Rožinis Manuelio Puigo pasaulis

Manuel Puig. Moters vorės pabučiavimas. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. K.: Kitos knygos, 2011. 238 p.

Kadre – vyras, įsisupęs į rausvomis gėlytėmis išmargintą žalsvą chalatą. Jam ant galvos kūpso rankšluostis – turbanas, o iš po chalato kyšo basos plaukuotos kojos. Vyras, vardu Molina, vėdindamasis vėduokle, įsisvajojęs tęsia savo pasakojimą: „Tai va, staiga mes atsirandame prašmatniame Paryžiaus teatre – puikus interjeras, viskas išmušta tamsiu aksomu, chromuotos kolonos ložėse ir ant laiptų tviskančio metalo turėklai. Tai garsus miuzikholas: štai prasideda pasirodymas, kuriame dalyvauja keletas šokėjų, visų jų figūros – lyg nutekintos… Kai šokėjų pasirodymas baigiasi, sceną apgaubia tamsa ir viršuje tarsi per patį rūką pasklinda šviesa, kurioje išryškėja dieviškai gražus moters siluetas. Ji aukštaūgė, nuostabios figūros, nors veido bruožus įžvelgti sunku, tačiau jie išryškėja jai artėjant prie žiūrovų pro nuo lubų krentančias tiulio klostes… Tai pati gražiausia moteris, kokią tik galima įsivaizduoti…“ (p. 48) „Kokio ji sudėjimo, liesa ar apkūni?“ – staiga Molinos pasakojimą pertraukia kitas vyriškas žemo tono balsas. „Ji aukšta, bet labai gražiai sudėta, nors neputlių formų, nes tais laikais buvo madingas aukštas ištakus siluetas“, – paaiškina moteriškas subtilybes puikiai išmanantis Molina kalėjimo kameros kaimynui.

Tokia yra pirmoji Héctoro Babenco filmo „Moters vorės pabučiavimas“, sukurto 1985 metais pagal argentiniečio rašytojo Manuelio Puigo romaną, scena. Filmas sulaukė didelės sėkmės, aktorius Williamas Hurtas net laimėjo „Oskarą“ už pagrindinį vaidmenį, o knygos ir scenarijaus autorius pelnė tarptautinį pripažinimą (reikėtų pridurti, kad pačiam Puigui, dideliam kino mėgėjui ir žinovui, filmas nelabai patiko, tačiau jis pritarė, jog būtent Holivudo dėka jo skaitytojų taip pagausėjo, kad jis nė sapne to nebūtų sapnavęs). Mūsų visų džiaugsmui, šio romano vertimą turime jau senokai – 2011 metais jį išleido „Kitos knygos“. Kad ir kaip būtų keista, lietuviškas leidimas veik nesulaukė jokio vertinimo, lyg būtų slyste praslydęs pro skaitytojų akis (ir kartu rankas). O atkreipti į jį dėmesį vertėtų: pasaulio literatūros istorijoje Manuelis Puigas įrašytas didžiosiomis (ir galbūt rožinės spalvos) raidėmis.

Daugumai 7-ojo dešimtmečio pradžios Lotynų Amerikos literatūra siejosi su didžiaisiais „bumo“ autoriais: Borgesu (Argentina), García Márquezu (Meksika), Vargasu Llosa (Peru)… Ir tada po truputį į literatūros padangę pradeda veržtis nauja, jauna, energinga grupė, kritikų vadinama junior boom. Tai Salvadoras Elizondo (Meksika), Luisas Rafaelis Sánchezas (Puerto Rikas), Cristina Peri Rossi (Urugvajus), Reinaldo Arenasas (Kuba; beje, šio rašytojo romanas išverstas į lietuvių kalbą), Bryce Echenique (Peru), Néstoras Sánchezas ir Manuelis Puigas (Argentina)… Sekdami ką tik paliktomis Cortázaro ir Cabreros Infantės poparto pėdomis, jaunieji literatai kalba jau kitais balsais nei tradicinio „bumo“ autoriai. Juos domina temos, glaudžiai susijusios su to meto politine žemyno situacija bei visuomenės struktūros pokyčiais. Tuo metu daugumoje šalių įsigali diktatūros (Argentinoje, Čilėje, Brazilijoje, Bolivijoje, Ekvadore), totalitariniai kariniai režimai ir jiems priešiškos kairiųjų pažiūrų grupuotės (tupamaros Urugvajuje, montoneros Argentinoje, sandinistai Nikaragvoje), todėl romanuose atsiranda kankinimų, represijų, trėmimų, ekonominės krizės padarinių, socialinės nelygybės, smurto, šeimos tematika. Rašytojams rūpi įvairių sluoksnių, ypač marginalinių, gyvenimo realijos. Šiomis ir kitomis temomis, naratyvo naujovėmis, populiariosios kultūros elementais eksperimentuoja jaunieji „bumo“ atstovai. O vienas originaliausių – Manuelis Puigas.

