Romanas mirė (šį kartą iš tikrųjų)
[...] Kaip meno kūrinys ir naratyvinė meno forma, toks svarbus mūsų kultūrai literatūrinis romanas tikrai miršta akyse. Leiskite paaiškinti plačiau: nesakau, kad naratyvinė proza tout court miršta, – nebrendilų berniukiškas burtininkų romanas ir švelni sadomazochistinė pornografinė fantastika, be abejo, laikosi puikiai. Nemanau ir kad rimti romanai kada nors nustos būti rašomi ar skaitomi. Tačiau situacija, kokia buvo mano jaunystėje, jau seniai pasikeitė. Devintojo dešimtmečio pradžioje, netgi, sakyčiau, visoje antrojoje praėjusio amžiaus pusėje literatūrinis romanas buvo suvokiamas kaip meno formų princas, kultūros viršukalnė ir kūrybinių pastangų apogėjus. Nuosekliai sukomponuoti žodžiai turi galią atkartoti laisvą žmogaus minčių tėkmę ir tyrinėti mąstančių subjektų fizines išraiškas ir santykius; jie gali būti sudėti į tikroviškus realaus pasaulio arba daugybės išgalvotų pasaulių simuliakrus; didelės apimties proza geba suteikti sau formą, kuri, kitaip nei kitos meno formos, leidžia atsirasti savianalizei, aprašyti kitas estetikos priemones ar net jas pamėgdžioti. Visa tai reiškė bendrą pripažinimą: romanas buvo tikras vagneriškasis Gesamtkunstwerk.
Tai nereiškia, kad visi vaikščiojo gatvėmis galvas sukišę į „Ulisą“ ar „Į švyturį“ ar kad populiarioji kultūra visomis savo formomis nevaldė daugumos žmonių sielų ir vaizduotės. Nenoriu pasakyti ir kad mūsų kultūros amžinasis Johno Bullo (Didžiąją Britaniją vaizduojantis karikatūrinis personažas – Ž. D.) miesčioniškumas pasimirė ir nebepurkštavo: „Apie meną išmanau mažai, bet žinau, kas man patinka.“ Tačiau neegzistavo dabartinės privilegijos, kai atmetantys aukštąjį meną ne tik jaučia turį teisę į savo nuomonę, bet ir visiškai ja pasikliauja. Negana to: mūsų šiuolaikinės kultūros skiriamasis bruožas yra aktyvus priešinimasis sunkumams visose estetinėse apraiškose, lydimas nuoskaudos jausmo, sumišusio su politiniu elitizmu. Be abejo, galima teigti, kad kova su šiais popieriniais meno viršenybės malūnais efektyviai saugo daugelį žmonių nuo susidūrimo su realia ekonomine nelygybe ir politinių teisių atėmimu, labai panašų susidūrimą jie patiria būdami priversti skanduoti mantrą „pasirinkimas“, nustelbiančią šiurkščią foninę muziką, liudijančią, kad jo neturi.
Tai, kad esate paranoikas, dar nereiškia, kad nesate sekamas. Tai, kad ne kartą užsiminėte apie lapę, slapta besigraužiančią į jūsų gyvybiškai svarbius organus, dar nereiškia, kad ji ką tik neprarijo jūsų tulžies pūslės. Toks jau mūsų laikotarpis, kuriame visur esančios neišvengiamo išnykimo grėsmės yra ir foninio triukšmo – branduolinio sunaikinimo, terorizmo, klimato kaitos – dalis. Tad tektoninių kultūros pokyčių galime ir nepastebėti. Romanui jau seniai visa apimanti mirtina grėsmė buvo neišvengiama – ji tęsiasi, sakyčiau, visą šimtmetį – ir yra tapusi mūsų kultūros dalimi. Tame šimtmetyje buvo išleista ir perskaityta įvairiausių knygų nepalyginti daugiau nei per visą ankstesnę pusę tūkstantmečio, išradus judančių raidžių spausdinimą. Jei tai buvo mirtis, ji pasireiškė keistu, sparčiai plintančiu būdu. Yra sakoma, kad amerikiečių gyvenime nėra antrojo veiksmo; romanas, manau, gyveno labai amerikietišką gyvenimą: išdidų, pasitikintį, netgi arogantišką – visada suvokusį savo akivaizdžią pasaulio užkariautojo lemtį. Tačiau, skirtingai nei Ernestas Hemingwayus ar F. Scottas Fitzgeraldas, romanas turėjo ir antrąjį gyvenimą. Nors ši forma turėjo būti palaidota maždaug „Finegano budynės“ metu, iš tiesų ji ir toliau, dar tris ketvirčius amžiaus, tykino mūsų minčių koridoriais. Tuo laiku buvo parašyta daug puikių romanų, tačiau manyčiau, kad jie buvo, žvelgiant į priekį, romanai-zombiai, nenumirusios meno formos pavyzdžiai, niekaip negalintys atgulti.
