Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“ kaip modernus mitas

Net jei Friedrichas Nietzsche teisus ir Dievas mirė, kartu nusitempdamas angelų chorus ir perlais inkrustuotus Rojaus vartus, mitai, nepaisydami žmonijos tvirtinimų, esą vis dar gyvename Proto amžiuje, kuo puikiausiai gyvuoja. Ir ne tik gyvuoja – jie auga, sklinda po pasaulį, mutuoja, įgydami naujų formų. Iš jų gimę nauji mitai, nauji žmonių sau patiems pasakojami pasakojimai lyg klevo sėklos sklendžia per pasaulį, kol įkrenta ir įleidžia šaknis žmonių protuose, ir procesas prasideda iš naujo. Tokių modernių mitų yra daug – tai ne tik sąmokslo teorijos ar pasakos apie aukštai danguje sklandančius ateivių laivus, bet ir su tikrove nesusijusios nuostatos, nepagrįsti išankstiniai įsitikinimai, masių savaime suprantamomis tiesomis laikomos nuomonės. Tačiau siekiant kalbėti apie mitų viešpatystę nepakanka garsiai tai paskelbti: mitai primena nuodingas tropinių jūrų žuvis, kurios įsikasa giliai į baltą pakrantės smėlį, palikdamos kyšoti tik aštrius nugaros pelekus. Kaip ir šios žuvys, mitai pavojingiausi, kai jų niekas nemato. Kai jie pasislėpę. Vienintelis būdas juos neutralizuoti – ištraukti iš kasdienio mąstymo dumblynų į šviesą, atskleidžiant jų kilmę.

Viena tokių nuodingų tropinių žuvų gimė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1917 metais, vokiečių matematikos mokytojo Oswaldo Spenglerio knygos „Vakarų saulėlydis“ puslapiuose. Tarpukario bestseleris tuoj pat užbūrė tūkstančių europiečių ir amerikiečių protus. Nepaisant atviro ir aršaus akademinio pasaulio priešiškumo šiai knygai, visuomenė ją pirko ir skaitė. Gal todėl, kad „Vakarų saulėlydžio“ puslapiuose Spengleris pateikė naują istorijos ir pasaulio viziją. Jis teigė, kad vieninga žmonija, kolektyviai judanti link transcendentinio tikslo (nesvarbu, tas tikslas būtų Dievo valstybė, amžinoji taika ar šviesus komunizmo rytojus), neegzistuoja. Yra tik atskiros, viena kitai svetimos kultūros (jų jis įvardijo aštuonias: Egipto, Indijos, Kinijos, antikos, Centrinės Amerikos, Babilono magiškąją, Vakarų faustiškąją ir Rusijos), kiekviena išsiskirianti unikaliu pasaulėvaizdžiu, unikaliais menais ir mokslais, kiekviena visiškai svetima ir nesuprantama kitoms, pasmerkta gimti, subręsti, pavirsti nekūrybiška, išsigimusia civilizacija ir išnykti. Savo bestseleryje jis skelbė, kad laikas degeneruoti, nykti, galiausiai užgesti ir pavirsti senienomis ateities kultūrų muziejuose atėjo ir Vakarų civilizacijai, o Didysis karas, moterų teisė balsuoti, džiazas, kino filmai, demokratija, kapitalizmas ir avangardinis menas yra pirmieji šio kultūrinio nuosmukio ženklai.

