Saugus biografijos atkūrimas palatoje
Jeigu šiandien turėtume galimybę, ar ką nors savo gyvenime, ypač biografijoje, norėtume (pa)keisti, kažko atsisakyti? Pakreipti egzistencijos įtampas kita linkme ir žengti visiškai kitu likimo keliu? Rodos, mums nereikėtų parduoti sielos net pačiam velniui, o gaila. Paprasčiausiai pasirinktume viską atiduoti į režisieriaus rankas – šiandien riba tarp atliekamo spektaklio teatre ir spektaklio visuomenėje išnykusi. Šios dvi skirtingos kategorijos vis dažniau viena kitą nutrina ar viena su kita koreliuoja. Bet vis dėlto iškelia individo egzistenciją, kuri nukreipta ne į realybę, o į hipertikrovę, į pirmą vietą. Kai čia ir dabar, t. y. teatro scenoje, siekiama žaismingai atkurti savo ar ne savo biografiją. Biografiją, kuri yra tik dar vienas saugus vaidinimas ar režisieriaus pasirinkimas.
Donato Stankevičiaus nuotrauka
Režisierius Gintaras Varnas nusprendė sugrįžti į Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną ir pristatyti naują darbą – spektaklį „Biografija: vaidinimas“. Gal tai sąmoningas ne tik teatro, bet ir režisieriaus pasirinkimas, kai siekta žiūrovą atitraukti nuo švenčių laukimo ir premjerą surengti prieš Kalėdas. Taip pat atsiriboti nuo socialinių problemų ir pasinerti į intelektualinį teatrą, paremtą abstrakčia Maxo Frischo pjese, kai tas pats abstraktumas, deja, perkeliamas ir ant scenos (konstruojamas pjesių koliažas iš skirtingu laiku parašytų tekstų – 1969 ir 1984 m.). Taip režisierius spektaklį tarsi įkurdina vakuume lyg kokia motina savo intelektualų vaiką darželyje. Vis vien nei vaikas maištauja prieš motiną, nei režisierius – prieš publiką. Teatriniame įvykyje parodomas tik tvarkingas ir nuspėjamas režisieriaus G. Varno sprendimas.
Be abejonės, G. Varnas pasirinkdamas aktorius iš tiesų neprašovė pro šalį. Kaip sakoma, pataikė tiesiai į dešimtuką, tiesiai salėje sėdinčiam žiūrovui į tarpuakį. Aktoriui Dainiui Svobonui neprilipo ankstesni vaidmenys – nei daktaro Špigelskio, nei Antano Garšvos ar Žygimanto Augusto, o štai Kiurmano personažas – kaip likimo jam skirtas ir, žinoma, įtikinantis. Pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Tenka pripažinti, kad aktoriui puikiai pavyko perteikti sutrikusio mokslininko, ligonio, kurį vargina virškinimo problemos (ar ne absurdiška ir komiška?), išgyvenimus. Ir taip pabrėžti savęs paieškas. D. Svobonas scenoje savotiškai ne tik atlieka vaidmenį, bet ir siekia save pažinti, kai užtenka tik iš gyvenimo režisieriaus (akt. Sigitas Šidlauskas) rankų čiupti švarką ir jį žaibiškai užsivilkti. Taip lengvai ir retrospektyviai žvelgiama į vaikystę, paauglystę ir dabartį, suvokiant, kad suvaidinti gyvenimą iš naujo ir yra didžioji siekiamybė. Tik ar tokia spektaklio pasirenkama kryptis įtikina? Ar gali įtikinti ne tik žiūrovą, bet ir tikrą režisierių bei gyvenimo režisierių?
Kita vertus, sudėtinga teatro scenoje atskirti, kur vyksta spektaklis, o kur jo vaidinimas. Šios savotiškos atskirties nepadeda pamatyti tarp pirmo ir antro veiksmo pasirenkama dramatiška ir iš tiesų ryški muzika (kompozitorius Vidmantas Bartulis), kuri šiuo atveju turėtų būti jungtimi, o ne kurti monotonišką ir patetišką nuotaiką. Todėl spektaklyje akcentuojamos ribinės situacijos ir individo egzistencija tarsi pakimba ore. O juk muzikos tikslas – ne tik perteikti to meto nuotaiką, bet ir pabrėžti aktorių vaidybą ir, suprantama, išgyvenimus. Galbūt net nebūtų prireikę pasitelkti kitų medijų. Pavyzdžiui, projekcijų, kurios režisieriaus G. Varno taip mėgstamos ir atpažįstamos (gal kada net per daug nuspėjamos?).
Suprantama, šiandien nieko nebenustebinsi teatro teatre koncepcijos pasirinkimu, kuris dažnai šiandieninių režisierių suvokiamas paviršutiniškai. Spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ individo keliamus egzistencinius klausimus siekiama derinti su žaismu, kuris paremtas metatekstualumo kategorija. Pasirenkama gyvenimo režisierių tapatinti su Kiurmanu. Taip paryškinamos skirtingos egzistencijos apibrėžtys, paremtos opozicijomis: praeitis–dabartis, gyvenimas–mirtis ir meilė–išdavystė. Šių dviejų individų skirtingas įtampas, kurios koreliuoja scenoje, jungia juodas švarkas, tampantis pagrindiniu spektaklio simboliu. Taip konstruojamas įtemptas ir dramatiškas dialogas tarp gyvenimo režisieriaus ir Kiurmano. Įdomu tai, kad neretai jie apsikeičia vaidmenimis, t. y. Kiurmanas tampa režisieriumi ir atvirkščiai. Šią savotišką koliziją teatro scenoje papildo nugara į žiūrovus sėdintys sufleriai, kurie padeda prisiminti, keisti ar dekonstruoti mokslininko gyvenimo prisiminimus. Taip savotiškai sufleriai padeda jam save pažinti, bet taip pat klaidina tarp įvairialypių prisiminimų, kurie neretai esti nesusisiejantys, t. y. padriki.
