Valdai, Gedgaudai

Prieš dvejus metus kovo 29 d. mirė Valdas Gedgaudas

Jau sausio vidurys, o žiemos dar nebuvo. Galbūt todėl 2013-ųjų lapkritis ir gruodis buvo tokie juodi. Kai nėra žiemos ir nėra sniego, lapkritį ir gruodį – trumpiausiųjų dienų ir ilgiausiųjų naktų akivaizdoj – pasaulis atrodo juodesnis, negu yra iš tikrųjų. O kai yra sniego, pasaulis atrodo šviesesnis, negu yra iš tikrųjų. Koks gi yra tas pasaulis „iš tikrųjų“? Ar galėtum šiandien man papasakoti, Valdai, jeigu mokėtume susikalbėti arba bent jau mokėtume pasiųsti kokius nors ženklus iš ten, kur esu aš, į ten, kur esi tu, arba iš ten, kur esi tu, į ten, kur esu aš? Ar būdamas ten, kur dabar esi, jau esi daugiau išmanantis už mane, kuris vis dar esu čia? Mano patirtis dar neprilygsta tavajai, nes nesu patyręs mirties ir neturiu tos išminties, kurią įmanoma įgyti tik žengiant per mirtį. Mano poezija, kaip ir gyvenimas, dar nėra išbaigta: tai, ką tu jau patyrei, aš dar tik nujaučiu, tik spėlioju apie tai, ką tu jau žinai.

Juodasis mano drauge. Kai 1993-iaisiais atvažiavau studijuoti į Vilnių, ruduo buvo labai trumpas ir jau lapkričio mėnesį oro temperatūra krito iki beveik minus trisdešimties. Šalta ir juoda, ir svetimi žmonės aplink mane, pokalbiai su kuriais dažnai mane nustumdavo į dar juodesnę vienatvę. Su tavimi susipažinau Vilniaus universiteto „Literatų kalvėje“. Tuo metu buvai labiausiai pripažintas iš visų Filologijos fakultete dar besimokiusių rašančių studentų ir pats puikiai tą žinojai. Pirmas iš studentų ir antras po Marcelijaus Martinaičio „Literatų kalvėje“. Man tu buvai žmogus, į kurį žiūrėdamas bijojau tapt poetu. Šiurpas sklido iš to pasaulio, kuris švytėjo pro tavo akis ir pro tavo poeziją. Kaži kokia aklina vienatvė, atskirtis, juoduma, su kuria tu grūmeisi, kurią gesinai degindamas savo gyvybę. Taip, gyvybę, kuri irgi iš tavęs spindėjo. Kažkaip pralaiminti. Didingai pralaiminti, nebijanti pralaimėti – nešei pasaulį, kuris tave turėjo sutraiškyti. Ir pats tą žinojai. Pačią pirmą akimirką, kai tave pamačiau, supratau, kad būsi sutraiškytas. Nežinojau tiksliai, kada, kur ir kaip, bet neabejojau, kad taip nutiks. O tu iš karto pastebėjai, kad aš kažką žinau apie tave, „kažką“, kas nepriklauso laikui ir šiam pasauliui, kas ateina iš anapus laiko ir erdvės, yra susiję su ateitimi – – su tavo būsimu gyvenimu? – – ką aš galėčiau apie tai žinoti? – – ar tu galėtum man dabar papasakoti apie mano būsimą gyvenimą? – – po tavo mirties vis dar leidžiamos tavo sudarytos knygos – – kai sutikau tave Vilniaus universitetinės ligoninės onkologijos skyriuje, mėginai pasislėpti – – mes net nepasisveikinom – – bet tai buvo vienintelis kartas, kai iš tavęs nespindėjo tas juodasis, tavo gyvenimą traiškantis pasaulis – – pagalvojau, na štai, Gedgaudas pasveiko, dabar galės gyvent amžinai – –

Ilgai atidėliojau šitą rašymą. Abejojau. Rudeniui slenkant į žiemą, išnykstant dienoms vis skaičiau tavo „Olando kepurę“. Reikėjo tau numirti, kad pajėgčiau suprasti (atrasti?), ką parašei šios knygos pirmajame skyriuje. Žmogus, kuris žino, kad tuoj mirs, kuris neturi į ką atsiremti, vienatvės ir tuštumos himnai – žiauriausia lietuvių poezijos kvintesencija. „Ruduo – remisija – ruduo.“ Tikriausiai nesuprasčiau šitų žodžių, jeigu nebūčiau matęs, kaip atrodo onkologiniai ligoniai ir jų artimieji, išgirdę žodį „remisija“. Kai mano mamai prasidėjo remisija, gydytoja patarė mums daugiau būti kartu, pasakė, kad nauji chemoterapijos ir kitokio gydymo ciklai bus skirti tik palengvinti paskutines ligonės dienas, mes tapome „privilegijuotieji“ – gydytojai daugiau „nebeėmė“ jiems siūlomų pinigų – – ar galima apie tai rašyti? – – ar yra riba, kurios negalima peržengti net menu? – – kas yra menas? – – kas yra gyvenimas? – – žmogaus orumas? – – kas buvo su tavimi, Valdai, paskutinius tavo gyvenimo mėnesius? – – šitas juodas „ruduo – remisija – ruduo“, kurį nedaugelis supras, šitas mirties minkymas dar gyvais, bet jau kaulėjančiais pirštais, juoduma, įsiveržusi į sąmonę – – remisija, pralaimėjimas, nušvitimas, tiesa, kuri atsiveria tik išeinant iš šio pasaulio, žengimas iš visko, ką pažįsti, ką supranti, žinai, žengimas iš visų įprastybių, stereotipų – – kelios citatos iš mano sąmonę griaunančių tavo eilėraščių: „Na ko bijai – aš klausiu – ko bijai?“ – – „O kas toliau?.. Nebent įdaiktint tuštumą“ – – „kasdienio tavo šiurpo duos tau šiandien“ – – „Sakai žiema – tau atsakau – esu / druska ir smėliu purvinu sniegu / vakcinom gruodo šerkšno tvarsliava / sakai žiema – sakau žinau – o ką?..“ – –