Pasak Mario Vargaso Llosos, Puigo kūryboje nauja buvo tai, kad jis nusprendė įtraukti į literatūrą populiariosios, plebėjiškos kultūros, poparto elementus. Tai buvo įvairiausi antrarūšiai Holivudo filmai, „rožiniai“ meilės romanai, sentimentalios tango, bolero dainos, muilo operos, radijo romanai, laikraščių iškarpos, kriminaliniai pranešimai… Tokie masinės literatūros, paraliteratūros elementai, anksčiau vadinti „antrarūšiais“, nieko vertais, Puigo romanuose įgyja kitą prasmę: personažai gali ištrūkti iš savojo realaus, dažnai žiauraus pasaulio į virtualią, iliuzinę realybę, ten, kur jiems lengviau kvėpuoti. Jau pirmojoje Puigo knygoje „Ritos Hayworth išdavystė“ (La traición de Rita Hayworth, 1968) pagrindinis veikėjas berniukas Toto, gyvenantis nedideliame Argentinos provincijos miestelyje, susikuria antrąją realybę, grįstą Holivudo filmais. Pats rašytojas pripažįsta, kad ši istorija paremta jo biografijos faktais: nuo mažų dienų motina Manuelį vesdavosi į kino teatrą žiūrėti tuo metu (4–5 dešimtmetyje) populiarių Holivudo filmų – jie praskaidrindavo Cheneral Viljegaso kaimelio kasdienybę, padėdavo pamiršti ten vešinčius stereotipus, apkalbas, provincijai būdingus „moralės“ įstatymus. Tik taip mažasis Manuelis galėjo laisvai gyventi savo rožiniame pasaulyje. „Kinas man atvėrė langus į pasaulį. Aš susikūriau savo pasaulį, filmų pasaulį, kad galėčiau ištrūkti iš mačizmu persismelkusio Viljegaso pasaulio“, – sakė jis.

Vėliau, kiek paaugęs, Puigas natūraliai pasuko profesionaliojo kino link: studijavo kiną Italijoje, rašė filmų scenarijus (beje, „Ritos Hayworth išdavystė“ pirmiausia buvo planuota kaip būsimo filmo scenarijus), bandė režisuoti ir puikiai išmanė kino industriją. Tačiau gana greitai supratęs, kad literatūra jam teikia kur kas daugiau kūrybinės erdvės nei kinas, lengva ranka savo romanuose pradėjo žaisti populiariosios kultūros elementais. Ir puikiai galėjo paaiškinti, kodėl jį taip traukė prie kičinių Holivudo filmų: „Nesvarbu, kad Holivudo rodomas gyvenimas yra dirbtinis. Svarbiausia, kad jis mums suteikia bent kokią viltį.“ Todėl jo knygose proletariato ir žemosios klasės personažai, dažnai moteriškosios giminės ar sumoteriškėję, nepasižymintys ypatingais protiniais gabumais, – kitaip nei Cortázaro, Onetti ar Arlto personažai, kurie dažniausiai kilę iš išsilavinusios buržuazijos sluoksnių, – yra sužlugdyti emociškai, dvejojantys dėl savo seksualinės orientacijos, pasmerkti gyventi pilką, nieko vertą gyvenimą. Būtent todėl Puigo knygų veikėjai visa savastimi atsiduoda svajonių, antrosios, šviesesnės, realybės, fantazijų pasauliui, kur neegzistuoja visuomenės stereotipai, kur galima susikurti savąjį idealų gyvenimą, kurio gale šviestų bent kokia viltis.

