Kalėti reiškia virsti šunimi
Visos dienos užburtos. Lyg skaitytum tą patį laikraštį. Lyg pats būtum tame prakeiktame laikraštyje ir negalėtum niekaip išsikapanoti. Išsilaisvinti. Kaip kokia nors nesanti prasmė iš kokio nors debiliško straipsnio dar debiliškesniu pavadinimu. Skęstum, blaškytumeisi it raidės muselė pamazgų pilnoj lėkštėj.
Atrodo, kad taspatspertapatizmas tarsi vaikystėj nustipęs žiurkėnas, kurio niekada neturėjau, vis dar sukantis įsivaizduojamą ratelį. Jeigu įsivaizduojamą, tai ryškiai žalią, gal kiek girgždantį, vis tiek laikas, sako, padaro savo.
Tas pats sniegas, tas pats lietus, langai, tuštumos, tie patys žmonės, niekaip nesugebantys prasiskiesti. Veidai tampa tarsi baldai, kuriuos matai savo kambaryje kokius dvidešimt metų ir dėl to jų imi smarkiai nekęsti. Ir visai ne dėl to nekenti, kad jie baldai ar kad negražūs baldai, o dėl to, kad juos permatai kiaurai ir supranti, jog pravėręs vieno ar kito veido dureles, atidaręs stalčių nieko nerasi žmogiško. Tik žiurkių, didumo sulig katinais, paliktų išmatų krūvą. Ir tai neįrodančių jokios dabar ten esančios gyvybės. Sudžiūvusių išmatų krūvą.
Šaligatvis čia vienas iš pagrindinių gyvenimo užsiėmimų ir tikslų. Visi vaikščiotojai bando pagerinti beprasmio ėjimo šaligatviu rekordus. Neseniai pakeitė sovietines plyteles naujomis, europietiškomis. Jos didesnės. O perdėtas rūpinimasis dydžiu turėtų kai ką pasakyti apie Europą, ypač kai ji net ne vyras.
Kai buvo senos ir negražios, vis pagalvodavau, kokio velnio čia visi tik plauna pinigus ir nieko nedaro, viskas apleista, apgriuvę, apnykę. Pykau kaip eilinis pensininkas, neišgėręs širdies lašų, iš pykčio net permušinėdavo tą tuštumą, kurioje turėtų būti širdis. O kai pakeitė naujomis, regis, net minkštesnėmis, lygesnėmis, pykstu taip pat vienodai, tik dabar dėl to, kad drįso pakeisti.
Nes kam gi reikėjo, kam švaistyti pinigus, negi nėra kur jų tinkamai panaudoti? Va, svolačiai, ištrynė didelę dalį istorijos. O juk tiek atmintyje buvo prikaupusios tos nedidelės, autentiškos sovietinės plytelės. Tarsi betoninės nuotraukos, mozaikų dalys ar kuarai, nuskaitomi čiabuviams išmaniosiose kojose įtaisytom virtualiom akutėm.
Šaligatvis čia turi didelį autoritetą. Tokį patį, kokį turi elektrinės vielos karvėms. Neleidžia gyvenimui nukrypti į šalį, pats vadovauja, lyg turėtų kuo mąstyti, visą laiką neša kojas tiesiai, tik ties mišku užsilenkia ir baigiasi. Tada turi jau pats savimi pasirūpinti, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad šaligatvis tave tebevaldo.
Galima pasidžiaugti miškais. Nevaržoma galimybe sveikai sulaukėti. Tapti indėnu kelioms valandoms. Žvėrimi, kuris sumedžioja vienkartinį šviesos lopinėlį savo gyvenimui. Gryno oro gurkšnį. Kuris sumedžioja save patį. Paskui it kanibalas verda dideliame puode ant ugnies, įpjaustęs svogūną, kelias česnako skilteles, morką, iš pensininkės daržo pasikastų bulvių, tikėdamasis, kad save suvalgius įmanoma į save sugrįžti.
Prieš pat kelio pradžią į mišką gyvena gausi belaisvių šeimyna. Aišku, nė vienas ten neturi jokio garbingo zonsko titulo, tai tik gyvūnai, rupšnojantys mūsų gėlių darželius, kvėpuojantys mūsų oru, už kurį nesusimoka. Ryjantys mokesčių mokėtojų pinigus, šokdinantys valdžią, net per bado streikus iš esmės apvalgantys pensininkus ir paliekantys maitintis jų sukeliamu pasipiktinimu ir pusgaminiais virtusiom maldom.