Literatūros kritikai – toji mirštančioji padermė, dėl to rašytojai turėtų jausti didelį schadenfreude – daro visokias klaidas, tačiau baisiausios iš jų atsiranda dėl nesugebėjimo mąstyti už popierinio kalėjimo, kuriame jie atlieka gyvenimo darbą, ribų. Jie laikosi kodekso. Jie yra – anot Marshallo McLuhano įsimintinos frazės – Gutenbergo protų savininkai.
Girdėti beveik nepaliaujamas murmėjimas apie naratyvinės prozos ateitį. Didžioji jo dalis yra panglosiška ir melioristiška: taip, ekspertai tvirtina, abejonių dėl skaitmeninių tekstų poveikio visai kodekso kultūrai nėra; popierinių knygų parduodama mažiau, laikraščiai užsilenkia, knygynai uždaromi, kaip ir bibliotekos. Bet… bet, na, vis dar niekas negali pakeisti atidaus skaitymo patirties, kurią suprantame ir vertiname, – gebėjimo iš kelių teksto eilučių įsivaizduoti ištisus pasaulius; galėjimo giliai, meditaciškai įsiskverbti į kitų sielas. Prie visko prisideda visuomeninės kampanijos: vaikams nemokamai dalinamos knygos; platinami knygų krepšiai su šūkiais, skatinančiais skaitytojus į juos dėti knygas; knygos liaupsinamos dėl fizinių savybių – svorio, išvaizdos, kvapo, – tarsi jos būtų visų tų Gutenbergo protų kūniški atitikmenys, o jos, be abejo, tokios ir yra.
Tariami realistai, esantys tarp gutenbergiečių, sako tokius dalykus kaip: na, knygos neabejotinai taps mažumos technologija, bet beau livre išgyvens. Gutenbergiečiai populistai tauškia, kaip skaitmeniniai tekstai su nuorodomis į socialinius tinklus leis skaitytojams dalyvauti viešuose pokalbiuose. Nė vienas iš gutenbergiečių negali pripažinti, nes tiesiogine prasme – toks paryškinimas šį kartą tikrai tinka – tai yra už jų proto ribų, kad skaitmeninių medijų atėjimas ardo ne tik kodeksą, bet ir patį Gutenbergo protą. Savęs turėtumėte paklausti vienintelio klausimo, kad nustatytumėte, ar rimtas romanas išlaikys kultūrinę viršenybę ir pagrindines pozicijas per ateinančius 20 metų. Klausimas toks: jeigu pripažįstate, kad iki to laiko didžioji dauguma tekstų bus skaitomi skaitmenine forma prietaisuose, prijungtuose prie interneto, ar taip pat tikite, kad tie skaitytojai savanoriškai pasirinks nuo jo atsijungti? Jeigu jūsų atsakymas yra „ne“, tada romano mirtį patvirtinote savo lūpomis.
