Rašyti lietuviškai – vadinasi, būti

Kalba, pasakyta Kovo 11-osios išvakarėse Lietuvių literatūros ir tautosakos institute atsiimant premiją už kūrybiškiausią 2014 metų knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“, kurią išleido leidykla „Apostrofa“

Šis apdovanojimas išliks su manimi visam kaip vienas džiugiausių mano gyvenimo įvykių. Spėju, kad jis išliks ir instituto istorijoje kaip įdomus faktas, turintis ne tik kultūrinį, bet ir politinį atspalvį. Juk šiemet apdovanojimas keliauja už Lietuvos ribų – balsui „iš šalies“. Jis sklinda ne iš galingo Europos centro, o, galima sakyti, – iš periferijos, iš tolimo Europos pakraščio, Homero kalbos slėptuvės – Kipro. Gal dėl to labiausiai ir jaudina tas lietuvių kalbos ir Homero kalbos saugotojos derinys. Jis politiškai svarbus Europai. Kultūriškai – prasmingas ir retas…

Arūno Baltėno nuotrauka

Kartais girdžiu klausimus: ar tikrai reikalingi tokie apdovanojimai, o ir literatūros institutai? Ar jie padeda kalbai, kūrinių kokybei? Atsakau „Iš dviejų renkuosi trečią“ žodžiais: jūsų institutą matau kaip savo aprašytus diogenus – dvigubos tapatybės mokslininkus ir menininkus – migruojančius tarp griežtų akademinių taisyklių ir populiariųjų medijų. Jūs esate įvairių sričių specialistai, kelių kalbų žinovai, įdėmūs skaitytojai, laisvi interpretatoriai ir degustatoriai, ragaujantys knygų skonį ir puoselėjantys nuojautą kokybei. Jūs padedate, ypač autoriams kaip aš, kultūros diogenams, neišslysti iš kalbos ir žanro vėžių. (Gerai kartais pasiklausti kelio, kad ir kaip mėgtume nuotykius…) Kalbiniams klajokliams jūs primenate apie homeriškas – senąsias – vertybes, kurias verta turėti kelionės krepšyje. Gal jūs atliekate vaidmenį, kurį Vladimiras Nabokovas, rašydamas apie komedijos aktorius, pavadino „absoliučia klausa“? Ji išskiria tai, kas svarbiausia. Komedijoje svarbiausia ne aktorius, o jo vaidmens poveikis. Literatūroje – ne autorius ir jo kūrinys, o laikotarpio jausmas.

Parašiau labai atvirą knygą, tad nelieka nieko kita, kaip ir čia kalbėti atvirai. Knyga – autobiografinė, ir sykiu manęs joje nedaug. „Iš dviejų renkuosi trečią“ – ne tik patirčių užrašymas literatūrine kalba. Tekstai šioje knygoje – tai man aktualių istorijų „vertimas“ savo asmenine istorija. Savo jaunystės Peterburge įgijau klasikinės literatūros ir filosofijos pagrindus.

Jie būtų sutrupėję be naujų sutvirtinimų. Apsigyvenus Kipre, prisidėjo mano išlikimui būtinos graikų ir anglų kalbų žinios. Jas papildė literatūros vertimas. Vėliau – modernios teorijos, kurių ėmiausi, tęsdama studijas Kipro ir Anglijos universitetuose. Klasika, vertimas, modernumas… Man pasisekė, kad turėjau tokį derinį, padėjusį gilintis į rašytinio žodžio tradiciją, išlikti joje ir ją nuolatos atnaujinti.

В своем пути не меняйте коней, sakydavo Peterburgo profesoriai, mokydami ištikimybės pasirinktam metodui. Graikų išmintis teigė: I mnimi den einai mnima: atmintis – ne antkapis; ji kuria, joje daug ką galima keisti. Naujosios teorijos ir menas jau ne vieną dešimtmetį dekonstruoja net pačią atmintį ir sugrąžina mus prie asmeninio mito – kaip visa ko alfa ir omega. Gyvename asmeninių mitų eroje. Esame pasakojimų apie save pačius herojai. Elgiamės taip, kaip kalbame. Tam, kad asmeninis mitas suskambėtų, reikia rasti žodžius. Tokiems žodžiams reikia laiko. Tad vis dažniau kalbame vaizdų kalba ir kodais, „didmeninėmis“ sąvokomis, skaitmenimis arba informacijos baitais. Gyvenimo įvykiai praeina greitai kaip feisbuko juosta, o žodžiai taip ir lieka neatrasti.