Argentinoje iki 1960 metų tokiems žmonėms vilties buvo nedaug. Konservatyvi visuomenė nepripažino jokių nukrypimų nuo tradicinių normų. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje visoje šalyje pradėjo dygti seksualinės revoliucijos daigai. Jauni kultūros veikėjai, rašytojai, kino ir teatro žmonės stengėsi su šaknimis rauti stipraus nepalaužiamo Lotynų Amerikos vyro – macho – stereotipą ir drauge keisti požiūrį į homoseksualumą, buržuazijos sluoksnių iki tol laikytą liga ir iškrypimu. Taip pat pradėjo sklisti feministinės idėjos, moterys įsitraukė į darbo rinką, kito šeimos modelis: atsirado daug nesantuokinių porų, o ne santuokoje gimę vaikai jau nebuvo laikomi pavainikiais. Literatūroje suteikiamas balsas žmonėms, anksčiau jo neturėjusiems (tarnaitėms, darbininkams, žemesnės klasės atstovams), taip bandant griauti Pietų Amerikoje įsigalėjusią socialinę nelygybę. Žinoma, tokie veiksmai sukėlė didžiausią konservatoriškos valdžios pasipiktinimą, ir tai greitai išsirutuliojo į griežtos cenzūros taikymą visiems kultūriniams „išpuoliams“, skatinusiems „moralinę degradaciją“. Visa tai buvo pavadinta vienu vardu – pornografija. Nuo maždaug 1974 metų Argentinos karinė diktatūra cenzūrą pradėjo taikyti dviem dideliems „baubams“: iš vienos pusės – komunistiniam peronizmo vaiduokliui, iš kitos – palaidumo, seksualinės revoliucijos šmėklai. Manuelis, kaip ir kiti jo kartos atstovai, pvz., Néstoras Sánchezas ar Carlosas Correasas, labai domėjosi šiais dviem kertiniais to meto Argentinos aspektais ir „Moters vorės pabučiavime“ dviejų veikėjų istorijas sujungė į vieną: Molinos istorijoje įkūnijami seksualumo tabu mitai, o Valentino istorijoje išryškinamos valdžios vykdomos žiaurios politinės represijos. Tai, deja, knygos autoriui atsiliepė asmeniškai: leidyklai „Seix Barral“ pristačius „Moters vorės pabučiavimą“ Frankfurto knygų mugėje 1976 metais, Argentinoje knyga buvo iškart uždrausta (kaip, beje, ir trečioji Puigo knyga, The Buenos Aires Affair, cenzūruota ir galiausiai uždrausta dar 1973 metais). Tokie įvykiai tik paskatino Puigą apsigyventi kitose šalyse: Meksikoje, JAV, Brazilijoje. Todėl suprantama, kad pirmiausia Puigo literatūriniai pasiekimai buvo įvertinti užsienyje: Niujorke pagal jo knygą sukuriamas filmas, Brodvėjuje pristatomas miuziklas tokiu pačiu pavadinimu, knygos verčiamos į prancūzų, portugalų, italų kalbas, ypatingas dėmesys jam skiriamas 9-ojo dešimtmečio Ispanijoje, tuo metu veik pasiekusioje seksualinės revoliucijos zenitą. Gimtojoje šalyje, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, jis pats pateko į marginalinių nepageidaujamų asmenų lauką.