Tai piktžolės, kurios sparčiai veisiasi. Kažkada jų gyvenamas namas buvo pirtis, kurią zonos pareigūnai naudodavo savo žvėriškoms besaikėms hedonistinėms realizacijoms. Bet kam gi ji reikalinga, jei ten galima apgyvendinti nusipelniusius Lietuvai. Prievartautojus, žudikus, pedofilus, šiaip visokius iškrypėlius, išgamas, kurie laisvai klajoja gyvenvietės plotuose ir nežinia ką rezga pamatę nuo grandinės atitrūkusias jaunas būtybes, ne per seniausiai išaugusias pieninių dantukų madą, bet vis dar tikinčias „ant dantuko“ fėjomis.
Dabar toje pirtyje, kaip kokiame bute, kuriame įsikūrę pabėgėliai iš Meksikos, prigrūsta dviaukščių geležinių lovų, kurių patogumais naudojasi apie trisdešimt žmogiškos kilmės gyvūnų. Manau, kad visi jie gimė iš motinų, neišvengiamai buvo skysti iš tėvo, kol užaugo ir tapo tokie kieti, kad žmogiškumas virto balastu ir šiaip pamoinu dalyku.
Daug kas mėgsta nusišnekėt sakydami, kad čia eilinės provincijos problemos, visur nėra ką veikti, pilna senų piktų liežuvių, prikaltų prie suoliuko, skurdo, bado, asocialių šeimų, alkoholizmo, didelio kalibro bukaprotiškumo. Bet tik čia siurrealizmas liejasi per kraštus, pateikdamas realius pavyzdžius, įrodydamas, kad jis sugeba egzistuoti ir savaime, kad jis atsirado anksčiau, nei jį sugebėjome įvardinti. Tik čia šviesos iškreipti protai. Tik čia vienintelis teisingas požiūris į pasaulį ir durną žmoniją.
Laikui bėgant miestelis darosi vis didesnis getas. Vis daugiau laisvės belaisviams ir vis mažiau laisvės laisviems. Žmonės pradeda gyventi tarp zekų, o ne zekai tarp žmonių. Ir kaip čia neįterpus žymios nežymaus filosofo sentencijos: „Kaliu, vadinasi, esu.“
Zekų genties vyrai neretai atranda vietinių moteriškų malonumų aparatų, kurie, kaip ir kalėjime, už cigaretes ir juodą „drambliuko“ arbatą virti macnam čefyrui padeda nepamiršti, kad moterys yra daug geriau nei margaspalviai pusnuogiai vyrai, išsidažę lūpas, susipynę pydarastiškas kaseles ir vaidinantys mėsiškus zonos budilnikus.
Kiekvieną dieną į tave smelkiasi juodžiausia energija iš už sienų. Gal dėl to šis mano mylimas miestelis turi savo atmosferą, kuri jau vemti verčia. Atvykti čia lengva, nesvarbu, ar šiapus sienų, ar anapus, tačiau išvykti labai sunku. Atmosfera, ore kabanti energija, lyg užkeiktas nekaltas vaiko balionėlis, išgraužia, išėda smegenis, norus, prie kojų pririša po didelį akmenį ir įmeta į juodžiausią visatos vandenį. Gaila, jog balionėlis per daug aukštai, kad jį būtų galima susprogdinti. Nesiekia net išgaląstas žvilgsnis.
Kažkur plūduriuoji be laiko ir erdvės suvokimo. Niekas neegzistuoja. Atmosfera lyg narkotikas išgraužia smegenis, svaigina. Iššaukia pikčiausius dvasios demonus iš tamsiausių sielos kertelių, jie tave apsėda ir, regis, ištrūkti iš čia tampa beveik neįmanoma.
Kiekvieną dieną kertasi tavo ir belaisvių laisvė, dažniausiai veido srityje, akių kontakto taške, mėginant įrodyti, kas čia kietesnis, mėginant parodyti, kad šis miestelis mano, nes aš čia gimiau ir užaugau, o tu čia esi tik laikinas svečias, nors galbūt kalėjai net ir tada, kai dar nebuvau gimęs.
Kuo esi laisvesnis, tuo mažiau laisvės turi. Matyt, čia slypi tas nesąmoningas siekis iš žmogaus atimti tiek, kiek tik įmanoma. Visgi greičiausiai sąmoningas. Ypač gyvenant čia, kur laisvė turi visai kitą prasmę tiek laisviems, tiek belaisviams.
