Penkiasdešimt melancholijos atspalvių
Kęstutis Navakas. Begarsis skambutis. Esė. V.: Tyto alba, 2015. 216 p.
Maniau, kad parašiusi apie Kęstučio Navako poezijos knygą „100 du“ ir palyginusi jo vieną esė rinkinį su kvepalais, neberasiu pasakyti ką nors nauja. Bet gero rašytojo ženklas yra tas, kad tada, kai jį perskaitei būtuoju kartiniu laiku, jis prabyla būtuoju dažniniu. Net naktimis. Ypač naktimis. Taip būna senamiesty darant remontą. Nuplėši dryžuotus sienų apmušalus, po jais – randi kitus, dryžuotus kitaip, nudraskai tuos, o žemai – vaiko pabraižymai pieštuku. Vaiko, kuris dabar galbūt gyvena kitame žemyne ar jau yra miręs. Prie šios knygos naujo liūdesio pereisiu po to, kai pakalbėsiu apie naujos knygos seną smagumą.
„Begarsio skambučio“ neturėtų skaityti žmonės, kurie nesuvokia labai grynos literatūros rūšies – eseistinės prozos. Jei vienus geriausių tokios prozos kūrinių rašo Navakas, tai visos panašios į jo esė – į kanonus, kaip į kokybę, linkusioje lietuvių literatūroje – seniai turėjo vadintis navakės. Kaip kad Henriko Daktaro žmona turi vadintis Daktarė. Mažiau netiesos būtų kritikos „kriminalistikoje“, teigiant, kad eseistika nužudė tikrą literatūrą. Tikra literatūra yra ta, kuri veikia tikrai literatūrą išmanančius. Nors tai būtų asmeniniai laiškai, dienoraštis ar raštelis ant buto durų, pavyzdžiui, toks: „Manęs nėra. Ir nebuvo. Ir nebus.“
Beje, Henrikas Daktaras yra vienas iš šios knygos figūrantų. Visada maniau, kad geras rašytojas nebūtinai turi bendrauti tik su gerais žmonėmis, advokatais, dizaineriais, nesikeikti, neduoti išmaldos girtuokliams, per atostogas lankytis Madrido Museo del Prado, jei siųsti draugams SMS, tai tik nuo Ingos sofos Liuksemburge ir prieš miegą kiekvieną vakarą paskaityti savo vaikams kitokią pasaką nei šita: „Sykį sutikau Henriką Daktarą, sėdintį Palangoje „ant akmenų“. Parūkėme, persimetėme keliais žodžiais. Jo akys buvo labai gudrios ir liūdnos. O juk tokios ir manosios! O kokie skirtumai? Kad jis dabar sėdi Lukiškėse, o aš skraidau į Amsterdamą? Kad aš nieko nepavogiau, o jis tai sau leido? Visa tai išorė, kažkur labai giliai mes vienodi: labai blogi ir labai geri. Angelas ir demonas visada šalia vienas kito.“
„Begarsis skambutis“ nepatiks žmonėms, nemokantiems lietuvių kalbos ir jos pagrindu kitų kalbų. Mokėti kalbą nėra taip paprasta, kaip kartais pasirodo jos pasimokiusiems „iš bendro išsilavinimo“. Net mother tongue tėra abėcėlė. Šį rašytoją skaitantys turi žinoti, kad: 1) grafinas yra grafo pusbrolis; 2) Trimakas – trigubas mėsainis; Trimakaitė – jį atnešanti padavėja; 3) Šengenas plėtėsi, o šagrenė traukėsi. Ir vualia yra ne tas pats, kas alio. Pavyzdžiai – mano, ne Kęstučio, bet panašiu principu jis kuria savo kalbą ir tai nėra vienintelis mūsų panašumas.