Nors ir netiesiogiai, iš gimtosios šalies išvytas Puigas nesiliovė domėjęsis jau anksčiau minėtomis universaliomis ir jam pačiam labai svarbiomis temomis. Jas gvildeno knygose Pubis angelical (1979), Maldición eterna a quien lea estas páginas (1980), Cae la noche tropical (1988). Ypač jam rūpėjo vyro ir moters vaidmenys visuomenėje ir šeimoje, nuo senovės iškalti akmenyje ir per amžių amžius nekintantys. Tikras vyras turi būti stiprus, karingas, besidomintis politika, nereiškiantis savų jausmų, atsidavęs idealams. Jis išmintingas, jam leidžiama nekaltai nuklysti į šalį (pvz., donžuanui Karlosui iš „Dažytų lūpelių“ (Boquitas pintadas, 1969). Moteris – sentimentali, laisvai reiškianti jausmus, besidominti nieko vertais „moteriškais niekniekiais“, tokiais kaip bulvariniai romanai, televizijos serialai, radijo romanai, žurnalai… Moters pagrindinis gyvenimo tikslas yra rasti tą tikrąjį, galingąjį vyrą, kuriam ji galės atsiduoti visa širdimi ir būti laiminga. Tokie tad idealai. O kas gi atsitinka Puigo knygose, taip puikiai dokumentuojančiose tikrąjį gyvenimą? Pasitelkęs kičą ir ironiją, jis geba viską apversti aukštyn kojomis. Vyrai, pasirodo, dažnai nėra tokie stiprūs, jiems taip pat prasiveržia jausmai, o nusivylusioms moterims, taip ir neradusioms svajonių vyro, nelieka nieko kito, tik susikurti kitą, svajonių, pasaulį, tokį panašų į Holivudo filmus su laiminga pabaiga.

„Moters vorės pabučiavime“ Puigas viena ranka stato stereotipus, o kita juos griauna. Čia Valentinas pristatomas kaip tikro vyro idealas: jaunas politinis kalinys, šiurkštokas, atsidavęs saviems idealams („aš negaliu gyventi šia diena, nes mano gyvenimas paaukotas politinei kovai“, p. 29), stiprus, puikaus sudėjimo, užsispyręs, „pasirengęs iškęsti viską“ (p. 29). Molina, 37 metų vyras, homoseksualas, save vadinantis moterimi vyro kūne, 8 metams nuteistas už nepilnamečių tvirkinimą, įkūnija moters stereotipą: jis švelnus, sentimentalus („nieko nepadarysi, toks jau esu, pernelyg sentimentalus“, p. 30), svajoklis ir, kaip pasakytų Valentinas, „galvą pametęs dėl tos geibios romantikos“ (p. 117).

Istorijai įsibėgėjant ir Molinai pramaišiui romantiška bolero dainų intonacija pasakojant apie filmus (tokių pasakojimų romane iš viso 4), daugiau sužinome apie pačius veikėjus, jų būdą, požiūrį į aktualias to meto temas. Matome, kad Valentinas nėra tipiškas Lotynų Amerikos macho – jis yra prisidėjęs prie politinės ir kartu seksualinės to meto kovos, taigi jo požiūris į šeimą bei moters ir vyro santykius jau kitoks, liberalus: „Kas man reiškia būti vyru? Tai reiškia… niekada nesižeminti… nei prieš žmogų, nei prieš valdžią. Ir dar daugiau – neleisti šalia tavęs esančiam žmogui pasijusti pažemintam“ (p. 60). Molinos nuomonė apie vyriškumą yra kitokia, tradicinė, sakykim, moteriška: „Tai daugybė dalykų… na gerai, man gražiausia daili vyro išorė ir stiprybė, bet be jėgos demonstravimo. Vyras turi būti aukšto ūgio. Savimi pasitikintis. Turi žinoti, ko nori ir siekia“ (p. 59). Valentinas visa širdimi gina moterų teises, jam patinka savarankiškos, emancipuotos nuo vyrų nepriklausančios moterys: „Labiausiai man patiko, kad ji buvo labai savarankiška. Ji niekada nesileido valdoma kaip eilinė moteris“ (p. 123). O štai Molinos, kaip jau galime įsivaizduoti, moters idealas yra XIX amžiaus namų šeimininkė, visa savastimi atsidavusi mylimam vyrui. „Būčiau skyręs jam visą savo laiką, visą mielą dieną rūpinčiausi vien tik juo, kad jam nieko netrūktų“ (p. 65), – taip Molina svajoja apie mylimą vyrą už kalėjimo sienų ir jų įsivaizduojamą bendrą gyvenimą.

