„Neatplėštas“ laiškas Irvinui D. Yalomui
Amerikiečių psichoterapeuto ir psichiatrijos profesoriaus Irvino D. Yalomo knyga „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“ (Vaga, 2005) jau nėra naujiena Lietuvos knygynuose. Deja, tik neseniai perskaičiau šį aktualumo neprarandantį ir neprarasiantį profesoriaus darbą. Patiko atverto gyvenimo tragizmu išties nemirtingi apsakymai, neįkainojama psichoterapinė patirtis, deranti su autoriaus saviironija. Lyg vyktų tobulai netobulo gyvenimo triumfas, kuriam psichoterapeuto racionalumas randa savyje jėgų užleisti pozicijas. Išties – gražu.
Bet aš ne apie tai! Aš noriu pakalbėti apie Mirtį. Apie mirtį ir iliuzijas…
Esu iš tų žmonių, kurie kasdien su neganda ištaria: „Viešpatie, padėk mano netikėjimui!“ Iš tų, su kuriais „niekada nesivargink bandydamas įveikti religiją – vis tiek nepavyks“ (apsakymas „Neslapukauk“, p. 182). Ši psichoterapinė įžvalga ir Jūsų nuoširdus patarimas kolegoms ir tapo ta kertine paskata ir „ietimi“, su kuria, it šventas Jurgis, vėl stoju į kovą su Leviatanu. Ir tai tik menkutė saviironija…
Profesoriau Yalomai, „vis tiek nepavyko“ net tiems, kurie atsakingi už 300 metų trukusią persekiojamų pirmųjų krikščionių kankinystę ir mirtį! O štai atvirkštinių pavyzdžių turime nemažai. Taip, numanau, kaip aiškinsite „iliuzijų“ pergalę (prieš kančią ir mirtį?): „pernelyg stiprus tikėjimo troškimas, pernelyg gilios šaknys, kultūros įtaka pernelyg stipri“ (p. 182). Tačiau apie kultūrą vėliau.
Literatūra priklauso autoriui, tačiau kaip kūrinys ji ima gyventi savarankišką gyvenimą, kaip perduota žinia. Aš nesikėsinsiu į personažus, mėgindama interpretuoti, ką jie gavo ar ko negavo gydydamiesi. Kūrinio personažai – gyvos idėjų monados, kurių judėjimo kūrinyje savaiminė motyvacija, gyvenimiškos priežastys ir pasekmės nėra analizės taikinys. Taikinys yra idėja, kurią, kūrinio autoriaus pašaukti iš nebūties, jie neša. Šiuo atveju interpretuoti personažus reikštų interpretuoti tai, kas jau suinterpretuota kaip realybė, nes personažai turi labai artimus prototipus. Ir neįmanoma jų priskirti nei autoriaus idėjai, nei realybei, nes ši riba yra per daug miglota. Personažai nėra mirę realybei, todėl ir negimė idėjai, kuri savarankiškai gyventų. Jie lieka „tarp“. Aš kalbuosi ne su kūrinio gyvenimu – personažais, bet su mirtimi, tais teoriniais rėmais, kuriuose apgyvendinote būtent šią dešimtį gyventojų.
Pradėsiu nuo esminės Jūsų paradigmos, kurios pagrindu išlinksniuojamos visos kitos žmogiškosios problemos: „Nustačiau, kad psichoterapijai reikšmingos keturios duotybės: mūsų pačių ir mūsų artimųjų mirties neišvengiamumas; laisvė su gyvenimu elgtis taip, kaip norime; esminis vienišumas; gyvenimo prasmės ir tikslo nebuvimas“ (įžanga, p. 15).
Kol kas aš nekeliu klausimo apie šių duotybių pagrįstumą. Turiu vilties, kad mano žinia skleisis laiške. Tačiau regiu jų sustatymo į vieną horizontalią plokštumą savivalę ir galimos jų hierarchijos ignoravimą. O klaidinga paradigma juk griauna visą kosmoso tvarką. Kai priverčiame Saulę suktis aplink Žemę, o ne atvirkščiai, planetos mūsų regimajame lauke ima šokinėti. Tai gerai žino astronomija. Prie šių „planetų“ priskirčiau minėtąją „vis tiek nepavyks“ aklavietę.
