Skolų knygelė f generacijai (19)

Gera tvarkytis namus, per LRT mediateką klausantis pokalbių įrašų iš knygų mugės ir radijo paskaitų; taip pat „Žiemos žodžių“ įrašų. Šventė ausims.

Norėčiau vėl grįžti prie Levo Tolstojaus keturių „Karo ir taikos“ tomų. Skaityti pradėčiau nebe nuo pirmo, o nuo kokio trečio. Svarbiausia veikėja, su kuria ir paauglystėje tapatinausi, man vėl būtų kunigaikštytė Marija Bolkonskaja.

Tragiška yra tai, kad kraupūs politiniai incidentai mums tampa dar viena proga stilingai pasifotografuoti su plakatu „Je suis Charlie“ (ar pan.) rankose; pasigirti feisbuke savo taurumu, grožiu ir geru skoniu, pilietiškumu ir solidarumu.

 

Kovo 1 d.

1964 m. mirė rašytojas, urbanistinės pasakos pradininkas lietuvių literatūroje, eseistas, literatūros kritikas Julius Kaupas (g. 1920).

Dar neskaičiau Viktorijos Šeinos monografijos, tad nežinau, kur tiksliai lokalizuotos pasakų knygos „Daktaras Kripštukas pragare“ veikėjų gyvenvietės. Betgi dabartinis Kaunas nuo tarpukarinio architektūriniu požiūriu ne taip smarkiai ir nutolęs. Bene simpatiškiausia literatūrinė secesija – meno mokyklos tvoros akmeninės pelėdos, Kaupo pasakoje atgyjančios ir, anot Nykos, gyvenančios sava¬rankišką ir nuo banalios tikrovės nepriklausomą gyvenimą.

 

Kovo 2 d.

1932 m. gimė poetė ir dailininkė Aldona Gustas. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyvena Berlyne.

Aldonos Gustas ir Juliaus Kelero eilėraščių knyga „Dviese apie meilę“: kiek daug tuščios vietos puslapyje (faktiškai beveik visas baltas). Nors akivaizdu, kad tokia estetika, ir ji tinkama, o vis vien. Ką gi ten dėti, gal užsirašinėti ar piešti ką nors? Aldona Gustas įdomi, sodri, erotiška, netikėta: dailininkai mane vis dar nustebina vizualių patyrimų įžodinimu (to neturi filologai).

 

Kovo 3 d.

1953 m. gimė rašytojas, poetas, publicistas Juozas Erlickas.

Pasirodo, knygoje „History“, kurią vėl atsiverčiau po daugelio metų, nemažai varijuojama Vinco Mykolaičio-Putino įvaizdžiu. Be abejo, negatyviu – kaip silpnavalio kolaboranto. Vis dėlto galvoju – Gintaras Beresnevičius, pasigavęs tą patį lakonišką humoreskos žanrą, atliko literatūros klasikų perportretavimus mažumėlę elegantiškiau.

 

Kovo 8 d.

1877 m. gimė rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (m. 1930). 

Išdidžių, laisvų pasirinkimų rašytoja – ištekėti, susikurti „buržuazinę laimę“ jai atrodė per menka; troško rašyti, dirbti žmonėms, šviesti, auklėti, lavinti. Su tuo tekdavo susitaikyti pretendentams į ranką ir širdį, tarp kurių, spėjama, buvęs ir Povilas Višinskis, ir kunigas Kazimieras Bukantas, ir kiti. Viktorija Daujotytė knygoje „Šatrijos Raganos pasaulyje“ tą kuriančios moters giminystę mitinėms raganoms („Jestem „ragana“ z Szatriji!“) gražiai susieja ir su kitomis raštu fiksuotomis lietuvių rašytojų jausenomis: Salomėjos Nėries, Marijos Gimbutienės, Liūnės Sutemos.

 

Kovo 14 d.

1924 m. gimė dailėtyrininkė, architektė, humanitarinių mokslų daktarė Marija Matušakaitė.

Įspūdingą pokalbį su ja, jau gavusia Nacionalinę premiją ir gyvenančia senelių namuose, yra parengęs Mindaugas Nastaravičius: „Šeimos aš nesukūriau. Turbūt turiu pripažinti, kad mano atveju reikėjo rinktis – arba šeima, arba darbas. Norėjau, kad kažkas gyvenime būtų aukštumoje. Pasirinkau darbą. Visiškai jam atsidaviau. Daug ko atsižadėjau, nes labai mylėjau būtent šį darbą. Dėl pasirinkto kelio niekada nesuabejojau. Džiugiausios mano akimirkos – būtent iš darbo, iš kelionių po LDK teritoriją, iš knygų ir straipsnių rašymo. Tikiuosi, kad tie darbai bus kam nors naudingi. Man lieka tik prisiminimai, o ir tie, kaip sakiau, vis labiau blanksta“ (http://www.15min.lt/naujiena/kultura/asmenybe/15-valandu-su-dailetyrininke-marija-matusakaite-be-nusivylimu-gyvenimas-prarastu-prasme-285-269955).

Šitos moterys (ir Šatrijos Ragana taip pat), gyvenusios kaip vienuolės, yra man ir vedlės, ir mokytojos. Jau nesugebėsiu būti kaip jos, tačiau nenustoju jomis žavėtis. Pamenu, tėvas, kai įstojau doktorantūron, matyt, nujausdamas pernelyg didelį mano atidumą buities reikalams, kėlė Mariją Matušakaitę kaip pavyzdį: „Visą gyvenimą laikė tarnaitę, kad galėtų rašyti, tyrinėti. Ir tu taip daryk.“ Suprantama, nepaklausiau.

 

Kovo 24 d.

1983 m. mirė kunigas, rašytojas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas Stasys Yla (g. 1908).

Vaikystėje jį įsiminiau kaip eiliuotų vaikų maldų autorių – iš 1991–1994 m. leisto „Žiburėlio“. Ir dabar dar kartais per Naujuosius metus murmu eilutes: „Leisk, Dievuli, kad šie metai / Nepralėktų man kaip vėjas.“ Eilėraščiai sklandžiai rimuoti, raiškūs, su švelnia didaktika. Šiandien, pagalvojau, bet kokie panašūs bandymai turbūt būtų vertinami kaip beskonybė.

Negaliu suvokti, kodėl šiandien dvasininkai kalba tokiomis retrogradiškomis žeminimo kategorijomis. Mišios per radiją: pulkime ant žemės prieš Viešpatį… Nejaugi jiems patiems, gerai žinantiems, kad Dievas nėra faraonas autokratas, nepjauna ausų toji primityvi leksika? Tada verčiau jau kaip vaikams kalbėtų. Nejaugi taip sunku perorganizuoti sąvokas, kuriomis kalbama apie nuolankumą? Argi jie nedaro nusikaltimo ir žmonėms, ir Dievui?

 

–

Kad neturiu jokio supratimo apie kiną, įsitikinau jau ne kartą. Vieną antradienį man pasirodė, kad jau trečiadienis, ir ėmiau laukti „Elito kino“: užmigdžiau vaiką, pasigaminau kažką valgyti, kad būtų greičiau, dar kompe pildau ekselio lentelę ir žiūriu vienu metu. Filmas lyg turėjo vadintis „Venecija“, bet pradžios nemačiau. Siužetas: išgręžus gilų gręžinį, vietoj naftos miestą užlieja magma. „Kokia didinga Venecijos metafora“, – dar pagalvojau. Filmo pabaigoje išaiškėjo, kad tai… pirmos serialo dalies pabaiga.

 

-gk-