Neaišku, kada prasidėjo toks skaitymo būdas, paskatinęs romano formos iškilimą, tačiau tam tikrų akivaizdžių ir svarbių tarpustočių buvo. Įsivaizduokime šventąjį Augustiną, atėjusį pas vyskupą Ambraziejų į darbo kambarį ir labai nustebusį, kai pamatė, kaip prelatas tyliai skaito judindamas lūpas. Galėtume paminėti tarpų tarp žodžių įvedimą septintojo amžiaus Airijoje ir skyrybą visoje viduramžių Europoje – su spausdinimo pradžia ateina rašybos standartizacija ir galiausiai švietimo reformos dvidešimto amžiaus pradžioje, kurios reiškė, kad Britanijos ekspedicinės 1914 metų pajėgos buvo tikriausiai pirmoji visuotinai raštinga armija, išėjusi į mūšį. Tik ironija, sušokusi mirties šokį šiame baisiausiame konflikte, buvo tai, kad sąlygos, reikalingos sugriauti nuošalų ir tylų skaitymą kaip galingiausią ir svarbiausią priemonę, jau laukė flanguose, Sassoonui, Gravesui ir Rosenbergui slėptuvėse mirkant plunksnas.
Knygoje „Kaip suprasti medijas“ Marshallas McLuhanas rašo apie tai, ką jis įvardija kaip „bendrą elektrinį lauką“. Taip pasireiškiančios technologijos žmonėms leidžia „turėti“ ir „perduoti“ informaciją per atstumą; tai suteikia galimybę akimirksniu perduoti duomenis dviem kryptimis ir radikaliai pertvarko santykį tarp gamintojų ir vartotojų – arba, jei norite, rašytojų ir skaitytojų. Jeigu skaitėte McLuhaną nežinodami, kad jis rašė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje, jums gali būti atleista už manymą, kad jis apibūdino tinklo ir interneto fenomeną, šiuo metu iš pagrindų keičiantį žmogiškąjį bendravimą. Jam rašant apie „globalų kaimą“ kaip visur esančią bendruomenę, kur didžiuliai atstumai nesudaro jokių kliūčių dalintis intymiomis smulkmenomis, sunku patikėti, kad jis pats reguliariai nesiuntinėjo „Twitter“ žinučių. McLuhanas iš tikrųjų laikė elektros šviesą ir telegrafą pamatinėmis „bendro elektrinio lauko“ technologijomis ir, būdamas nepaprastai įžvalgus, manė, kad visos medijos, reikalingos jam sukurti, – radijo transliacijos, kinas, televizija, telefonas, – buvo atsiradusios iki, sakykime, „Finegano budynės“ leidimo.
Dėl bendro elektrinio lauko pasidžiaugęs savo 15 minučių šlove, McLuhanas septintajame dešimtmetyje išėjo iš mados; atkakliai laikydamasis to, kad psichologiniu poveikiu visų medijų turinys nėra svarbus, tapo nepopuliarus tarp tų pačių žmonių, kurie juo susidomėjo: kultūros darbuotojų. Niekam nepatinka teiginys, kad tavo pjesę / romaną / eilėraštį / filmą / televizijos laidą / idėją / dvigubą albumą galima lengvai išanalizuoti perdavimo priemonių požiūriu. Apie tai, kuri medija neišvengiamai iškils, knygoje „Kaip suprasti medijas“ beveik nekalbama, kalbama tik apie tai, kokį poveikį jos padarys kolektyvinei sąmonei. Dvidešimto amžiaus pabaigoje kultūra, įkūnijusi vartotojo etiką, buvo įsitikinusi, kad tai – kad mes – galime turėti viską. „Visko turėjimas“ netgi gavo savo kultūros epochą: postmoderną. Naujos technologijos mūsų neužvaldė, mes tiesiog iš jų pasiėmėme tai, ką norėjome, ir sudėliojome tuos fragmentus į koliažą, naudodami praeities stilius ir formas kaip ironiško atsitolinimo karkasą: taigi pranešimo viršenybė prieš mediją buvo atkurta.
