Manyje klausia manęs
Autointerviu po personalinės parodos „Judesiai“ VDA parodų salėse „Titanikas“
– Kodėl sugalvojote plačiau pasirodyti dabar, nelaukdama jubiliejinių metų?
– Iš baimės. Tikros, laukinės baimės, kuri verčia apsimetinėti neatidėliojant. Kai pasižiūriu į veidrodį, matau gyvą, nepaneigtiną paradoksą – visišką formos ir turinio neatitikimą. Tai „veža“.
– Tai, ką rodėte šioje parodoje, – retrospektyva, galutinis taškas, ataskaita?
– Šiek tiek: čia matėte vieną romantiškai nusiteikusią mergelę (1979), pasirengusią skrydžiui. Atradusi ją senuose aplankuose (ne)nustebau – pasirodo, skraidžiau ir šokau jau nuo savo diplominio – iliustracijų Hanso Christiano Anderseno „Undinėlei“ 1971 m. Nors šiandien sparnai kiti ir persipildžiusi gyvenimo turiniu priaugau svorio, skraidyti nenustoju. Tai ne retrospektyva, bet autobiografija.
– Ekspoziciją sudarinėjote pati. Ar nemanote, kad būtų pravertęs kuratorius?
– Taip, manau. Tas ganėtinai konkretus kuratorius (-ė) pradžioje egzistavo. Jo (jos) dėka iš viso ryžausi ištraukti iš stalčiaus kilogramus įvairaus kalibro popierių. Patikėjau geranoriška intencija „parodyti visą Stauskaitę“. Kai gavau (ne taip jau ir iš karto) nūnai godojamą „Titaniko“ antrąjį aukštą, kuratorė pasitraukė „dėl asmeninių priežasčių“. Tada ėmiausi desperatiškai ieškoti naujo laivo kapitono. Kelios man pažįstamos menotyrininkės iš karto manęs „atsižegnojo“. Gal ne vien todėl, kad buvo prašoma imtis vairo likus 2 mėnesiams „iki uosto“. Įtariu, kad nutarė (dėl viso pikto) nesusidėti su ta „furija“.
– Ar manote, kad pateisinate šį tam tikruose sluoksniuose egzistuojantį Jūsų apibūdinimą?
– Iš dalies. Iš tos – išorinės, paviršinės. Nes grėsmingas žmogus mūsuose yra tas, kuriam vaidenasi, kad jis žino, ką daro. Aš tikiu tuo, ką darau (ką padarysi!). Parodas reikia rengti tam, kad pasitikrintum tą tikėjimą. Ir išsilaižytum žaizdas. Aišku, visiems matant. Teatre siužetas privalo turėti režisūrą ir aktorių.
– Teko girdėti, kad labai neramiai keliavote link šio pasirodymo. Ar jis kuo nors skiriasi nuo ankstyvesnių (daugiau nei 40!)?
– Banaliai (bet vaizdingai) palyginu: tai kiekvieną kartą naujas išėjimas į sceną atlikti to paties vaidmens, tik pakitus kostiumui, scenografijai ir žiūrovui.
Tokių pokyčių pasekmių nenuspėsi. Taip teigia ir mano dukra aktorė, ir visi, kurie patyrė žodžio „scena“ geluonį.
Aktorius Rolandas Kazlas atsitiktinai nugirstame interviu sakė, kad jį glumina dabartiniai žiūrovai, kurie, nutilus paskutinei frazei scenoje, staigiai stojasi, entuziastingai ploja (kokią minutę) ir taip pat staigiai išsiskirsto, nepalikę po savęs jokio teatro „auros“ pėdsako… Taigi, niekada nežinai, kaip tie patys paveikslai bus sutikti viešumoje dabar, lyginant su tuo laikotarpiu, kai jie buvo sukurti.
– Ar nekyla noras pasirodyti išsamioje retrospektyvoje?
– Kyla. Jau beveik ėmiau tartis su NDG Lolita dėl „jubiliejinės“. Bet dabar norą atsiimu. Norėti pamatyti visą save dar gyvuojant tas pats, kaip regėti save „gražiai pašarvotą šilkiniuose nėriniuose“ ar laistyti gėlytes ant būsimo savo kapo (esu „realiai“ mačiusi tokių vaizdų Kanados lietuvių kapinėse). Ne!
Tokiam žingsniui reikia rengtis nebent suvokiant, kad jau nieko nebesuvoki. Esi „užbaigtas“. O aš vis dar puoselėju svajonę neišnykti esant.
– Esate žinomas žmogus, ir čia, regis, bus prisidėjusi Jūsų pedagoginė, socialinė ir visuomeninė veikla. Bet iki šiol nėra nė vieno išsamesnio kūrybos katalogo, ką ir kalbėti apie monografiją.
– Panašiai, matyt, ir su monografijom. Viena reikšminga kultūrinė leidybinė institucija jau ketveri metai savo spintoje laiko sukrovusi mano dienoraščius, rašinius ir visą kitą bioprotinį balastą. Kai neapsikentusi paklausiau, ar dar neapsigalvojo, sako „ne“ – bet niekaip nesugalvoja naratyvo, kol aš dar „taip labai gyva“. Manau – jie absoliučiai teisūs.
– Betgi dabar gana gausiai leidžiamos monografijos – reikalai iš esmės pasikeitė, jei lygintume su sovietmečiu.
