Poezija

Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Geldapėje, Mozūrijoje. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė, Varšuvos specialiosios pedagogikos akademijos profesorė. Išleido poezijos rinkinius Sacra conversatione (1992), Materia prima (1999), Umbra (2002), Monodia (2006), autorinę rinktinę Brzeg („Krantas“, 2010). Apdovanota keliomis prestižinėmis tarptautinėmis premijomis, tarp jų „Vilenicos krištolu“ (Slovėnija, 1995), Huberto Burdos premija (Vokietija, 2001). Poezijai būdinga subtili gamtos pajauta ir erotiškumas, egzistencinė įtampa.

 

Žiemos elegija

 

kaip greitai: tylus baltumos godumas;

juoduoja, dingsta kelio griovose trapus varnų pulkas.

Šviesus mano kvėpavimas ant lango. Violeto perlaužti platūs

atsivėrę laukai. Išdžiūvę tvenkiniai, klusnūs

lyg švelnios rankos priliesti,

tarsi tai nebūtų šalčio tvarstis.

Vėsta kalvos virš obelų ir alksnynų viršūnių,

tolumoje lange įsižiebia šviesa. Šilumos kibirkštys nukeliauja

į prietemos pelenus

ir nejučiomis laužiu duonos kriaukšlę:

 

mes, kaip greitai, į laiko plyšius, gūdžius

ir panašius į akmenį.

 

 

 

–

šerkšno pančiai griovyje: neprasibrovė niekas,

neprasprūdo (nebent po žeme, vandenyje,

kupiname nuogo dangaus); išsiliejo upelė,

laukas užšalo perpus, ir vėjas traukia aštrias dulkes

iš vagų, pranykstančių kažkur po ledu.

Diena – įausto į dangų

voratinklio kamuolys; kolonizuojamas

pavergtas gyvenimas. Išsiurbtas šalčio, lengvas,

tarsi kerpių luobai ant akmenų; gyventi, švilpia vėjas,

gyventi kitaip nei lapai… ir mirtis tebūna

tarsi sniegas, saugantis žemę

nuo visiško įšalo

 

 

 

Pavasarėjant

 

Suskilo ledo akinių stiklas ant tvenkinio.

Po sumedėjusių švininių dienų, pagaliau! –

matuojasi šešėlius.

Prisiuva prie visa ko: prie rožių bigių

sode, prie blakstienų ir garažų. Ilgina,

karpo; prie skalbinių, plazdančių saulėje

skersvėjyje.

Užkloja baltas drobules ant namų kūnų,

ant žmonių.

 

Leidžia nuo kalvų

sunkius sniego sielius

 

 

 

–

apsnigti aukštai laiptų turėklai – tai ant jų

pasiliko tavo rankų pėdsakas; vis vyresnė saulė, jos

 

liežuvis kovą, atkaklus,

tarp tavo pirštų…

 

 

 

Pusryčiaujant

 

atnešei laikraštį ir pirmą kartą

išvydome tas nuotraukas: išsiraičiusios mirštančių

galaktikų grandys, amonitai, grimztantys į kosminio

duburio dumblą; virš mūsų iš nakties dar

 

stačių slenksčių labirintas, pakraščių,

sluoksniais išskirstančių šviesą: gyvsidabrio tėkmės raižė šlaitą

ir saulė, lyg karstinis šaltinis – tekėjo iš mažyčio slėnio

 

į jūrą. Tiško ant popieriaus, pro gelstančios slyvos filtrą,

ant pusryčiams padengto stalo; garavo kava,

katinas uostė vielinį laikiklį žuvims rūkyti,

rąžėsi tau po ranka. Per galaktikas

 

tarsi per pažeistas kriaukles

plaukianti tamsa plovė iš kamerų

galaktines nuosėdas

 

 

 

Sode, basomis

 

nupurtau nuo pėdos skruzdėlę

ir žiūriu, ką darys su dovanotu gyvenimu,

su tuo savo laiko lašu.

Geltonoje takelio šviesoje, kaip prisiveja kitas,

tuo metu galabijančias kažkokį vabzdį, judrias ir rajas.