Juozo Erlicko humoras gali nepatikti tik Andriui Užkalniui, o Navako – tik puskvailiui. Šitos knygos humoras nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyt, tiesiog nusijuokus. Jis irgi turi daug atspalvių. Paprasčiausia, žinoma, aprašyti tiesiog juokingas bohemiško gyvenimo situacijas. Nors tai irgi nėra itin lengva, reikia atrankos, dinamikos, atminties, akcentų, reprezentantų ir tų dėmenų val(d)ymo. Tokiomis situacijomis grįstos šios knygos esė „Iš Kauno bohemos gyvenimo“, „Septynios vienatvės“ sklandžiai įkristų tarp „Gero gyvenimo kronikų“ ar „Dviejų lagaminų sniego“ viršelių, pritapdamos prie tokių scenarijų kaip „Aspirino rytas“, „Popierinės muškietos, plastmasinė špaga“ ar „Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?“ Štai vaizdelis iš naujojo rinkinio apie Frankfurto mugę: „Niekaip nesupratau, kaip čia yra: dar vakar diskutavome apie Egipto kultūrą, o štai jis jau miega koridoriuje. Paguldėm šalia sykiu gyvenančio jau minėto Bronio Savukyno ir išėjom. Po kokių keturių minučių atėjo ir pats Bronys, nustebintas, kad kultūrologas atsibudo ir vėl nori diskutuoti apie Egipto kultūrą. Mes savo ruožtu nustebome, kad Bronys per keturias minutes sugebėjo apsivilkti savo elegantišką kostiumą ir pasirišti kaklaryšį. Taip būna tik nebyliuosiuose filmuose“ (p. 153). Situacijų komedijas gali kurti ir ne tokio lygio rašytojai kaip Navakas, svarbu gyventi spalvingą gyvenimą, nejaučiant ribų, ir po tokio gyvenimo dar likti gyvam. Kęstutis vienoje vietoje ir pažymi, kad viskas turi ribas, tik jis – be ribų. O kitoje vietoje rašo: „Ėjau, kaip rašo Nabokovas.“ Tai nėra pavojinga. Pavojingiau yra gyventi taip, kaip rašo Navakas. Kai būnu nusiteikusi itin gerai (dabar tai pasitaiko retai), man ima atrodyti, kad Navaką nuo Nabokovo tam tikrose pastraipose teskiria raidės – B, S ir O.
Kitos kokybės humorą kuria Kęstutis poetas. Ji yra lingvistinio lygmens: „Monikos balsas laurų neskins, bet čiobrelius – tikrai.“ Sakinį ir juo kuriamą vaizdą juokingu paverčia vienas veiksmažodis, kai jis pakeičia iki tol buvusį stereotipinį: „Po visų salės džiaugsmų būriu kylame į dvidešimt trečią aukštą, ten valgome sušius, mėtomės vizitinėmis ir verkiame, kad nebepasimatysime.“ Tūkstantį kartų girdėtą frazę autorius įkurdina svetimame mūsų kultūrai kontekste versdamas įvertinti ją svetimo, kito, pavyzdžiui, japono, sąmone. Esė „Found in translation“: „Kitą dieną vėl skaitymai, o man dar sakyti speech, apie kurį niekas neįspėjo. Gerai, kad atvažiuoja Gabija ir verčia improvizuotą speech į japonų kalbą. [...] Lietuva yra poezijos šalis, sakau. Salė miršta iš juoko.“ „Visgi septyniasdešimtkart gyvas nuvažiuoju iki savo naujojo rajono – Šindžiuku. Vien per jo stotį čia kasdien praeina / pravažiuoja trys milijonai žmonių, visa Mikutavičiaus formato Lietuva.“ Katalogą galima sudaryti iš navakiškų palyginimų, kurie savaime yra poezija, anekdotai, sparnuotos, kartais Jurgio Kunčino stilių (gyvenimiškąja prasme) susėmusios frazės, charakterizuojančios žmones, laikotarpį, šalį, gyvenimo būdą, apskritai piešiančios vaizdą: „mokamos dešrelės yra beprasmės, kaip nealkoholinis alus“; „taksistų volgos stovėjo kelkraščiuos, kaip į krantą išmesti seni batai“; „ant mano lentynos jau gulėjo kažkokia baltarusė, iš veido panaši į plentvoliu įstrižai pervažiuotą Lukašenką“; „žmogus su knyga kur kas geriau nei žmogus su keturiom citrinom“; „ji ėjo greitai, tarsi parkas ją vytųsi riedėdamas nukritusiais lapais“; „akys sunkios tarsi pirkiniai“; „troleibusas be laidų, tai lyg tramvajus be bėgių“. Na, čia gal galėjo būti kiek kitaip – troleibusas be laidų, tai lyg Zuokas be tramvajaus…
Vienoje šio rinkinio esė banalybė yra pavadinama surogatine mirtimi. Šio rašytojo humoras dažnai balansuoja ant tokios mirties ribos, bet lieka gyvas, nes skaitytojui lyg pyragaitis pakišamas trūkęs klišės krepšelis su burnoje tirpstančio nenuspėjamo lingvistinio įdaro bokšteliu. Šis autorius neištikimas banalybei geba būti įvairiausiais – tiek literatūros istorijoje patikrintais, tiek išrandamais – būdais. Vienas iš tokių – kalbėjimas „neišsivysčiusiais sakiniais“. Taip rašyti jis akivaizdžiau pradėjo eilėraščių rinkinyje „100 du“ ir perkėlė sakinio starto be finišo sintaksę į prozą: „Kur tu eini, sako Ženka. Einu namo, sakau. Ten kažką palikau. Degančią lempą. Kiemo vabzdžiai skrenda į tą šviesą ir virsta cigarečių filtrais. Kartais apsuku lempą gaubtu žemyn. Tuomet baltos „Space Shuttle“ dulkės byra ant mano paklodžių. Ir man nesvarbu, kad.“
Vienas policijos akademiją baigęs žmogus man sakė, kad prausiasi tik tie, kas tingi kasytis. Jis bėgioja krosus su lempa ant galvos ir daugiau nei tūkstantį (Lt) kainuojančia bėgiko apranga ir rado laiko bei intereso perskaityti vieną mano knygą. Pasakė taip: „Žvengiau žvengiau, o paskui pasidarė labai liūdna, kažin kodėl?“ Lygiai tą patį klausimą keliu skaitydama Navako eseistiką ir tai yra kitas mūsų panašumas.