Išdrįsiu pasakyti, kad beplaunant indus netyčia nukritusi ir sudužusi lėkštė yra žymiai artimesnė duotybė mirčiai kaip nenugalima netektis nei pačių aplinkybių įprasminimo galimybė ir labiau prigula ant tos pačios lentynos. (Pasikviesčiau čia į pagalbą Elvos neviltį iš apsakymo „Nemaniau, kad man taip gali nutikti“.)
Dabar apie iliuzijas: „Daug metų dirbdamas su vėžiu sergančiais pacientais, kuriems grėsė neišvengiama mirtis, pastebėjau du veiksmingiausius ir labiausiai paplitusius būdus numalšinti mirties baimę, du apgaulingus požiūrius, leidžiančius jaustis saugiai. Pirmasis – įsitikinimas savo ypatingumu; antrasis – tikėjimas „gelbėtoju iš aukščiau“. Šiuos „tvirtus klaidingus įsitikinimus“ vadinu iliuzijomis, tačiau ne menkinama prasme: universalus tikėjimas vienoje iš sąmonės pakopų būdingas mums visiems ir atsispindi kai kuriuose mano apsakymuose“ (įžanga, p. 17).
Krikščionybės autoritetai, šventieji dykumų tėvai, kalbėdami apie tikėjimo kelią, dažnai mini žodį „blaivėjimas“, kurį, manyčiau, galima sieti su vis didesniu tiesos regėjimu ir vis didesniu tiesos girdėjimu. Gal jie apsigavo medituodami dykumų miražus? O padorios psichiatrinės pagalbos dar nebuvo?
Ar gali krikščionis „pabėgti“ nuo mirties, kai jo Dievas – atstumtas, pažemintas, vienišas, lėtoje kančioje – mirė ant kryžiaus? Mirė tikrai ir baisiai.
Tačiau Mirties kaip egzistencinės neišvengiamybės suabsoliutinimas yra stabmeldystė. Tokia pat egzistencine neišvengiamybe pavadinčiau Gyvenimą, be kurio ir mirties fakto būti negali. Ir, žinia, kartais baisiau yra gyventi, nei mirti. Mirties, it kokio auksinio veršio, kultas yra baisiausia iliuzija, kuri leidžia nekreipti dėmesio į kitą tragediją, pabėgti nuo nepalyginti didesnio siaubo, kurį pažįsta krikščionis, – neregimojo mirimo mirtimi. Neketinu čia piešti pragaro baisybių, ne pragaro pasakų bijo tikintis žmogus, ir mirties realumu jis neabejoja. Jis bijo Dievo. Patirtimi suvoktos rūstybės, kai pragaras ir yra būtis be Dievo, mirimas mirtimi… Čia ir dabar. Apie amžinybę juk negalima tarti, kad ji bus, ji yra. Netekti Dievo yra baisiau, nei mirti fizine mirtimi. Na, Jūs tarsite, kad mirtis yra tokia baisi, jog baisiau yra netekti iliuzijos? Tiek baisiau, kad net ir mirti jau nebaisu, ne tik mirti, bet mirti baisioje kančioje, kurią rinkosi pirmieji krikščionys ir ne tik jie? Sutikite, logika keista.
Mane visada stebino viena įžvalga: tikintysis visada gali suprasti visus netikinčio žmogaus argumentus ir net savotiškai juos iš anksto žino, o tikinčiojo „logika“ netikinčiajam yra tarsi užrakinta. Galbūt todėl, kad proto vingrybės yra be galo žmogiškos ir natūralios, o metafizinė dieviškoji išmintis reikalauja transcendentinio judesio, drąsaus regimosios ribos peržengimo – patikėjimo neregimais dalykais, ne tiek atmetant, kiek permatant regimuosius, kurie mus savotiškai prievartauja. Regima mirtis neatmetama, ji yra ir yra reali, ir be galo rimta. Bet netikintysis yra prievartaujamas tik regimosios mirties neišvaizdaus siaubo. Tarsi kažkam yra patogu, kad kažkas nepalyginti baisesnio būtų pamiršta ir nepastebėta.