Be to, prisiminimai neretai paremti gyvenimo režisieriaus ir Kiurmano konstruojamo savotiško filmo nuotaikomis, kurias pabrėžia teatro scenoje naudojamos ir pritaikomos įvairios projekcijos. Taip, projekcijos – nespalvotas vaizdas – išryškina Kiurmano dramatizmą ir išgyvenimus, bet sudėtingai įsikomponuoja į spektaklio visumą. Pavyzdžiui, neretai siekiama megzti dialogą su projekcijoje vaizduojama moterimi iš praeities, bet dialogas nėra perkeliamas iš projekcijos į sceną. Todėl jis taip greitai nutrūksta kaip koks nepageidaujamas pokalbis telefonu. Rodos, kad nespalvotas vaizdas turėtų koduoti praeitį, bet šį sykį sudėtinga apibrėžti laiko kategoriją, nes teatriniame įvykyje pasirenkamas sudėtingas uždavinys – vaizduoti praeitį, dabartį ir ateitį.
Antuanetė (akt. Eglė Špokaitė) scenoje sukūrė femme fatale tipą. Šiek tiek vėjavaikišką, bet žaismingą. Jai nėra būdingos nei ribinės situacijos, nei kaltė ar atsakomybė. Antuanetė – moteris, kuri mylinčiam vyrui atneša sėkmę ir negandas; kančią ir neapsisprendimą. Vis dėlto femme fatale tikslas – mylėti, bet šio jausmo neprojektuoti į ateitį. Tiesiog išsaugoti moters identitetą ir nepriklausomybę nuo vyro, kuris gali greitai atsibosti kaip neįdomi knyga namų bibliotekoje. Taip savotiškai Antuanetės ir Kiurmano teatro scenoje suvaidinama meilė neįgyja romantiškumo, labiau parodo tikro jausmo negalimumą. Būtent Antuanetė – tai jungtis tarp Kiurmano praeities ir ateities, kurioje biografijos žymę siekiama bet kokia kaina išsaugoti (imamasi žmogžudystės, melo ir intrigų).
Nei Antuanetės, nei Kiurmano personažai neleidžia atkoduoti spektaklio koncepcijos, t. y. ką pasirenkama išryškinti teatriniame įvykyje: absurdą, intelektualumą ar psichologizmą. Rodos, kad turėtų dominuoti intelektualumas, vis dėlto jį nustelbia komiškumas ir absurdo poetika. Kartais paviršutiniški juokeliai ar pokštai iš tikrųjų nepriverčia komiškai nei į save pažiūrėti, nei tuo labiau atsižvelgti į pastangas keisti savo biografiją. Greičiausia koncepcijos neišryškinimas teatro scenoje parodo, kad skirtingų įtampų konstravimas ar medijų panaudojimas nepabrėžia personažų individualumo. Sakoma, kad teatriniame įvykyje visi lygūs, bet būtinas šioks toks išsiskyrimas.
Scenoje skiriamos dvi aiškios opozicijos: Antuanetė–Kiurmanas ir Kiurmanas–gyvenimo režisierius. Gaila, kad spektaklyje šios dvi efektingos ir tikrai ryškios bombos nesprogsta. Rodos, lyg režisierius būtų supainiojęs jungiklius ir jų nenuspaudęs. Todėl šios dvi opozicijos sukūrė atskirus laukus, kuriuose veikė aktoriai, sprendė sau rūpimus būties klausimus, bet nesukūrė aiškios visumos, t. y. spektaklio idėjos. Šiuo atveju visuma suvokiama kaip paskendusi psichologizme ir komizme. Keista, kad iš pirmo žvilgsnio konstruojamas intelektualus teatras pereina į komizmo ir psichologizmo mišinį, kuris papildomas dramatiška muzika ir nespalvotais vaizdais, turinčiais kurti filmišką nuotaiką.
Be abejonės, spektaklis „Biografija: vaidinimas“ – svarbus įvykis Kauno teatriniame gyvenime, kuris neretai būna įvairus kaip tie amerikietiškieji kalneliai. Spektaklyje siekiama akcentuoti intelektualumą, bet kažkodėl suklumpama ties juoku ir absurdu. Tarsi konstruojamas savotiškas teatras-filmas, kurį žiūrėtum palatoje be durų rankenų. Tada, kad ir kaip norėtum, nesuvoki – savo biografiją atkuri ar kito. Vis dėlto dalyvauji teatriniame įvykyje, taip pat jį išgyveni čia ir dabar. Bet svarbiausia – ieškai suplukęs režisieriaus ir jo taip slepiamo bombos mygtuko, vildamasis, kad pavyks jį nuspausti. Pavyko. Pavyko nuspausti šautuvo gaiduką.