– Ne visai. Pas mus iki šiol gyvuoja tradicija sulaukti „savo knygos“ tik po mirties ar bent jau tada, kai nebesugraibai puslapių. Iš „ten“ atkeliavęs ir tas esminių fundamentalių parodų ilgesys. Žinoma, jos turi ir kultūrinę, ir edukacinę vertę, bet, manau, kiekviena brandesnė paroda, ciklas, idėja yra verti „įamžinimo“ atskirai kaip kultūrinis žingsnis, kuris jau niekaip ir niekur nebepasikartos. Muzikos kūrinį bus galima sugroti ir po šimto metų – TOKIOS PAT parodos pakartoti negalėsi ir po mėnesio. Net su tais pačiais darbais (nes jie, atsidūrę kitose situacijose, esmingai paveiks žiūros ir santykio veiksnius).
– Tai kaipgi tuomet formavosi konkreti ekspozicija?
– Paroda nūnai yra atskiras meno kūrinys, ir nuo jos sudarytojo ar architekto pozicijos priklauso, kokia ji bus. Jei iš sykio atlieki visus vaidmenis – tai jau pasitikėk tik savo Angelu Sargu. Tą ir dariau pažįstamu stiliumi „pasidaryk pats“.
Patirtis, kurią esu įgijusi jau 25 metus „budavodama“ pa-rodas savo mokyklos galerijoje, šįkart nelabai man padėjo, nes pažiūrėti į kitą ir į save patį „iš vidaus“ nėra tapatūs dalykai. Todėl kreipiausi į keletą profesionalių patarėjų – atidžiai jų klausiausi ir vykdžiau kai kuriuos patarimus. Ėmiausi ir intuicijos. Nenustygau du mėnesius. Budriuoju metu paišiau ir paišiau. Nors suvokiau, kad piešinių ir taip gerokai per daug… Per paskutines keturias dienas nupaišiau keletą didelių piešinių – tai buvo nuostabus metas. Kai galiausiai „pavažiavo stogas“, atsidūriau Palangoje – „Ramybėje“ tradiciškai „sutvarkiusi“ šešias šviežias stintas ir užgėrusi puikiu baltu vynu, išėjau į gatvę ir svajingai pasiklydau nurimusio miesto-vaiduoklio labirintuose. Patamsiais kliuvinėdama už šaligatvių sumečiau, kad esu jau nebekontroliuojamame centre, bet neišsigandau, nes jūra rodė orientyrą.
Šis svaigus poklydis „be orientacijos“ nurodė man orientaciją – Tiesiog būti.
– O iš viso – kur paišote? Ir kada? Juk esate viešas ir labai užsiėmęs žmogus?
– Šiuo metu esu visa „susikrausčiusi“ į savo mokyklą Mokytojų namuose. TEN ir Esu. Paišau ilgame koridoriuje, kai jis nutyla nuo kojų trepsenimų. Išsiplaunu grindis. Pasitiesiu popierių. Tai nutinka savaitgaliais ir švenčių dienomis. Dar paišau savo kaimo mansardoje vasarą. Ten užsiimu gėlėmis, paukšteliais ir drugeliais. Tapau aliejumi arba akvarele. Smagu. Galvoju surengti „gėlyčių“ parodą, kai jau visai nebus svarbu, kas ką apie mane pamanys…
– O studija? Savo vieta?
– Visą gyvenimą svajojau apie didelę baltą erdvę kurioj nors Vilniaus palėpėje. Bet turėjau tik pusrūsius. Dar mažytį kambarėlį jaukiame Užupyje. Meditacijoms. Kai ateinu į ŠMC didžiąją salę, „matau“ DIDŽIULIUS savo piešinius ant neišmatuojamų baltų (ir tuščių) tų rūmų sienų. Gal kada nors svajonė išsipildys, o kol kas – nedidelė tos svajonės imitacija – 15 metrų piešinys improvizuotoje „Titaniko“ piešimo „studijoje“, kuria galėjau naudotis visą mėnesį.
– O kam Jums reikėjo dar ir edukacinio projekto? (Turiu omeny judesio piešimo seansus su studentais.) Juk galėjote didžiąją parodos salę išnaudoti išplėtusi kūrinių diapazoną. Ji (toji salė) iš tiesų puikiai atrodė ir be veiksmo. Kiek žinau, didžioji Jūsų piešinių dalis liko ten, kur ir buvo – lentynose ir stalčiuose.
– Klausiau TO savęs. Ir kiti klausė. Ypač draugai, kurie nuoširdžiai linkėjo man nors vieną kartą atsikratyti „tos pedagogikos“ ir ramiai bei oriai vėl pasijusti menininke. Pritariau jiems. Bet – neišėjo… Bacila yra bacila. Kiaulių gripas. Be to, tai pasiteisino – nesitikėjau tokio entuziazmo nei iš piešėjų, nei iš savęs.
– Paroda, atrodo, pavyko. Darė „geros ekspozicijos“ įspūdį. Ar esate kuo nors nepatenkinta?
– Taip. Tuo, kad vėl noriu kitos. O maniau, kad pagaliau ateis palaimingas „pensininko ruduo“. Tą suvokiau iš karto, kai pusvalandį prieš atidarymą ant baltos lentynos uždėjau paskutinį tašką – šviežią Vilniaus dailės akademijos leidyklos autorinių piešinių leidinį „Bolero“ – ir kai pasigirdo purpurinis Mildos Arčikauskaitės balsas lyjant rožėmis, tulpėmis ir hiacintais… Tikros Velykos!