Gaila, nepamenu, kuris iš šventųjų pasakė, kad velnias pasaulyje atliko labai paprastą darbą. Jis tiesiog pakišo kitas prasmes po žodžiais. Ir šis jo darbas yra gudrus. Dievas juk kūrė Žodžiu, ir ant žodžio viskas laikosi. Ir viskas paslydo, tapo reliatyvu ir išvirkščia. Religija (viena galimų pirminių reikšmių – ryšys) tapo iliuzine „tiesos bailių“ priebėga, teorija (galbūt dievožiūra (gr. theos), kurios neįmanoma būtų atsieti nuo dievoto gyvenimo praktikos) išdrįso būti net marksistinė, kultūra, kurios šaknis ir pradžia – kultas, ėmėsi pati save gimdyti. Velnias nesukūrė naujų žodžių, jis jų kurti nemoka. Ir netikintis žmogus, jau nieko neįtardamas, žongliruoja tuo pačiu lingvistiniu „kūnu“, tik atplėštu nuo jo sielos-prasmės, ir yra kurčias jai.
Grįšiu prie pirmojo „tvirto apgaulingo ir klaidingo įsitikinimo“ – įsitikinimo savo ypatingumu. Visiškai sutinku su Jūsų teiginiu, kad „universalus tikėjimas […] būdingas mums visiems“. Aš, žinoma, sąmoningai praleidau intarpą „vienoje iš sąmonės pakopų“. Vienoje iš sąmonės pakopų kyla klausimas – kuo gi tikime? Krikščioniškoji nuodėmės teorija yra lengvai apibrėžiama ta ypatinga „trejybe“, kuri valdo pasaulį: garbės (valdžios) troškimas, turtų troškimas, malonumų troškimas (labai darniai ši „trejybė“ suskamba slavų ortodoksų kalba – славолюбие, сребролюбие, сластолюбие). Iš šių trijų lengvai išvedamos visos likusios nuodėmės. Sunku nepastebėti, kaip ši linksma trijulė purto visą pasaulį. Ir kai „ne viskas savo vietoje“, ypatingi mes sau pradedame atrodyti ne visai tuose dalykuose, kuriuose visiškai neiliuziškai esame ypatingi. Tardama „ne viskas savo vietoje“, remiuosi liaudišku posakiu: kai Dievas pirmoje vietoje, viskas savo vietoje! Tarsi sirgtų mūsų sunkiai susitaikantys su realybe troškimai, pametę savo ramybės vietą dėl klaidingai suvoktos amžinybės, kurios poreikis įtartinai negęsta. Tikintysis pagal nutylėjimą suvokia, kam ir kuo jis yra ypatingas, jei jau sykį tapo vertas jo nesukurtos kūrinijos. Tai liudija didžiulė tėvų hesichastų tylos ir vienatvės praktika. Krikščioniškoji teologija, permatydama aklą likimą (kaip romėniškosios deivės Fatum kulto / kultūrinį kristalą) ir jo nepaneigdama žmogiškojo asmens kuklaus mažumo pasaulyje požiūriu, regi pastarojo pašaukimą. Žmogus yra pašauktas vardu į šį pasaulį iš nebūties, ir ypatingas jis išties yra savąja atsakomybe. Tai – ne iliuzija.
Aš gerbiu „gyvenimo pagal Camus“ ašį – absurdą. Tai „vienos iš sąmonės pakopų“ tiesa. Gyvenimas be Dievo – absurdas. Ir sartriškai suvokta atsakomybė, kad „esame savo gyvenimo šeimininkai“ (p. 18), yra iliuzija, kuriai gresia subyrėti vos apsirgus sloga. Žmogiškoji atsakomybė yra visom prasmėm nuolankaus tarno ar bent jau kuklaus svečio, o ne šeimininko atsakomybė. Todėl kita pakopa galbūt galėtų būti biblinio Jobo kančios absurdo transformacija. Ar kur nors dar galima rasti didesnę iliuzijų griūtį nei teisiojo Jobo griūtis? Psychologia vera, – tikriausiai pasakytų Jakobas Böhme. Tokia ta dieviškoji psichoterapija – kenčiame, kad regėtume! Galbūt tam ir mirštame? Galų gale, nei aš, nei Jūs nežinome, kas mūsų laukia po mirties. Tikintysis per daug gerai išmoksta pamoką – nesikišti protu į pomirtinę paslaptį. Primesti pomirtiniam gyvenimui nebūtį – baisi iliuzija ir, sakyčiau, labai naivi tikėjimo pakopa.