1993-iųjų lapkritį tu pasiskolinai iš manęs du litus. Netikėjai, kad skolinsiu, o aš dar buvau per daug naivus, kad išdrįsčiau tų varganų dviejų litų tau nepaskolinti. Paskui beveik mėnesį piktai nužvelgdavai mane susitikęs, kol vieną dieną pinigus atidavei. Pasakei: daugiau niekada neskolink ir atsimink, kad poetai skolų neatiduoda. Visi, kurie matė, kaip tu grąžini man skolą, juokėsi – – kad jaudiniesi dėl kažkokio kvailo pirmakursio, kuris nesupranta, jog poetai skolų negrąžina, jog pinigai jiems ne skolinami, o dovanojami. Ir, žinai, dabar, praėjus dvidešimčiai metų, puikiai suprantu, kad tu nieko man nebuvai skolingas, kad tuos du litus man padovanojai – – man – – sau manyje – – tam sau, kuris vis dar naiviai žiūrėjo į gyvenimą – – mirusiam vaikui – – joneliui iš vaikystės pasakų ir tavo eilėraščių – – iš nugrimzdusios į nebūtį praeities – – praeities, nebūties, ateities, amžinybės – – kurioje dabar esi – – kurioje mes susitiksime – – geriau niekada nebūtum man atidavęs tų dviejų litų – – padovanojęs – – nes dabar aš esu tau skolingas – – nes tu žinojai – – ne, nieko tu nežinojai, ir aš nieko nežinojau, tiesiog taip buvo lemta, tokia buvo Dievo valia – – kad būdamas tau skolingas aš neturėčiau ramybės, kad eičiau ieškoti tavęs – – dabar ir po savo išėjimo iš šio pasaulio aš eisiu padėti tau nugalėti remisiją – – eisiu nežinia kur, nežinia kiek laiko – – eisiu grąžinti tau skolos – – vienatvės platumose – – juodumose – – man yra juoda, kai lapkritį tokios trumpos, apniukusios dienos, kai vakaras be žiburio nusileidžia į mano sąmonę – – tavo vakaras be žiburio – – juokeisi, sužinojęs, kad gražiausias eilėraštis man yra Marcelijaus Martinaičio „Sugalvok man vakarą su žiburiu…“ – – juokeisi, nes tavo antroji poezijos knyga vadinasi „Vakaras be žiburio“ – – nes tu sugebėjai „protestuoti“ prieš Marcelijų Martinaitį kaži kaip ir boksuodamas, ir pats gindamas tą, kurį mėgini boksuoti – – Martinaitis šypsodavosi – – jis tavyje matė kažką iš savęs, savo gyvenimo, praeities – – prisimenu, kai Vilniaus universiteto „Literatų kalvėje“ tu paskaitei keletą naujausių savo eilėraščių, Martinaitis nusišypsojo ir paklausė, kas dar norėtų paskaityti. Visi tylėjome. Galiausiai Liutauras Leščinskas labai mandagiai pasakė: dabar nebent Jūs, Marcelijau Martinaiti – – kai sužinojau apie tavo, Valdai, mirtį, pirmoji mintis, šovusi man į galvą, buvo ta nelemta: dabar nebent Jūs, Marcelijau Martinaiti – – ir Jūs, Marcelijau Martinaiti, taip pat numirėte – praėjus vos kelioms savaitėms po Valdo mirties ir Jonų bažnyčioje, šermenyse, prie Jūsų karsto skaičiau eilėraštį „Sugalvok man vakarą su žiburiu“ – – ir nebuvo jokio žiburio – – sukosi galva, pykino, buvo visiškai juoda, galvojau apie Jus, apie tave, Valdai, apie „Literatų kalvę“, apie gyvenimą, kuris išnyko toli 1993-iųjų lapkričio juodumose – – apie mūsų gyvenimą – – juk ir mano Veisiejai, Aukštadvaris, Sakniava liko kažkur ten – Martinaičio poezijoje, jų nebėra – – stovėdamas prie Martinaičio karsto Jonų bažnyčioje supratau, ką 1993-iaisiais išvydau tavo, Valdai, akyse – išvydau ateitį, pamačiau, kaip viskas išnyks, kaip visko nebebus, tada dar nebuvau pasiruošęs regėti tokius vaizdus – – dabar jau labai pasikeičiau, esu pasiruošęs baisiems dalykams – – viskam – – ir nors tai, ką dabar rašau, tėra žodžiai – – paiki, pilni kliedesių, anapus nenužengusio ir todėl dar menkai subrendusio žmogaus ištarmė – – bet man atrodo, kad esu pasiruošęs eiti anapus šito pasaulio – – eiti pas tave – – išgriauti visas šūdinos remisijos sienas, visus apribojimus ir juodumas – – viską, kas yra ne mano ir ne mūsų jėgoms – –