Pagrindinis to prieštaravimas, manau, yra nepaprastai logiškas ir keistai subtilus. Pasak literatūros kritiko Roberto Adamso, jeigu postmodernizmas būtų laikomas autentišku laikotarpiu, tai modernizmą keistai sutrumpintų. Juk jeigu manytume, kad visi kiti Vakarų kultūros laikotarpiai – klasicizmas, viduramžiai, Renesansas – kiekvienas vidutiniškai truko po pusę tūkstantmečio, nebėra taip svarbu, ar modernizmo pradžia laikote Rousseau, „Sturm und Drang“ arba „Les Demoiselles d’Avignon“, jam dar tęstis ir tęstis. Tuo labiau jeigu – kaip daugelis trokšta tvirtinti – postmodernizmas jau išsikvėpė, kas, turėtume sakyti, jį pakeitė, galbūt post-postmodernizmas? Atrodytų, geriau būtų visiems pripažinti tiesą, kad vis dar tikrai esame modernizmo epochoje ir kad krizė, pažymėta dvidešimto amžiaus pradžios romano forma, atėjus naujoms ir galingesnėms medijų technologijoms, tebevyksta. Perėjimui naudojama montažo technika; leidžiamasi į literatūrinių personažų sąmonės srautą; atsisakoma visažinio pasakotojo; nebeįmanoma nuslėpti siužeto dirbtinumo pojūčio – šie dalykai romano formos problematikoje glūdėjo visada, tačiau dvidešimto amžiaus pradžioje, spaudžiant kitoms, jaunoms naratyvo formoms, romanas pradėjo skęsti. Polimorfinės daugiakalbės vėlyvojo Joyce’o perversijos ir kraštutinės jo bendrapiliečio išeivio Becketto egzistencinės šiurkštybės įvertintos kaip autentiškos reakcijos į formos taedium vitae, tad pelnė milžinišką, atsargią pagarbą, jei ne meilę.
Po Joyce’o vis dar skaitėme; skaitėme daug – galiausiai juk tą ir darome, kai mus vežimėliu išstumia į saulėtą slaugos namų verandą: skaitome. Susikaupti skaitymui gali būti sunku dėl senstančių Gutenbergo proto klajonių, skaitoma medžiaga irgi gali turėti senumo jausmą, jos pageltę puslapiai ir išskydęs šriftas – jų kodekso forma panaši į senus „Reader’s Digest“ žurnalus, paskleistus odontologų laukiamuosiuose. Bet jūs vis tiek skaitote, atkakliai nepaisydamas ausyse skambančio radijo ar televizoriaus tauškimo, prisimerkęs, kad netrukdytų iš jus supančių ekranų sklindanti melsva šviesa, nusisukdamas į šalį, kad nematytumėte savo kaimyno nerimastingų pirštų, kepšnojimu prikeliančių informacinius skydelius. Dažnai galvodavau, kad Vakarų Europos socializmas išgyveno kaip įtikima ideologinė alternatyva iki 1989 metų tiktai dėl priešingo sovietų pavyzdžio – esantys kairėje galėjo parodyti į rytus ir sakyti: galbūt mes nežinome, kaip galima pasiekti socializmą, bet žinome, kad jis ne toks. Taip atsitiko ir su romanu: galbūt nežinojome, kaip padaryti jį vėl romanu, bet žinojome, kad jis negali sekti paskui Holivudą. Kinas šiuo metu taip pat praranda naratyvo hegemoniją, tad romanas irgi – kultūrinė Graikija prieš pasaulį apjuosusią Romą – smunka neišvengiamai.
Kartoju: tai, kad esate paranoikas, dar nereiškia, kad nesate sekamas. Kai 1990 metais parašiau savo pirmąjį grožinį kūrinį ir ėmiausi ieškoti leidėjo, man pasiūlė 1 700 svarų avansą už pirmąjį leidimą minkštais viršeliais. Pasijutau įžeistas ne tiek dėl pinigų (nors atitinkamai tai reiškė, kad man būtų sumokėję žymiai mažiau, nei būčiau gavęs dirbdamas „McDonald’s“), bet kad negausiu kietų viršelių įšventinimo. Agentas, su kuriuo tariausi, liepė man sutikti be atsikalbinėjimų: naujiems rašytojams, sakė jis, išleisti knygą beveik neįmanoma – ką jau kalbėti apie honorarą. [...]
