Apversti piramidę
Troleibuso istorijos. Geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinė. Sudarė Laurynas Katkus. K.: Kitos knygos, 2014. 238 p.
Apsakymas visada buvo lietuvių literatūros pasididžiavimas, tad labai džiugus faktas, kad pernai pasirodė net dvi mažõsios prozos antologijos – „Debesis ant žolės“ (Antano Vaičiulaičio premija apdovanotų novelių rinktinė) ir aptariamoji – „Troleibuso istorijos“, apibendrinanti apie trisdešimt metų.
Antologija yra puokštė: gr. anthos – „gėlė“, legō – „renku“. Sudarytojas Laurynas Katkus tekstus atrinko valdingai, taikliai juos apibūdino kūrybiškame knygos įvade, ypač pašlovindamas troleibusus, kaip ekologišką ir Rytų Europai būdingą bendruomenišką transporto priemonę. Abi šios rinktinės gana alternatyvios, tad rodo mūsų mažosios formos spektrą. Mažoriškai nuteikia jų skirtingumas (pirmoji – psichologinė ir labiau tradicinė, antroji – urbanistinė ir fantastinė), bet abi vienija gera prozos kokybė.
Antroji galėtų vadintis „Miesto istorijos“, tik būtų banaliau. Troleibuso aspektas – netikėta tekstų sankaba, apibendrinantis žymuo, ne tik transporto objektas, bet ir simboliškas ženklas, kaupiantis tai, kas priklauso miesto, intelekto, civilizacijos, technologijų, transformacijų paradigmai, kažkas antipodiška kaimui. Marko Zingerio apsakymo antraštė „Iliuzionas“ ženklina kitą šios antologijos bruožą – fantazijos ir iliuzijų pasaulį, vaizduotės sferą, paralelinį sąmonės būvį, kuris kartais tampa tikresnis už tikrovę (pvz., aitvaro perinimo istorija). Rinkinio vientisumui padeda ir dizainas (viršeliui panaudota „tikslinė“ Antano Sutkaus nuotrauka), ir brūkšneliais sužymėtas apsakymų ilgis (nuo vieno iki trijų) – nuoroda skaitytojams troleibusų keleiviams, važiuojantiems ilgesnę ar trumpesnę savojo maršruto atkarpą. Laimei, knyga, kurios sumanymui nestinga originalumo, sudaryta ne vien iš „troleibusinių“ nuotykių (arba Katkus ne visus tokius aptiko), nes būtų pernelyg nuobodu. Troleibuse erotinis vyksmas rutuliojasi gal tik Ričardo Gavelio ir Aleksandros Fominos apsakymuose, ir gerai, kad tiesmukų veiksmo aikštelių skaičius ribotas, t. y. rinkinyje troleibusų nemažai, bet ne per daug. Troleibuso simbolika – t. y. įvaizdžio tūris – išsiplečia iki apskritai miestiškojo anturažo: tramvajaus, kinematografo, traukinio, baseino, žaidimo partijos. Nors Vido Dusevičiaus kūrinyje „Paprastasis troleibusas (Zooksantela zooksantena)“ šios važiuoklės genealogija aiškinama zoologiškai – traktuojant kaip gyvį, toks kūrybiškumas jau pats savaime, t. y. pasakojimo pobūdis, liudija miestiškąją, fantastiškąją, humoristiškąją mūsų prozos linkmę: „Maždaug tuo pačiu metu, kai miestuose buvo steigiami pirmieji parkai, prijaukinti ir pirmieji troleibusai. Gyvena sėsliai tik parkuose, dauguma didelėmis kolonijomis. Miega kietai, nieko nemato ir negirdi. Sudrebinus orą arba prisilietus prie budinčių ragų-ūsų-antenų, gyvūnas tuoj pašoka“ (p. 161).
Beje, mano, vaiko, akimis pirmieji Vilniaus bukanosiai troleibusai, pradėję važinėti 1956-aisiais, buvo tikrai panašūs į gyvūną – begemotą.
