Debesų teisuoliai: neatleisime!

Šiandien prievartiniam instituciniam įtikinėjimui yra priešinamos politinės derybos ir diplomatija, kuri daro visa, kad įveiktų masinį smegenų plovimo efektą, ką matėme Minsko derybų metu. Viena iš šiuolaikinės propagandos analizės temų yra būtinybė atskirti politinio mito, ideologijos ir informacinio debesies pasakojimus, kas padeda racionalizuoti derybas. Mitas yra kolektyvinis, nepriklausomas pasakojimas, kuris tariamai pats tautos dvasia sakosi; ideologija yra daugelio, tačiau vieno tipo menamai mokslinių pasakojimų rinkinys, pasaulietiniai tekstai; o debesis yra ne tekstai ir ne pasakojimas, o įvairių informacinių, vaizdinių, kitų emocinių pranešimų talpykla, nuolatos keičianti savo turinį ir sukurianti įvairovės iliuziją. Mitas atskleidė tradicijos žmogų, ideologija skatina partinius aktyvistus ir jiems prijaučiančius, o debesis – niekam neatsakingus teisuolių būrius, kurie yra naujas neideologinės, spontaniškos, medijinės masės pavidalas. Atitinkamai debesų teisuolių kritikai nėra tinkamos tos priemonės, kurias taikome demaskuodami mitus, paraistorijas ar revizuodami ideologijas. Tačiau tokioms deryboms ir diplomatijos keliui priešinasi įvairiausi teisuoliai, išmokyti būti principingi ir ginti savo įsitikinimus.

„Neužmiršime, neatleisime!“ (Не забудем, не простим!) – tokių šūkių yra kupini Rusijoje rengiami antimaidanai, jų internetiniai puslapiai ir propagandiniai debesys. Tai vienas iš II pasaulinio karo sovietinių propagandinių šūkių, kai 1941 metais buvo kviečiama neatleisti fašistams už „nežmogiškas“ sąlygas, kuriomis buvo laikomi į nelaisvę pakliuvę raudonarmiečiai. Tačiau šiandieninių antimaidanų lyderiai neslepia kitokio „Neužmiršime, neatleisime!“ turinio. Dabar jis reiškia: neužmiršime ir neatleisime Maidano! Šūkį kūrybingai revizavo Kremliaus patikėtinio S. Kurginiano vadovaujamas teatrališkas judėjimas „Laiko esmė“ (Суть времени). Judėjimas yra labiau spektakliškas, o ne ideologiškas: skaisčiai raudonai aprengti tūkstančiai žygiuoja nešini vėliavomis ir plakatais. Jų retorika yra spektakliška, vaizdavimai – patriotiški arba grasinantys, įtikinėjimas – energingas. Jų propaguojamas kerštas ir teismo troškimas ne tik išveda į gatves dešimtis tūkstančių Antimaidano teisuolių, pasiryžusių imtis ryžtingų veiksmų stabdant demokratinės opozicijos judėjimus, bet ir kuria panašius emocinius debesis bei naikina priešiškus, tokius pat audringų vaizdų purslus. Minėtas judėjimas itin priešiškai žiūrėjo į tarptautines derybas Donbaso karui sureguliuoti. Beje, neužmirštinas ir Ukrainos radikalų nepasitikėjimas politine diplomatija.

Keistas ir paradoksalus antimaidanininkų skelbiamas „neužmiršimas“: to, ko asmeniškai nepatyrė, ko kritiškai neapmąstė, ko iš esmės niekada nežinojo. S. Kurginiano raudonieji šimtininkai žada smerkti ar nekęsti per amžius vien tik todėl, kad tai pakvietė daryti didžiosios informavimo ir įtikinėjimo mašinos, rodančios lyderių kalbas. Neatleis Maidanui, kurį matė D. Kiseliovo laidose. Panašiai kaip Lietuvoje esantys antimaidanininkai, ir ne tik. Tokių pat teisuolių pilna ir kitoje pusėje, be jokių abejonių tikinčių Ukrainoje kuriamais feikais. Lyginamosios kritikos pranešimai retai kada prasibrauna į aplinką, taip paslėpdami derybų ir tiesos santykio klausimą. Kritikos, o ne diplomatijos, demaskavimo, o ne derybų, kieto atsakymo, o ne abipusių nuolaidų aukštinimas yra teisuolių savybė. Todėl, jų akimis, ir nebus „užmiršta“!