Šitaip jiems besikalbant, besidalijant nuomonėmis, už slogių kameros sienų besirutuliojant įvairiems netikėtiems įvykiams (galima išdavystė, kankinimai, Valentino liga, Molinos beatodairiška pagalba), knygos pradžioje Puigo suformuoti stereotipai pamažu griūva. Valentinas nėra jau toks bejausmis vyras, supranta, kad buvo griežtas, nejautrus Molinos atžvilgiu („dar noriu tavęs atsiprašyti, nes kartais būnu labai šiurkštus“, p. 116). Jis verkia, nebegali sulaikyti jausmų: „Nieko, Valentinai, išsikalbėk, išliek širdgėlą, paverk, tai padeda“ (p. 126). Jo vyriškumą tradicinės seksualinės orientacijos požiūriu taip pat galima kvestionuoti (lytinio akto scena su Molina). Klausimų kyla ir dėl Molinos: ar jis tyčia, lyg kokia gudri moteris vorė (žymioji Holivudo Spider Woman, anksčiau vadinta femme fatale), savo apžavais, filmų istorijomis viliojo ir suviliojo norimą vyrą, tai yra Valentiną? O galbūt jis tik norėjo tapti savo mėgstamų filmų heroje, moterimi, pasiryžusia mirti dėl vyro? Įdomu stebėti, kaip per Valentino ir Molinos paskutinį bučinį, atsisveikinimą jie vienas kitam lyg perduoda dalelę savęs, apsikeičia savo egzistencija, įsitikinimais. Valentino vidinis monologas, vizija ar svaja prieš pat mirtį yra tikrų tikriausia Molinos – jausmų žmogaus – „romantiškų paistalų“ reinkarnacija: čia jis su savo mylimąja negyvenamoje saloje ragauja egzotiškus vaisius, leidžiasi į kelionę valtele… o iš tiesų į savo mirtį. Molina išmokė draugą „paistaluose“ įžvelgti grožį, prasmę ir šie Valentinui iš tiesų suteikė ramybę, gal net ir kokią viltį. Antra vertus, pats Molina savo noru pasiverčia politiniu taikiniu, niekam neleidžia savęs žeminti, net, galimas daiktas, nusprendžia prisidėti prie karinės komunistų grupuotės, kuriai priklausė Valentinas – idėjų žmogus.

Štai kaip gali apsiversti pasaulis, griūti stereotipai. Dabar katras iš jų yra tikresnis vyras, o katras moteris? Molina net pajuokauja: „Mes dar pažiūrėsim, kuris iš mūsų didesnis pedikas“ (p. 70). Ironija, juokas, o pro juokus ir ašaras pasirodo tiesos spindulėlis. Puigas viską geba sumegzti į vieną istoriją. Žmogaus jausmai yra tokie pat svarbūs kaip ir politinės idėjos. Vyrai ir moterys yra lygiaverčiai. Seksas pernelyg sureikšminamas. Svarbiausia – dviejų žmonių jausmai ir pagarba vieno kitam. Paklaustas, ką pats mano apie homoseksualumą, Puigas yra pasakęs: „Man homoseksualumas neegzistuoja. Heteroseksualumo taip pat nėra. Seksas nėra kažkas bjauraus: jis būtinas kaip valgis ar miegas, vegetacinio gyvenimo užsiėmimas. Man svarbiausi yra jausmai. Seksas nieko neapibrėžia. Mūsų sena ligota visuomenė kadaise nusprendė, kad seksas yra reikšmingas, svarbus, apimantis kaltę ir dar velniai žino ką. Seksas – tai tik žaisliukas, suteiktas žmonėms pasilinksminti ir padėti užmiršti ligas ir blogą orą. Nemanau, kad vyrai ir moterys kuo nors skiriasi vienas nuo kito, išskyrus tuo, ką turi tarp kojų. Tik tiek.“ Manuelis turėjo gana tvirtą nuomonę apie žmonių seksualumą, tačiau jos niekam nepiršo. Tuo labiau skaitytojams. Tik kėlė klausimus savo istorijomis, veikėjų balsais. Štai „Moters vorės pabučiavimas“ buvo pirmoji Puigo knyga, kurios beveik visa struktūra sudaryta iš dviejų veikėjų dialogų (beje, realių veikėjų – jų prototipus Puigas puikiai pažinojo, tik, suprantama, jie niekada nebuvo atsidūrę vienoje kameroje). Puigas taip aiškina savo sprendimą perduoti žodį patiems veikėjams: „Galiausiai nebegalėjau nutildyti šių veikėjų. Supratau, kad jie patys daug geriau papasakos savo istoriją nei aš, apsimetęs kokiu nors pasakotoju.“ Todėl pasakotojo šioje knygoje nėra (ar bent jau jis gerai pasislėpęs), nėra jokių „pasakė“, „atsakė“, „paklausė“, viskas paremta nenutrūkstamu dialogu. Autorius, sekdamas kino filmų struktūra, pasirenka visiškai objektyvų, realistinį naratyvą (primenantį Flaubert’o ar Hemingwayaus stilių), taip priartindamas skaitytoją prie teksto, temų, veikėjų kaitos. Jis neteisia, neteisina savo veikėjų, viską palieka skaitytojui.