Gyvenimo, kuriame visi gyvename, greitis ir pramoginiai papročiai liūdesį kaip įžvalgą ir kaip patirtį padarė įmanomą tik literatūroje. Na, dar vaiko akyse, kai jį trumpam mama palieka kieme. Jis nemoka kalbėti, staiga saulę uždengia debesis ir kiemą pilku „ryklio peleku“ perskrodžia šešėlis, plastikinių žaislų spalvas paversdamas negatyvu. Dinamiškame sociume liūdesys tapo liga. Jis yra gydomas. Tekstuose išnyko tam tikras teksto tembras, apie kurį Kęstutis kalba laiškuose seniai mirusiam, už kepenų susiėmusiam Gibranui. Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku. Šiandien nejauku, o rytoj nebebus socialinio kūno (paširdžių), suvokiančio tą liūdesį ir patiriančio palaimą: „Kuo meistras skiriasi nuo matricos? Matricą įsivaizduokime kaip foną, kuris lieka pasibaigus televizijos programoms: čirškesys. [...] Meistrą atpažįstu tik aš, beveik vien iš gedulo juostelių panagėse. Meistrą apibūdina ir tai, kad jis mirs, o matrica amžina savo nenumaldomu laikinumu, čirškesiu“ (p. 10). Meistrai baugina – tiek literatūroje, tiek gyvenime, jie nepamėgdžiojami, prie jų – nepriartėjama, jie nepaperkami ir neprijaukinami. Net moterys egzistuoja jiems tik tam, kad akivaizdžiau būtų suvoktas vienatvės mastas: „Aš nežinau, ar ji graži, galvoja jis, nepastebėdamas, kad galvoja balsu. Jūs žinote, atsako ji, žiūrėdama į dėmę ant savo aksominio sijono. Dėmės, tiesą sakant, nėra, ji ją susigalvojo, kad turėtų į ką žiūrėti. Jūs žinote, bet gal pakalbėkime apie salas ir jūras, parkus ir aikštes, laukymes ir properšas. Durnė, galvoja jis, graži durnė. Pakalbėkim, sako“ (p. 17). Manau, kad nepraeis daug laiko, kai bus imti gydyti melancholikai ir flegmatikai, kartu ir kai kurie tų temperamentų meistrai. Legitimiomis pramogų visuomenės priemonėmis, ne tokiomis, kokiomis buvo gydytas Osipas Mandelštamas. Nes sangviniškai visuomenei meistrai, kaip benamiai prie konteinerio, nemaloniai primena, kad gyvenimas yra sudėtingesnis, nei norėtųsi, kai rytą mašinoje įsijungiame M-1 ir gurkštelim kavos.