Maždaug prieš dešimt metų dėl atsiradusio plačiajuosčio interneto perėjau prie prozos juodraščių rašymo mašinėle. Nors ir prieš tai užeidavo noras pasitikrinti elektroninį paštą, nusipirkti ką nors, ko visai nereikia, ar spoksoti į nepasiekiamus vaizdus, iš laiko švaistymo pažadindavo erzinantis telefoninio ryšio prisijungimo signalas. Atėjus plačiajuosčiam internetui viskas susiliejo: vieną sekundę kamuojiesi prie sakinio, o kitą jau perki orkaitės pirštines. Dar blogiau, jei kaip rašytojas pasiekdavai aklavietę, kai nebegalėdavai įsivaizduoti, kaip kažkas atrodo ar skamba, šalia buvo internetas, akimirksniu pasiruošęs pateikti tikslų vaizdą: vaizduotės darbas, kuris turėtų būti gyvas, paspaudus keletą klavišų virsdavo į faktualizmą. Visos naujųjų medijų nuomonės ir idėjos yra nereikšmingos, palyginti su tuo, kaip jos naudojamos.
Suvokdamas skaitmeninių medijų poveikį tikrai nesijaučiu jam atsparus; priešingai, supratau, kad gaminant ir vartojant rimtus romanus (tai, ką galų gale rimti menininkai ir kuria) būtina medija, užtikrinanti privatumą: visi turėtume būti Ambraziejai. Naujame ir nelabai optimistiniame „New Yorker“ straipsnyje apie „Amazon“ fenomeną George’as Packeris pripažįsta skaitmeninio teksto poveikį leidybos industrijai: fizinis pardavimas sumažėjo; dingo tie, kuriuos būtų galima pavadinti „sargais“: redaktoriai ir kritikai, kurie išsijodavo didžiulį literatūros turinio vandenyną, ieškodami vertingų tekstų. Jis numato dar didesnę poliarizaciją: dideli bestseleriai pelnys dar didesnį pardavimą, o apačioje kunkuliuos skaitmeninis vandenynas su akimirksniu pasiekiamais ir beveik nemokamais tekstais.
Neturiu abejonių, kad skaitmenizuotam faktiniam tekstui bus sukurtas pajamų srautas: informacija šiuo pavidalu yra tiesiog per daug naudinga, kad jai nebūtų suteikta monetarinė vertė. Aukomis taps romanai, praradę veiksmingas autorių teises (licencijavimo sistemą ir pajamų surinkimą, priklausiusį tiek nuo objektyvios teksto formos, tiek nuo nustatytų teisinių nacionalinių jurisdikcijų); romanai ir žmonės, kurie juos rašo. Laimei, jau sukurtos institucijos mumis pasirūpinti. Tokios institucijos yra kūrybinio rašymo programos, pasklidusios po mūsų universitetus; pažvelgus į jas kitaip – jos yra save dauginantys ir išlaikantys literatūros finansavimo projektai, sukurti tam, kad aprūpintų rašytojus, kurie nebegali pragyventi iš kūrybos. Šiuose slaugos namuose buvę romanų rašytojai įveda jaunesnius rašytojus į savo atitinkamą karjeros taką, kad atėjus laikui jie taip pat galėtų tapti romanų rašytojais, kurie negali pragyventi iš kūrybos ir taip tampa kūrybinio rašymo mokytojais.
Jeigu manote, kad perdedu, – neseniai vadovavau kūrybinio rašymo daktaro disertacijai: ji susideda iš romano, parašyto kandidato, ir 35 000 žodžių disertacijos apie temas, plėtojamas tame romane. Mano studentas, jau išleidęs keletą kitų žanrų kūrinių, nors gavo puikių rekomendacijų iš garsių kūrybinio rašymo mokytojų, negalėjo rasti leidėjo savo pirmam rimtam romanui. Romanas nėra prastas – nors jis ir ne Turgenevas. Disertacija – įdomi, nors ir nėra unikalios mokslinės vertės pavyzdys. Didelė tikimybė, kad po egzamino tų darbų daugiau niekas neperskaitys. Studentas norėjo pasiankstinti egzaminą žodžiu – kam? Na, kad galėtų pasinaudoti įgyta kvalifikacija kreipdamasis dėl – atspėjote – kūrybinio rašymo dėstytojo darbo. Ne dėl to, kad jis būtų naujokas: jis jau dėsto kūrybinį rašymą, tik nori uždirbti daugiau nei dirbdamas negyvagimių romanų pribuvėju.
