nemažai metų šią Lietuvos lenkų „vienybę“ konservavo Lenkijos mokesčių mokėtojų pinigais.

Apie Lietuvos ir Lenkijos valdžios santykių su šia tautine mažuma modelį 

Tai, manau, verčia užduoti klausimą apie Lietuvos ir Lenkijos politiką Lietuvos lenkų atžvilgiu ir apie santykių su šia tautine mažuma modelį. Neabejotinai Lietuvai ir Lenkijai kitados pritrūko konceptualių sprendimų šioje srityje ir juos tik dabar mėginama formuluoti. Kokie jie galėtų būti?

Vargu ar galima šioje srityje atrasti Ameriką. Pagrindiniu tikslu, kalbant apie bendradarbiavimą su Lietuvos lenkų bendruomene, turėtų būti jos pilietinio aktyvumo ir bendradarbiavimo su lietuvių dauguma skatinimas, integracijos ir dalyvavimo daugiakultūrės visuomenės kūrimo procese rėmimas. Lietuva ir Lenkija turėtų remti Lietuvos lenkų bendradarbiavimą su Lietuvos politiniu, kultūriniu, ekonominiu elitu. Neabejotinai reikia skatinti ir Lietuvos politinių bei visuomeninių organizacijų bendradarbiavimą su partneriais Lietuvos lenkų pusėje.

Egzistuoja poreikis remti nepriklausomas pilietines Lietuvos lenkų bendruomenės iniciatyvas, plečiančias Lietuvos lenkų organizacijų subjektinį ir objektinį spektrą pagal principą une et diverse. Visų pirma – nepriklausomos žiniasklaidos iniciatyvas. Dėl objektyvių priežasčių – rinkimų barjero ir menko Lietuvos nacionalinių partijų susidomėjimo lenkakalbiu elektoratu – nėra jokių praktinių galimybių tarp lenkų atsirasti LLRA politinei alternatyvai. Todėl, nesant politinės konkurencijos, tik nepriklausoma žiniasklaida, leidžiama lenkų kalba, ir Lietuvos lenkų pilietinės bendruomenės iniciatyvos turi realų šansą efektyviai kontroliuoti vietinių lenkų politikų veiksmus ir išugdyti naujus bendruomenės lyderius.

O ateityje geriausia, ką Lietuva ir Lenkija galėtų padaryti ne tik dėl Lietuvos lenkų, bet ir dėl savęs, – tai padėti jiems sukurti išsilavinusią ir pasiturinčią bendruomenę Lietuvoje. Tokia bendruomenė po keliolikos metų galėtų perimti ir savo visuomeninių, kultūrinių, švietimo bei žiniasklaidos iniciatyvų finansavimą ir įsilieti į Lietuvos pilietinę tautą.