Tenka susidurti su paradoksu, kai teisuoliai, asmenys, nuo mokyklos suolo tikintys tik tiesa, remiasi emocingais propagandiniais pranešimais, dalijasi jais, kuria vartoti atvirus internetinius debesis ir net užsiima priešiškų debesų, pavyzdžiui, kuriamų Ukrainoje, kritika. Priminsiu, sovietinės propagandos dalis buvo kontrpropaganda: nuolatinė Vakarų visuomenės ir jos propagandos kritika, plėtojama žurnaluose „Krokodil“, „Šluota“ ir kituose leidiniuose. Pati savaime kritika, net feikų ar debesų, nerodo nieko daugiau nei kontrpropagandos faktą. Kritiškumas yra kitas debesų teisuolio bruožas. Paprastai jie nepuoselėja nei įvairovės politikos, nei diplomatijos, o tik demaskuoja. Todėl, kai antimaidanininkai atskleidžia Maidaną ginančių asmenų melagingus pranešimus arba atvirkščiai, kritika ir toliau lieka ne daugiau nei kontrpropaganda, ne daugiau nei debesų karo žymė, nesuteikianti šanso deryboms ir politiniams susitarimams. Lietuvoje maidanininkai ir antimaidanininkai nesitaria: jie negali pakęsti vieni kitų. Viešosios, atviros, įvairovės politikos ir diplomatijos stoka kritiką paverčia pavojingu teisuolių ginklu. Teisuoliai kairieji ir teisuoliai dešinieji šiuo požiūriu nesiskiria: yra tik debesų šešėlio virtualūs savanoriai.

George’o W. Gardnerio nuotrauka

Atrodo, kad konstrukcija, kai teisuolis plėtoja debesies pramanus, turėtų čia pat subyrėti, o teisuoliai jau kitą dieną susirasti alternatyvią informaciją. Tačiau pakanka dviejų dalykų: didelio pasitikėjimo vienpusiais informaciniais pranešimais ir kritinės savigynos nuo kitų pranešimų, kad debesų sistema veiktų ir be jokios ideologijos, o vien tik remiantis medijomis ir kūrybinėmis industrijomis. Pavyzdžiui, Rusija griežtai kontroliuoja visų medijų ir socialinių tinklų pranešimų turinį ir panaikino galimybę skaityti užsienyje rusų kalba skelbiamą informaciją (blokuojama prieiga prie interneto puslapių). Leidžiama skleisti tik patriotiškus, nors ir skirtingus, pranešimus ir tik jų teisuoliai gali kritikuoti svetimus teiginius. Šių energingų veikėjų kuriama informacinė atmosfera pasiekia ir Lietuvą, o ja pasitikintys asmenys ima ginti debesų šešėlių platintojus kaip laisvos nuomonės, demokratijos nešėjus, nes jie yra ir kritiški, ir kitokie. Toks „laisvės atstovavimas“, kaip teigia N. Chomsky ir E. S. Hermanas, ignoruoja neregimų informacinių filtrų poveikį ir įtikinėjimo mastą: tiesioginio administracinio spaudimo, užsakymų ar paklausos reguliavimo, prieinamumo prie šaltinių ir kt. Ir priešingai – Ukrainos patriotai lietuviai totaliai neigia ar kritikuoja bet kokius „Novorosijos“ (nepainioti su Maskvos) informacinius pranešimus, niekados jų necituoja, net jei juos pateikia vienintelis daugiau ar mažiau objektyvus šaltinis, rašęs apie Ukrainos kariuomenės padėtį Ilovaisko ir Debalcevės katiluose.

Lietuvoje teisuolių būrius, gebančius kurti, kad ir nedidelius, debesis, pamatėme pedofilijos skandalo metu. Iki tol nebuvo pakankamų techninių ir programinių sąlygų šiam informaciniam fenomenui paplisti. Pedofilijos skandalo metu užgimė pirmi lietuviai virtuvių teisėjai ir sofų kriminalistai, kurie taip pat negalėjo užmiršti ir atleisti. Žinančiųjų tiesą stovyklos tą kartą nedvejodamos puolė viena kitą ir be jokios ypatingos valstybinės propagandos. Jie kritikavo, analizavo, teisė, t. y. visokeriopai rodė kritinį, tačiau ne politinį, ne diplomatinį mąstymą ir aiškiai stokojo sąstingio, neveiklos, kuri jiems būtų padėjusi save stebėti. Diplomatiją pakeitė konspiracijos sindromas, dar viena savybė, būdinga teisuoliams. Iš esmės teisuoliška kritika ir įtarimai konspiracija, sąmokslais lydi vieni kitus, kai tik susiduriama su politinių susitarimų, t. y. diplomatijos, reiškiniu. Diplomatija, kuri remiasi visų pusių interesų ir tikėjimų suvaržymais, teisuoliams yra nesuprantama ir jos pergalės nėra šlovinamos, o veikiau smerkiamos, kaip šiandien įvairios Donbaso konflikto pusės smerkia diplomatinius Minsko derybų susitarimus.