Priartėjau prie klausimo apie globalią tikrovę ir apie tai, kodėl rašau lietuviškai. Šito vis dažniau klausia mano vaikai. Man, kaip lietuvei, gyvenusiai pagal lietuvišką pasaulio suvokimą, tai nauja ir aktuali tema. Yra du keliai – eiti sulig globalizacijos ritmu ir jai padėti arba nerimti ir kelti klausimus, suteikiant jai kitokį tempą ir kryptį. Abu keliai turi savo pasekmes ir savo kainą. Pirmasis veda link monopolijų, tačiau atveria sienas, antrasis primena, kad esame skirtingi ir gyvename pasaulyje kaip skirtingi.

Pusę gyvenimo gyvenau, supama graikų ir kitų kultūrų, mokiau savo vaikus lietuvių kalbos Kipre, ir tai leido man pastebėti, jog mūsų, lietuvių, kelionė po pasaulį yra unikali. Niekas nepakartos mūsų maršrutų, ir mes neatkartosime kitų gyvensenos. Būdami lietuviai, mes žvelgiame į pasaulį kaip lietuviai. Tai filosofo Alphonso Lingio mintis. Jo filosofinė anglų kalba vadinama viena stilingiausių, tačiau jis pats sako: „Rašau kaip lietuvis.“ Ir jo anglų kalbai tai suteikia ypatingą atspalvį. Lingio filosofija yra tarp mano knygos eilučių. Tarp jų ir Julios Kristevos mintys apie motinos kalbą kaip melodiją, girdimą mums dar negimus, kaip garsą, atlydintį mus į pasaulį.

Tarp mano pastebėjimų, susijusių su karta, įsipina ir serbų rašytojos Slavenkos Drakulič apmąstymai apie mus kaip Rytų Europos žmones, kurių gyvenimas šiandien daug byloja apie Vakarų politikos vingius, apie tikrovę užgožiantį Holivudo poveikį mums, nors valgį tebeverdame virtuvėse, mažai kuo pakitusiose nuo sovietmečio. Stiprią įtaką man darė graikė Joanna Karystiani, jos graikiškai egocentriški ir nepriklausomi charakteriai, kaip antai apakusio laivo kapitono, išdidžiai slepiančio aklumą nuo jūreivių ir vairuojančio laivą iš nuojautos.

Mane palietė ir Švedijos rašytojo graiko Theodoro Kalli-fatidžio išgyvenimai dėl to, kad graikai nustojo vadinti jį „savo rašytoju“, nes jis pasirinko rašyti švediškai. Amerikietės Daivos Markelis ir kanadietės Irenos Guilford, lietuvių kilmės rašytojų, vaizdingos autobiografinės knygos apie susigrąžintą Lietuvą per tėvų prisiminimus, apie tolimą ir pilką kaip atminties šešėlis šalį padėjo man suprasti, kuo skiriasi jų ir mano kartos emigracija. Ji nesulyginama, individuali, ir atskirų žmonių gyvenimai nėra lengvai rūšiuojami į pirmąją arba antrąją „bangas“ pagal ekonominius-politinius kriterijus. Britų kelionių rašytojo Bruce’o Chatwino nomadiškumas ir jo tarpžanrinė stilistika, kelis kartus skaitytas Bruno Schultzo vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą ir poetiškais buities aprašymais nustebinę jo tekstai man padėjo atrasti ne vieną stilistinį sprendimą.

Be Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Parulskio esė, Danutės Kalinauskaitės pasakojimų, be kadais iš „Lietuvos ryto“ iškirptų Rolando Rastausko tekstų būčiau kitokia autorė. Visų minėtų rašytojų kūrybą studijavau iš labai arti, kruopščiai. Galima ir reikia perskaityti šimtus knygų, tačiau dėl vienos ar kitos priežasties didžiausią įtaką mums padaro tik geras dvyliktukas labai skirtingų autorių. Lietuva dovanojo man žanrą, Kipras – klausimus, pasaulis – turinį.