Šiek tiek bijau suklysti, bet man liūdnas knygos naujumas tiesiogiai siejasi su eilėraščių knyga „100 du“. Rašydamas kai kurias esė autorius nepabijojo peržengti ribą į savo vidų, neadaptuodamas potyrių banalesniems skaitytojams („Japonijos užkariavimas“, „Sudegusių žvaigždžių dulkės“, „Padange pylėsi paukščiai“, „Veidrodis“ ir kt.). Autoriui darosi nusispjauti ne tik į kanoną, bet ir į nuoseklesnį pasakojimą, kuris lengviau pritraukia dėmesį. Nusispjauti ir į banalesnes būsenas, kurios jį priartintų prie svaigulio nepatiriančio ir jau vien todėl jam nepažinaus skaitytojo. Ir tai bus viena iš priežasčių, dėl kurios šita knyga bus klaidingai vertinama kaip silpnesnė nei „Du lagaminai sniego“. Į fantazijos miškus ir bedugnę veda asociacijos, kurių neįveiks daugelis. Ir tai nėra vien specialiai kuriamas absurdas, kaip meninė priemonė. Tai yra tipiška navakiška pasaulėjauta, pribloškianti realistinį pagrindą turinčiais „vaizduotės insultais“: „Atsibudau pagiringas ir turėjau tik vieną litą, sako žmogus. Aš tuo metu žiūriu į savo vaiką ir man nerūpi tas jo litas. Vaikas karstosi, vartosi, šliuožia, jo jau ne vienas, o septynetas, tų mano visur kur besančių vaikų tais pačiais nutrintais marškinėliais ir basutėmis, lyg dantų pastą išspaudusiomis kojų pirštukus. Tas vaikas visur, jei užsimerkčiau, jis užsiklotų mano akių vokais. [...] Visi septyni mano vaiko kūnai karstosi lipynėmis. Matau, jog septintasis iš visų tų perspektyvos iškreiptų kūnų blogai suderintas, jis užlipo aukščiausiai, jis tuoj nukris ir žus. Ir šeši likusieji turės visą gyvenimą justi, jog septintasis žuvo. Žinau, jog čia nieko negaliu padaryti, visa, kas turi žūti, – žūsta.“
Navako pasakotojas gali susiliesti su realybe tik todėl, kad jis nuolat skendi mene. Ir kai dėl kokių nors aplinkybių tenka išžengti iš esė, kino ar vinilo, prasideda savinaika, geriausiu atveju – apima vienaplanis blaivumo nuobodulys: „[...] mums lemtas pats didžiausias prakeikimas – kurti. Kurti kiekvieną akimirką, nes kitaip ji neateis. [...] Mano raketų kuras yra kunigaikščių Radvilų ledai kilkių skardinėse.“ Vienas sudėtingiausių knygos tekstų apie kūrybą yra „Tekstas“. Rašytojas sukeičia pasakojime subjektą su objektu, apsimesdamas, kad esė rašo pats tekstas, žvelgiantis į autorių. Sukurti įtraukiantį pasakojimą žaidžiant pačiu teksto kūrimo mechanizmu gebėjo nedaugelis ir tik itin aukšto lygio autorių. Lietuvių literatūroje – Andrius Jakučiūnas „Lalagėje“, Alfonsas Andriuškevičius esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas“, iš dalies – „Keturi epizodai iš protagonisto gyvenimo“.
Melancholiškasis Navakas tebėra aktualybėje ir turi jaunų skaitytojų todėl, kad drama jo eseistikoje yra atmiešta bravūra, distancija, humoru ir ironija. Tokia rašytojo pasaulėjauta tinka šiuolaikiškai pozai. Jis tarsi aktorius, su ašaromis sakantis kalbą scenoje, kurio vienoje rankoje patetiškai iškelta „Oskaro“ (Jotvingių, Nacionalinės premijos, Geriausios metų knygos, Maironio) statulėlė, o kita – kišenėje. Kaip kažkada niekas nenorėjo mirti, taip dabar niekas nenori rizikuoti, t. y. gyventi taip, kaip rašo. Bet vienatvėje… Bet prieš veidrodį, užkulisiuose… „aš sugrįžtu į savo sielos duobes, kai negaliu surasti kitos vietos galvai pasidėti; ir jei kurie nors iš tų, kuriuos myliu, turėtų drąsos įžengti į šias duobes, jose jie nerastų nieko kito, tik žmogų, klūpantį ant kelių ir kalbantį maldas“ (Kahlil Gibran).
„Begarsiame skambutyje“ rašytojas prisimena, kaip su Antanu A. Jonynu keliavo po Austriją. Tada Antanas A. Jonynas pasakė, kad jei Austriją išplotume, tai ji būtų labai didelė šalis. Jei kas išplotų Kęstučio Navako knygas, jos taptų rašymo vadovėliu. Bet, deja, net perskaitęs jas visas niekas netaps geru rašytoju. Kaip niekas netampa alpinistu perskaitęs knygą apie kopimą į kalnus. Nes kopimui reikia įgytų ir įgimtų dalykų – drąsos peržengti ribą, vitališkumo, aistros, ramybės žvelgti į prarają ir tada atsiminti mylimąsias, būti pasirengusiam mirti (tik tiek), intuicijos ir brangios, idealiai prie kūno ir prie sielos tinkančios amunicijos… Na, kaip stiliaus. Dar – žibinto ant galvos, kad į praeitį matytųsi geriau nei tiems, kurie pagal matricas čirška papėdėje, žvelgdami į, jų manymu, suplanuojamą ateitį.