Antologijoje stipriausi atrodo kūriniai, turintys rimtą minties užtaisą (Sauliaus Tomo Kondroto, Undinės Radzevičiūtės, Ričardo Gavelio, Danutės Kalinauskaitės), ir linksmiausieji (Gintaro Beresnevičiaus, Marko Zingerio). Kada skaitydami lietuvių prozą kvatojotės? Čia ne tik puikus humoras, bet ir tiršta, motyvuota istorinė ar mitologinė empirika. Beresnevičiaus pasakojimas apie praturtėti užsimaniusio žmogelio vargus išsiperint aitvarą sulydo ir socialinės parodijos, ir folkloro, ir smagiausio humoro ypatybes. Kondroto „Žiemos kampanija“, įvaizdinanti fantasmagorišką karą Niujorke, kur pabūklai – muzikos instrumentai, o šaudmenys – klasikiniai muzikos kūriniai, demonstruoja postmodernias aspiracijas, kaip ir antologiją atveriantis jo apsakymas apie neva progresą (Kauno konkę, bet greičiau mirties ir gyvenimo skverbtį). Ši antologija primena ir pabrėžia – turi lietuviai intelektualią miestiškąją prozą, seniai turi! Pirmąją apsakymų knygą Kondrotas išleido dar 1977 m., o prisiminę Jurgį Savickį (tai net XX a. 3-iasis dešimtmetis), Juozą Grušą, Romualdą Lankauską, Ramūną Klimą, Leonidą Jacinevičių, ką ir kalbėti apie visą XXI a. debiutavusių pasakotojų kartą, įtikėsime turį tradiciją.
Tad puiku, kad troleibusas ima signalizuoti apie įvairias civilizacijos apraiškas – kinematografą (Markas Zingeris), narkotikus ir dietas (Jurga Ivanauskaitė), bohemą (Jurgis Kunčinas), nelegalų biznį ir verslumą prekiaujant gintaru (Tomas Staniulis), deimantais (Danutė Kalinauskaitė). Troleibusas viską jungia savo imagologija – įvaizdžių voratinkliu. Net tarakonai, krutinantys ūsus, yra troleibuso miniatiūriniai modeliukai Ievos Toleikytės tekste.
Visgi įdomiausia skaityti tuos brandžius tekstus, kur asociacijos su troleibusu tolimos, gal menamos. Lankausko XX a. 7-ojo dešimtmečio apsakymo pavadinimas „Dryžuotas troleibusas“ iššoko iš atminties skaitant Kalinauskaitės apsakymą „Dryžuoti“. Šeimai nusipirkus baldus dryžuotais apmušalais, atvyksta giminaitis, turintis mafiozinės patirties, atnešantis grėsmę ir likiminį permąstymą: tai visuminis ar likutinis šeimos narių gyvenimas? Tolima asociacija visada efektingesnė nei tiesiai prieš akis šmėžuojanti.
Geras apsakymas yra geras konstruktas. Antologijoje esama jų meistriškų ir silpnesnių, bet šįkart kalbame apie visumos strategiją – aktualizuoti urbanistines patirtis su parabolės, sąmojo, grotesko, absurdo dėmenimis. Aptariamuose kūriniuose vyrauja ne emocija, bet mintis – ypač logiškai dėstoma Undinės Radzevičiūtės struktūra apie permainingas mokytojo ir mokinių dvikovas žaidžiant. Apsakymas – lyg žaidimo partija. O apsakymų antologija – netikėtas atradimas, kaip, Katkaus žodžiais, „greta atsidūrę kūriniai užmezga ryšius, vienas kitą paryškina, vienas su kitu ginčijasi… Kaip kiekvienas savaip paneigia stereotipą, jog lietuviai nepribrendę įdomiai istorijai, originaliai koncepcijai, netikėtai pabaigai“ (p. 9).
Perfrazuojant Radzevičiūtę – ar palaikyti legendą, t. y. tradiciją, kad mokytojas visada teisus, ar apversti piramidę? Palaikyti legendą, kad lietuvių proza lyriška ir nemiestiška? Tai tapo įgrisusiu stereotipu. Kaimiškumo prozoje legendą palaiko anaiptol nebe patys kūriniai, o inertiški kritikai, tradicinio kirpimo rinktinių sudarytojai, patys miestiškosios linkmės rašytojai, norėdami pasididžiuoti savuoju „kitoniškumu“.
Antologija galėjo vadintis „Apversti piramidę“.