Proustas yra pasakęs, kad suvoktas gyvenimas yra literatūra. Pratęsčiau, kad tai tas Kūrinys, kuris turi savo Autorių. O kiekvienas žmogus – būtinas ir ypatingas to Kūrinio personažas, kad žinia būtų perduota kiekvienam visa. Ir tik tikslioje šio Kūrinio ekranizacijoje apdovanojami ir antraeiliai vaidmenys. Nepatikėti savuoju Autoriumi ir reikštų likti be prasmingos žinios, stingti ankštoje būtyje „tarp“, kurioje nebeužtenka drąsos nei gyventi, nei mirti. O personažo savivalė, kaip neteisingai suvokta šeimininko laisvė kelti savo reikalavimus kūrinijai, suardo Kūrėjo sumanymą. Personažas tampa Autoriui taisytinas. Taisytinas iki reginčio savo vaidmenį ir savo Režisierių.
Regimasis pasaulis yra ta riba, kuri apibrėžia mūsų pasaulėvaizdį. Viešpats visur nustatė ribas, sausumą nuo vandens, žemę nuo dangaus atskirdamas… Ir, sakyčiau, ne tiek pasirinkimas, kiek riba tapo mūsų laisvės sąlyga. Visos ribos – skauda. Juk vienu ar kitu būdu skauda tiek gimti, tiek mirti. Ir į pasaulį žmogus ateina ašarodamas. Skauda taip pat mūsų kūno ribos, ir bet kuri ranka nuo karštos anglies atšoka. Šis skausmas mums aiškus ir prasmingas – jis mus saugo, perspėja apie pavojų, kartais mirtiną. Ar skausmas, kaip egzistencinė kančia, neliudija ribos, galų gale – pagal analogiją? Ar jis negelbsti neregimo, bet šitaip stipriai juntamo vidinio pasaulio gyvasties? Skausmas apriboja sielą ir leidžia jai pajusti save. Kančia yra jos rėmai ir jos absoliutaus tikrumo matas. Kokią prasmę gali turėti mūsų egzistencinė kančia, jei netikime siela (psyche), jos pačios gyvybe? Kai net soti laimė savąja išskydusių ribų anestezija neretai suskauda nepakeliamu nuoboduliu, signalizuodama – pavojus! Juk gyva yra tik tai, kas jaučia savo ribą ir savo pabaigą. Ir būtent tikintysis maldose prašo, kad jį aplenktų staigi ir netikėta mirtis. Galbūt kad šiukštu nemirtų miręs…
Išties paradoksaliai ir vaizdžiai nuskamba Karlo žodžiai akistatoje su mirtimi: „Dėkui, kad išgelbėjote man gyvybę“ (p. 108).
Bet interpretacija savąja atvirkštybe neatneša jokios žinios: „Priešmirtiniai vieno mano paciento žodžiai (žr. „Jei būtų leista prievartauti…“) liudija, kad nors mirties faktas naikina mus fiziškai, mirties idėja mus gali išgelbėti“ (p. 18).
Mirties idėja yra negalima, nes riba negali turėti savarankiškos būties. Ji yra tas „tarp“, kuriuo kažkas yra atribota ir atskirta. Taip, mes turime tik mirties faktą. Ir akistatą su tuo neatmainomu faktu. Idėja yra gyvenimas. Karlas miršta gyvas. Permatęs savąsias ribas, savosios būties sau egoizmą, peržengęs jas judesiu į kitą ir aptikdamas kitą, jis regi gyvenimo triumfą. Todėl belieka pridurti, kad ne vienatvė, o būtent kitas greta yra besąlyginė duotybė, kurią prarasti, pasinėrus į vienatvės neišvengiamybės kontempliacijas, yra grėsminga.
Iliuzija yra viskas, kas yra reliatyvu, kas slysta ir neturi už ko užsikabinti. Visa tai anksčiau ar vėliau išsisklaido. Ir galbūt iliuzija yra pati „psichoterapija“, ir tiesa ji yra tiek, kiek ji yra gyvenimas. Tikras susitikimas su kitu. Tikras ryšys yra religija. Santykis negali būti perkeltas. Kas perkelta, to nebėra ten, kur buvo…
Skaitydama Jūsų knygą vis mąsčiau, ar psichoterapijos kokybė priklauso nuo psichoterapeuto įsitikinimų ir interpretacijos. Atsakymo neturiu. Prisiminiau Vatikano II susirinkimo nuostatą, kas priklauso Dievo tautai. Kad ir netikintieji kažkokiu paslaptingu ir mums nežinomu būdu dalyvauja Kūrėjo planuose ir jai neabejotinai priklauso. Todėl ir laiško „atplėšti“ nebūtina…