Nenumanydama apie mano dvejonių akimirką.

 

Prie įkaitusio akmens, saulės liūčiai pliaupiant, sunkių vaisių

tiek tematyti akis neva skvarbi,

akla poeto akis:

tik tą plėšrią gėlę gražiu graikišku vardu

(thanatos), kaip atsiveria ir užsiveria.

Ir neįstengi to suvokti nei patikrinti jokiu gyvu

būdu. To, kas ir tau kartą bus duota visiems laikams;

beveik juodos, saldžios,

nuskintos vyšnios kraujuoja mano rankoje

 

 

 

Anaksagoro dangus

 

džiūsta stiebai. Kalvų lyg banginiai vilnis

išsilieja už upės – po lauko, užlajos plynę; arti,

prie pat kranto, atvėsusiame vandenyje

mirksta alksnių kankorėžiai, storo žvyro, žvirgždų

kopa pilna kietų, greitų žybsnių.

Ir debesų nuotrupos, lyg išartos iš tamsaus dumblo, nusėda aukščiau,

po paviršiumi –

įmerkiu ranką į vandenį, į jo miklias žabangas,

čiuožikų ganyklą;

 

dangus užutėkio rankovėje, užstojamas nuo srovės, išstumia pakrantės

gluosnių šaknis (dangus, tarsi subertas iš akmenų,

kurie galbūt imtų kristi,

 

jei skrietų lėčiau)

 

 

 

Šunys

 

kažką suuodė, taigi žvilgtelėjau po melsvės lapais.

Uždariau šunis ir atsinešiau iš virtuvės stiklainį –

varlė įkrito vidun, stumiama molio,

turbūt išsigandusi. Nešdama ją į upę

per pažliugusį lauką, prisiminiau ryte

skaitytą ištrauką, kaip išlaikyti dermę su gyvenimu, be idėjų,

kaip viskas turėtų būti, be troškimų;

 

leisk gyvenimui būti tokiam, koks yra, ir atsipalaiduok –

prisiminiau žodį po žodžio, išleisdama varlę,

pavėsyje

vanduo spindėjo lyg vaškuotas medis,

o dugnas sumaltas į smėlį. Vandens voras tūnojo savo

povandeninėje stotyje, voratinklio varpe.

 

parėjau per pylimą;

žodžiai dūzgė sunkiame dienos

stiklainyje, lyg apdujusios bitės, gėlė. Šunys žiūrėjo į mane

pro verandos stiklą –

 

 

 

Vanagas

 

vandens gelumbę suglamžė šaltas vėjas, tamsiai mėlyną, sunkią,

nudriskusią; suplazda sparnai, staiga,

toli nuo kranto – ežeras spindi įsaulyje

plieniniais ašmenimis;

 

kraujas, materia prima. Ir aklai šukuoja

bedugnę, kuri jį perpildo,

smaugia.

 

 

 

–

kaip tu mirsi, tokia prie savęs prisirišusi, su saule

tarp pušies spyglių, giedra diena? Su tuo

 

ryškiu spindesiu automobilio veidrodėliuose,

kai įvažiuoju į miško keliuką, su raudonuojančiu rutuliu

 

virš patamsėjusios suartos žemės

už tvenkinių, virš lauko vagos, jautrios pėdų lietimui.

Kai vėjas atveria dangų – ir jokių pėdsakų

medžių vainikuose. Diena –

 

su gelstančia dilgėle ant tako, leidžiantis

prie vandens, su uodu, neatsargiu, man ant riešo

- mirsiu? tokia prie savęs prisirišusi

ir prie nakties, prie meilės; dangus lyg nulupta trinka,

 

susmegusi kalvose į velėną.

Po ja skylėtos rūgštynės grūdasi šlapiu kuokštu.

Žvilgsnis įkimba į debesį, į pilkumą – jos atvyniotą

įkaitusį kraštą.

 

 

Iš: Marzanna Bogumiła Kielar. Brzeg.

Warszawa: Łośgraf, 2010

Vertė Vytas Dekšnys