O savąją, autoriaus, ne pasakotojo, poziciją konkrečiais seksualumo klausimais lyg kokią seksualumo teoriją jis plačiai išdėsto romano išnašose, kurios, beje, sudaro beveik pusę knygos struktūros. Nors ir vėl jo požiūris nėra skaitytojui peršamas, veikiau jis moksliškai objektyvus, apybraižos, esė stiliaus, tiesiogiai nesusijęs su veikėjų istorija, galima sakyti, anti-naratyvas. Čia pateikiamos Westo, Freudo, Marcusės homoseksualumo kilmės teorijos, ir skaitytojas visada turi galimybę pasirinkti: arba jas skaityti, arba praleisti. Priklauso nuo jo smalsumo. Puigas savo skaitytojams palieka atviras duris. Visuomet.

Galbūt dėl pravirų durų, o galbūt ir dėl kitų jau minėtų romano struktūros naujovių (poparto elementų, realistinio naratyvo, šnekamosios argentiniečių kalbos, dialogų, išnašų, pasakotojo nebuvimo) ir tabu temų (homoseksualumo, vyro ir moters santykių, politinės kovos, moters vyro kūne, jausmų reikšmės, socialinės nelygybės) laužymo Puigas sulaukė tiek daug literatūros įvaikių. Jį su malonumu skaitė ar net, galima sakyti, ryte rijo tokie rašytojai kaip čiliečiai Roberto Bolaño ir José Donoso, argentiniečiai Ricardo Piglia, Alanas Paulsas, meksikietis Mario Bellatinas ir kiti. Ispanija pirmoji pripažino Puigą: būtent šios šalies leidyklos pradėjo leisti pirmąsias jo knygas, čia rašytojai Miguelis Ariasas, Juanas Goytisolo, Pere Gimferreras, Andrésas Amorósas džiugiai sutikdavo kiekvieną naują Puigo knygą, o 1991 metais buvo surengta jam skirta konferencijų savaitė (beje, joje dalyvavo ir jis pats). Matome, kad Puigas drąsiai vedė jaunąją „bumo“ rašytojų grupę pirmyn, į kitus horizontus. Tai buvo nelengva užduotis, tačiau, regis, jam pavyko rasti savo kelią. Žymi Puigo biografė Suzanne Jill Levine yra pasakiusi, kad kaip „Borgesui pavyko transformuoti populiarius detektyvus į metafizinius mitus, taip Manuelis sugebėjo prastą niekam tikusį meilės romaną paversti tikru literatūros kūriniu“. Kūriniu, trykštančiu Carloso Gardelio ir Libertad Lamarque bolero poezijos ašaromis. Ir rožinio, turiu nuvilti, čia nieko nėra. Tik juoda realybė.