Senais laikais, na, ne tokiais jau ir senais, jei prisimenu, turėjome kareivines. Ir oras kitaip net kvepėdavo. Tik nepamenu, ar iš kareivinių sklindančios košės kvapu, susimaišiusiu su šeštos valandos maršo garsais, ar vaikystės kvapu. Esmė ta, kad gyvenimas turėjo daugiau spalvos. Žmonės sugebėdavo išsiryškinti save. Dabar visas tuntas klibikščiuojančio jaunimo ir senimo ramiai sau leidžia dūlėti gyvenimams neryškintose muilinių fotoaparatų juostelėse.
Na ką daugiau čia galima nuveikti su tuščiais pastatais, jei neatkelti kokio nors tipo įkalinimo įstaigos, kurios dar neturėjome, pavyzdžiui, atvirosios kolonijos iš Kybartų.
Lyg kolekcionuotume drugius, monetas ar rinktume pašto ženklus. Tik gaila, kad tokiomis kolekcijomis visi nori kuo greičiau atsikratyti, niekas neketina keistis. O šis miestelis toks užkietėjęs kolekcininkas, kad bet ko laukia išskėstomis rankomis. Net jei pašto ženklas, drugelis ar moneta pasikartojantys.
Teisingai turbūt pamąstyta, kiek čia gali būti vien sugriežtinto režimo pataisos darbų kolonijos, kurios, šventai tikiu, vargiai kurį bepataiso, nes dažniausiai juk ten visi pakliūva per klaidą, tad ką ten šventą žmogų taisyti, greičiau pačiam imti apgailestauti, nes už šventųjų įkalinimą Dievas žvaigždutės į antpetį neįsegs.
Negana visų šitų vykstančių pasišlykštėjimų, dar sugeba stoti skersai kelio eiliniams Žemės gyventojams zonos šerifai, apsikarstę bananais, racijom, kamerom ir vyriškais riešų papuošalais. Jie važinėja kaip čakai norisai su džipu, degina valdišką kurą ir savo akių lazeriais skenuoja kiekvieną čia gyvenančią būtybę.
Esu girdėjęs, kad kažkada jie buvo pagavę šunį, kuris slampinėjo prie jų slapto, elektrine tvora aptverto štabo. Užmetė maišą ant galvos, surišo kojas ir nusitempė į tamsų kambarį apklausti. Prožektoriais švietė į akis, liepė kalbėti, įžeidinėjo šeimą, motiną išvadino kale. Mėgino išsiaiškinti, ką jis čia veikia ir kam dirba. Aišku, šuo, kaip vėliau paaiškėjo, nebuvo durnas. Žinodamas savo teises, nepratarė nė žodžio. Jiems nieko nepešus beliko įtariamąjį tik paleisti. Be to, dar grąžino mobilųjį telefoną, kurio jis su savimi tąkart neturėjo.
Atrodo, pradedi jaustis kaltas, kad čia esi, kad čia tavo gimtinė, kad neturėjai galimybės pasirinkti, kur gimti. Nes jie akylai tave stebi, lyg įtartų tave esant ne žemiškos kilmės, o gal net yra matę, kaip išlipai iš skraidančios lėkštės žaliai švytinčiu veidu ir jų akivaizdoje pavirtai į tokį, kokį mato tave kasdien. Vis važinėja, persekioja tikėdamiesi, kad užfiksuos kokią nors paranormalią, sveiku protu nepaaiškinamą metamorfozę ir už tai bus apdovanoti Nasos.
Dėl to dažnai slepiasi krūmuose. Užsimaskavę sielas ir sveiką protą. Šliaužioja. Rengia keisčiausias pasalas lyg bandydami tave sumedžioti. Atrodo, kad lauktų patogios progos, kai galės šauti tiesiai į akį, kad nesugadintų veido odos, kad iš jos galėtų pasisiūti batus ir mindyti šūdus, ko, jų manymu, čia gyvenantis jaunas žmogus ir yra vertas.
Taip ir gyveni, lyg būtum iš kosmoso. Kartais pagalvodamas, kad jie gal neklysta. Gal iš tikrųjų esi keistas padaras. Koks nors ateivis. Iš kažkada čia nusileidusios skraidančios lėkštės. O gal sudužusios. Tas stiprus ryšys su išsibarsčiusiomis nuolaužomis po visą gyvenvietę ir nepaleidžia. Ta šlykšti trauka. Dvasinis mazochizmas. Aukščiausio lygio vidinis išsigimimas. Visiškas tavo neatsispindėjimas žmonijos veidrodyje. Neturintis nė menkiausio panašumo. Taip ir gyveni tarp visų spygliuotų tvorų ir milžiniškų sienų su savo laisve, kuriai, tau gimus, pasibaigė galiojimo laikas.