Pirmojo pasaulinio karo siaubų iškankintiems Vakarų skaitytojams šis naujas pasakojimas patiko: 1926 metais Alfredo Knopfo išleistą pirmojo tomo „Forma ir aktualumas“ anglišką vertimą tučtuojau išpirko (kaip ir penkis perleistus knygos tiražus). Tačiau kodėl Spenglerio pasakojimas taip sužavėjo skaitytojus? Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių skaitytojus sužavi sąmokslo teorijos, apsišaukėlių pranašų skelbiamos pasaulio pabaigos idėjos ir kiti modernūs mitai, – jis puikiai vykdė savo funkciją. Kaip teigia struktūralizmo tėvas Claude’as Lévi-Straussas, kokybiškas, veiksnus ir gyvybingas mitas atlieka labai svarbią paskirtį: jis paaiškina neatitikimus tarp to, kas deklaruojama, ir to, kas yra, tarp proto fikcijų ir tikrovės, tarp to, ką visi žino, ir to, ką visi mato. Po Didžiojo karo Europoje bedugnė atskyrė pramanytą pasakojimą apie didingus Vakarus ir jų tobulą ateitį ir tikrą pasaulį. Patrankų dundesio, mirtį nešančių lėktuvų propelerių ūžimo, bado, ispaniškojo gripo pandemijos, suniokotų laukų ir iš karo karstuose grįžtančių jaunuolių vaizdų iškankinta Europa troško paaiškinimo, atsakymo į visus kamuojantį klausimą, „kodėl taip įvyko“. Spengleris pateikė atsakymą. Jis nebuvo optimistiškas ir neteikė vilties (pats Spengleris teigė, kad „optimizmas yra bailumas“), tačiau tai buvo atsakymas. Maža to, jis nuplovė europiečių kaltę, karo siaubus paversdamas neišvengiamo perėjimo iš vieno kultūros etapo į kitą pasekmėmis. Po poros dešimtmečių Spenglerio žvaigždė užgeso ir jis buvo pamirštas, tačiau mitas nedingo – jis išliko, sustiprėjo, įgavo naujus pavidalus, ir, pasak Northropo Frye’aus, „Vakarų saulėlydis tapo tokia pat kasdiene mūsų pasaulio dalimi kaip elektronas ar dinozauras – mes visi esame špenglerininkai“.

Vieni pirmųjų mito propaguotojų buvo naciai – nors pats Spengleris naciams buvo priešiškas, svastikos nešiotojai staigiai pasigavo jo pasakojimą ir pritaikė savo poreikiams. Jie pasiskelbė „Vakarų saulėlydžio“ pranašaujamos „galios politikos“, įveiksiančios pinigų valdžią ir supuvusią demokratiją, nešėjais ir garsiai trimitavo, kad Vakarams (t. y. Vokietijai) yra iškilęs nuolatinis pavojus, kurį kelia siaubingieji kiti, kitos tautos, kitos kultūros, žydai, slavai, užsienio kapitalistai ir kiti untermensch tiek Europos viduje, tiek už jos ribų. Naciai įvykdė pirmąją, svarbiausią, „Vakarų saulėlydžio“ mito transformaciją: Spenglerio knygoje Vakarų žlugimas buvo natūralių procesų, lemiančių kultūrų gimimą ir sunykimą, pasekmė, tokia pati neišvengiama kaip metų laikai ar Saulės dėmės. Hitlerio šalininkai perpasakojo mitą: pasakojimą apie aklų gamtos jėgų veikimą pakeitė pasakojimas apie žūtbūtinę kovą už Vakarų išlikimą su kitomis, „spalvotosiomis“ pasaulio kultūromis, grasinančiomis nušluoti Vakarus nuo Žemės paviršiaus. Deja, ši mutavusi Vakarų saulėlydžio mito versija nežuvo kartu su Trečiuoju Reichu, bet išgyveno ir plito toliau, apaugdama papildomomis detalėmis.