Toji nepaprasta sąsaja „Lietuva–Kipras“ ir toliau liks pagrindinis mano kūrybos laukas, apie kurį dar ne viską papasakojau. Tai ji padėjo man suprasti, kad mąstome ne tik kaip savo kultūros augintiniai. Mąstome geopolitiškai. Mūsų politiniai-kultūriniai kriterijai vertinant pasaulio įvykius riboti. Mūsų vizijos vieno apie kitą neužbaigtos, neobjektyvios. Štai per vertimo teorijos paskaitas savo studentams Kipre skaičiau Czesławo Miłoszo, Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos eilių vertimus į anglų kalbą. Studentai (ne tik jie) apie šiuos mums gerai žinomus poetus nebuvo girdėję.

Protarpiais atrodydavo, kad siūlau jiems egzotišką „būtąjį laiką“… Ką mes, Lietuvoje, žinome apie pastarojo šimtmečio turkų, graikų, serbų, sirų poetus? Nepažinę vienas kito kultūrų, stebimės ir aštriname konfliktus dėl to, kad matome medį ir dievą skirtingu žvilgsniu… Kiekviena kultūra siekia savo mito, o stipresnė – net ir viešpatavimo pasaulyje. Gyvendama tarp dviejų mažų, viena kitai tolimų šalių, taip pat pastebėjau, kokia trapi riba tarp fakto ir išmonės, kokie subjektyvūs būna net mokslo atradimai. Kultūra taip kruopščiai filtruoja faktus, kad beveik nėra nepriklausomos tikrovės, o tik gebėjimas įtikinti kitą savo mitais.

Istorija – tai pasakojimas, subrandintas tam tikros kultūros. Istorijos versijos gali būti beribės, bet jas riboja mūsų individualioji sąmonė; mūsų asmeniniai gyvenimai, kuriuose egzistuoja amžiaus, sveikatos, šeimos pareigų, baimės ir kitos individualios ribos. Štai apie jas iš dalies kalbėjau savo knygoje, atkreipdama dėmesį į tai, kad keliaudami ir migruodami jas jaučiame stipriau, aiškiau suvokiame ir savo mirtingumą. Tada šliejamės prie mitų, tarsi jie palengvintų nerimą dėl visko, kas neišvengiamai praeina…

Gimiau šiaurės Lietuvoje, mokytojos ir miškininko šeimoje, užaugau su dvyniais broliais. Mama siekė antro aukštojo mokslo ir šalia pradinio lavinimo mokytojos įgijo logopedės profesiją. Tėvas tyrė medžių ligas, ir tai buvo jo aistra. Vaikystėje mane stebino, kad medžiai panašūs į žmones, nes turi šaknis, serga ir nors gyvena ilgai, yra trapūs ir mirtingi. Vasaromis mūsų šeima senu moskvičiumi sukdavo ratus po Lietuvos apylinkes, apsistodavome pas tėvo bičiulius girininkijose. Tėvų pasėtas smalsumas savo profesijai ir gamtai vėliau manyje peraugo į smalsumą pasauliui. Tai – ir šeimos vertybė, dėl kurios, išvykus iš Lietuvos, atsivėrė kitos kultūros. Vis dėlto, įdėmiau pažiūrėjus, kuo toliau, tuo labiau gyvenu ne kaip uoli skruzdė, o kaip nenuorama žiogas, šokinėjantis iš vienos vietos į kitą ir barstantis namų jausmą. Rašymas lietuviškai sugrąžina mane namo. Gerai būtų, jei toks namų jausmas dovanotų aiškumą ir ramią užuovėją… Kartu atsiranda ir kafkiškas nerimas: kas bus, jei nebegalėsiu rašyti gimtąja kalba? Kadaise Kafka, kalbėdamas apie „mažąsias“ kalbas ir literatūras globalių imperijų apsuptyje, nubrėžė tris ateities scenarijus: neįmanoma nerašyti; neįmanoma rašyti gimtąja kalba; neįmanoma rašyti kitaip. Anot jo, „mažųjų“ literatūrų autoriams, tokiems kaip jis (Čekijos žydas Austrijos-Vengrijos kontekste), atsiveria tikimybė, kuri vadinasi nebeįmanoma rašyti.

Lietuva turi užduotį – puoselėti unikalų savo balsą pasaulyje per vis naują kūrybinę energiją – atskirų lietuvių autorių, kad ir kur po pasaulį jie būtų išsibarstę.