Jeigu atleisite už metaforišką uroborą: mūsų neturėtų stebinti, kad tai yra literatūrinio romano senatvėje įgyta konvulsinė forma; tie patys veiksniai, veikiantys jo išnykimą, yra atsakingi ir už kūrybinio rašymo programų iškilimą; tai būtent platesnė kultūra, kurios politinė ekonomika teikia pirmenybę apsikeitimo vertei prieš naudos vertę ir kuri vertina grupinę sąmonę labiau nei individualų protą. Kai naujokai romanų rašytojai manęs prašo profesinio patarimo, visada jiems sakau tą patį: gerai pagalvok, ar nori praleisti nuo 20 iki 30 savo gyvenimo metų užsidaręs vienutėje; jeigu tau nepatinka tylos skambesys, tuoj pat mesk iš galvos šią mintį. Tačiau dabar daugelis žmonių, užsirašančių į kūrybinio rašymo programas, turi itin menką supratimą, ką iš tikrųjų reiškia rašytojo gyvenimas; o programa siūlo jiems pripažinimą ir prijaučiančius skaitytojus jų nepatyrusiems bandymams – ji veikia, iš esmės, tarsi kūrybiškai nesuprastųjų terapijos grupė.
Šie žmonės supranta – nors visgi dažnai tik miglotai, – kad kai kuriems rašytojams iš tikrųjų pavyksta; jeigu kalbėtume apie tai, kad jie gali rašyti ką nori ir pragyventi iš to, ką sukuria. Visuomenėje, kur beveik kiekvienas priverstas atiduoti savo laiką, o didžioji to laiko dalis nueina dirbant darbą, kuris turi mažai žmogiškos ar dvasinės vertės, ideali rašytojo gyvenimo forma atrodo apipinta stebuklais. Žiauri ironija yra ta, kad, net tiems kandidatams pasirinkus tokios auksinės karjeros pažadą, jų galimybės tikrai to siekti nuolat mažėja; dar žiauresnė ironija ta, kad pati jų mokymų forma liudija prieš tekstų, kuriuos jie ketina parašyti, kultūrą. W. B. Yeatsas savo tėvui priskyrė pastabą, kad „poezija yra socialinis vienišo žmogaus aktas“; su kūrybinio rašymo programomis ir „Facebook“ nuorodomis, įterptomis į skaitmenizuotus tekstus, skatinančius skaitytojus „dalintis“ įžvalgomis, rašymas ir skaitymas tapo socialių būtybių vienatvės aktais. Visi žinome, kaip socialios būtybės žiūri į vienatvės aktus – kaip į nukrypimus, jeigu ne visiškus iškrypimus.
Kaip jau minėjau pradžioje, manau, kad rimti romanai toliau bus rašomi ir skaitomi, bet tai taps meno forma, panašia į molbertinę tapybą ar klasikinę muziką: skirta tam tikrai socialinei ir demografinei grupei, reikalaujančia dotacijų, priklausančia istorijos mokslams, o ne viešajam diskursui. Dabartinis didelės dalies išsilavinusios visuomenės priešinimasis formos sunkumui yra tik pasąmoninė reakcija į jiems brukamą atgyvenusią žinutę. Ar būdamas romanų rašytojas dėl to nusimenu? Ne, ne itin, nebent tais atvejais, kai per daug giliai įkvepiu ir paspringstu savo paties dekadansu. Neturiu tikslo rašyti prozos tekstų tviterio ar SMS žinučių pavidalu, savo ateities nematau ir kaip kompiuterinių žaidimų kūrėjas. Mano, kaip romanisto, amato mokymasis jau trunka gana ilgai ir aš vis dar puoselėju viltis galiausiai įgyti kvalifikaciją. Be to, kaip turintis Gutenbergo protą, negaliu pranašauti, kokia bus nauja dominuojanti naratyvinio meno forma – jeigu ji iš viso bus. [...]
www.theguardian.com
Vertė Ž. D.