Po Antrojo pasaulinio karo naujoji Spenglerio mito variacija plito tarp neonacių, aršių konservatorių ir radikalių dešiniųjų. Knygoje „Imperium“ Spenglerio kultūrų teoriją ir antisemitizmą į vieną kūną sujungė neonacis Francis Parkeris Yockey, o Jungtinėse Amerikos Valstijose komunistų (tikrų ir įsivaizduojamų) raganų medžioklės metu „Vakarų saulėlydžio“ mitą visuotinio komunistų sąmokslo baimėmis pagardinęs saldainių gamintojas Robertas W. Welchas įkūrė antikomunistinę Johno Bircho draugiją – daugumos šiuolaikinių sąmokslo teorijų (tokių kaip New World Order ar fluoruoto vandens pavojai) pradininkus. „Saulėlydžio mitas“ gyvuoja ir šiandien: viena naujausių variacijų – Eurabijos „teorija“: ksenofobiškų baimių ir neracionalių įsitikinimų rinkinys, esą Europai (ergo Vakarų kultūrai) yra iškilęs siaubingas pavojus, nes ją grasina užgožti ir visiškai sunaikinti absoliučiai svetima, žiauri ir ekspansyvi arabų civilizacija. Kita „Vakarų saulėlydžio“ mito variacija šiuo metu veši giliai įleidusi šaknis Rusijos gyventojų sąmonėje. Savo knygoje Spengleris teigė, kad Rusija – nauja, dar tik besiformuojanti, dvasiškai neišsekusi kultūra, kuri ateityje galbūt galėtų pakeisti sunyksiančią Europos civilizaciją. Rusijoje mitas įgavo neregėtus mastus: Vladimiras Putinas metinėje prezidento kalboje įvardijo Rusiją kaip atskirą civilizaciją, o anksčiau, 2012 metais, teigė, kad JAV ir Europa turėtų pasitraukti ir leisti Rusijai būti pasaulio moraliniu ir dvasiniu kompasu. Vladimiras Žirinovskis karą Ukrainoje aiškino kaip dviejų kultūrų – Vakarų ir Rusijos – susidūrimą, taip karą Ukrainoje interpretuoja ir dauguma Rusijos gyventojų. Ši iš XIX amžiaus rusofilų, panslavistų ir Spenglerio idėjų susiformavusi „Saulėlydžio mito“ (o gal ir „Saulėtekio mito“) versija, nors smarkiai skiriasi nuo vakarietiškosios, atlieka tą pačią funkciją: „paaiškina“ problemas ir tikrovės trūkius, juos užglaistydama, supaprastindama ar tiesiog ignoruodama.

Šitokia „Vakarų saulėlydžio“ mito samprata supaprastina pasaulio problemas: mito naratyve į Europą ir JAV plūstantys užsieniečiai atkeliauja ne ieškodami geresnio gyvenimo ar bėgdami nuo jų namus griaunančių siaubų – jie trokšta Vakarų mirties, svajoja apie dieną, kai Vakarų miestų griuvėsiuose staugs vilkai ir ganysis sulaukėjusios ožkos. Taip mąstyti patogu, nes paaiškinami neatitikimai, paslepiama bedugnė, tačiau niekas jos neužveria. Konfliktai tarp skirtingų religijų ir kultūrų atstovų staiga iš pavojingos, pasaulį suskaldyti grasinančios problemos tampa „natūralia pasaulio santvarka“, Vakarų kultūros pokyčiai ir metamorfozės (pvz., modernaus meno atsiradimas) peraiškinami kaip dvasinė kultūros degeneracija, o kitos kultūros pakeičiamos su tikrove mažai ką bendro turinčiomis klišėmis.

Mitas veikia todėl, kad nėra suvokiamas kaip mitas: nuramindamas nerimo ir baimių kamuojamus protus, paaiškindamas neatitikimus tarp trokštamo ir aktualaus pasaulių, jis numaldo nerimą, kylantį atsivėrus plyšiui tarp iliuzijos ir tikrovės, tačiau tai jis padaro iškreipdamas tikrovę. Yockey Europos imperija neegzistuoja ne todėl, kad yra neįmanoma, bet dėl niekšingos kitų kultūrų įtakos, o Rusijos ekonominės ir socialinės problemos tampa didingos ateities civilizacijos gimimo skausmais. Tačiau mitai nėra visagaliai: jie gali būti atskleisti, demaskuoti, ištraukti į dienos šviesą ir taip neutralizuoti – ir tai vienintelis būdas. Nes kol „Saulėlydžio mitas“ tūnos minties šešėliuose, jis augs, stiprės ir plis, gviešdamasis tikrovės sosto, siekdamas iš žodžio virsti tiesa, o kai sveiką protą ir kritinį mąstymą išstums pasaulio situaciją maskuojantys pasakojimai, tada Vakarų saulėlydžio tikrai jau nepavyks išvengti…