Debesų teisuolius reikia skirti nuo religinių ir ideologinių. Religiniai teisuoliai – chasidų cadikai, stačiatikių vienuoliai ar net katalikų davatkos – pabrėžia nuodėmės, kaltės, nežinojimo būtinybę, atgailos ir pasikeitimo kelią. Tikinčios moterėlės prižiūri savo aplinkos vyrus alkoholikus, besivaidijančias šeimas, keistuolius kunigus ir bando kurti savo įsivaizduojamą tiesą, tačiau besiklausydamos ir tų pačių triukšmingų vyrų, ir keliaujančių kunigų. Nežinomas XIV amžiaus Britanijos mistikas, negatyviojo kelio atstovas, Dionisijo Areopagito garbintojas, parašė veikalą „Neišmanymo debesis“ (The Cloud of Unknowing), kur atskleidė neišmanymo atradimą, visiško nebežinojimo ir savojo Aš įveikimo – aukščiausio mistiko pasiekimo – būseną, kurią malone, kaip žaibu, gali perskrosti Viešpats. O mūsų aptariamas informacinis debesis yra kitoks. Jis žada visiško žinojimo būseną ir skatina savojo narciziško Aš dauginimą ir vėl rijimą. Visiškas dvasinis neprisirišimas, kurio siekia tikintysis mistikas, išlaisvina, o absoliutus žinojimas, kurį demonstruoja virtualių debesų masiniai vartotojai, yra išsilaisvinimo priešingybė. Informacijos kultas, kurį skatina vis dar informacinių visuomenių kūrėjai, įkalina. Priešingai, ideologiniai teisuoliai yra pasirinkę savo idėjos kelią. Jiems nerūpi bet kokia informacija ir apskritai mažai yra svarbi informacija, puoselėjant didžiuosius socialinio konstruktyvizmo projektus. Todėl ideologiniai teisuoliai – idėjiniai komunistai ir fašistai, socialdemokratai ir liberalai, konservatoriai ir krikščionys demokratai – ramiai ir sutelktai žengia pasirinktu keliu, ignoruodami vartotojiškų debesų gundymus ir isteriškos visažinystės priepuolius.

Teisuoliškumas yra aklumo požymis ir tragedijos – realios ir žanro – prielaida, apie tai kalbėjo jau Aristotelis. Atviro ir transformacijos būtinybę rodančio spektaklio – tragedijos stebėjimas padeda įveikti mitą kaip kolektyvinį tikėjimą. Vėliau tragediją kaip žanrą mitui ir ideologijai priešino ir XX amžiaus filosofai W. Benjaminas, T. Adorno. Vienas svarbesnių tragedijos poetikos principų yra neveiklumas – amechania būsenos pasiekimas. Tragiškas neveiklumas – sąstingis dėl didelės egzistencinės nuostabos ar paradokso. Tragiška bejėgystės akimirka ir jos refleksija padeda nutraukti žinojimo, prisirišimo afektus ir apčiuopti savo paties sąmonę, kartais labai menką, bet gyvą ir besiskiriančią nuo menamos Tiesos pasakojimo. Mitas tariamai sakosi pats, pati „tiesa“ šneka už save, o sustingimas – amechania – yra susilaikymas nuo veikimo, nuo vertinimo, nuo pasmerkimo, jis suteikia progą stebėti ir suprasti aistringų pasakojimų nelaisvę. Sąstingis ir susilaikymas, gebėjimas nepasakyti, ką jauti, yra diplomatijos prielaida. O tragedijos dalyviai, kaip Oidipas, yra teisuoliai. Tačiau šiandieniniai feikų kupini informaciniai debesys nėra tragedijos, nėra tai, ką galėtume stebėti kaip didžiųjų poetų pasakojimą, o skleidžia plačius pasakojimų šešėlius, daug agresyvesnius nei Platono olos alegorija. Debesies šešėlio kritimą ir intensyvumą užtikrina ne tik susvetimėjusios televizijos, bet ir socialiniai tinklai. Patys vartotojai, garbinantys visažinystę ir tiesą, teisuoliškumą, skleidžia debesų šešėlius, nors ir kalba kritiškai. Todėl nebelieka ir nuostabos sąstingio. Teisuoliai atsako iš karto: juk žodis dabar – kulka, o ne derybų priemonė. Teisuolių savybė: jie ne tik pasitiki linksminančiomis žiniomis (infotainment), gautomis iš debesies, bet ir laukia jų ir dalina aplinkiniams. Taip yra griaunamas pilietinės visuomenės pasitikėjimas ir kuriamas pakeistasis, manipuliuojamas teisuolių solidarumas. Prisiminkime, sovietiniais laikais visuomeniniai kolektyvai skelbė solidarumą kovoje su Vakarų šmėklomis. Lenkijos profesinių sąjungų judėjimui „Solidarumas“ buvo nelengva grąžinti šiam žodžiui esmingą turinį. Solidarumo grupių, priešinantis komunistinei ir nomenklatūrinei propagandai, esmė pradžioje buvo savitas kritinis mąstymas, tiesioginiai veiksmai, bet ne derybos, ne politika. Solidarumui reikėjo kovingo dešimtmečio, kol savo kritiką, skirtą nomenklatūriniam komunizmui, ir darbininkiškus įsitikinimus suderino su politika ir derybomis, su vietine ir tarptautine diplomatija, o kaip pasekmė – ir su didesniais įgaliojimais demokratinei įvairovei.