Nusikaltimo sudėtis
Undinė Radzevičiūtė. 180. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2015. 278 p.
Mano simpatijos Undinės Radzevičiūtės kūrybai užsiliepsnojo ūmai: jau paėmusi į rankas pirmą romaną „Strekaza“, pajutau kruopščiai nugludintų sakinių ir įvairių matmenų humoro malonumą. Mėgavausi koncentruotomis „Baden Badeno nebus“ istorijomis, žavėjausi ofisų kultūros pašiepimu „Frankburge“. Baimingai ėmiau į rankas „Žuvis ir drakonus“ – juk visgi pirmas tokios didelės apimties romanas! Pavyko – jame sėkmingai susijungė šeimos santykių skrodimo ir meno kūrimo emigracijoje istorijos. Tad slėpti nėra ko – Radzevičiūtės stilių mėgstu, randu įdomių temų, tad man jos kūryba – šviežumo gūsis šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke.
„Pasakojimą galima pradėti nuo pradžių, galima nuo vidurio, galima ir nuo galo“ (p. 166), – sako nuosaikus knygos „180“ pasakotojas. Šįkart Undinė pradeda nuo vidurio ir, kad skaitytojas nepasiklystų (nors pasiklysti nėra kur), tris pagrindinius knygos skyrius pavadina abėcėlės raidėmis. Istorija prasideda incidentu: iš pasivaikščiojimo grįžęs pagrindinis veikėjas Vinstonas Čerčilis (ne tiek daug bendro su istorine asmenybe, kaip būtų galima pamanyti) užpuola savo bute aptiktą nepažįstamąjį ir atsiduria areštinėje. Tada nusigrūdama į praeitį „pasiaiškinti“, kas per vienas buvo tas Vinstonas ir kas jam ką pridirbo, kad jis patyrė insultą. Nusidanginus į praeitį, išlenda Geografo, Šotlando, Talio ir Gretos personažai, be abejonės, vieni su kitais susiję.
Pasakojimas slenka atsargiai: sakiniai, kaip įprasta Radzevičiūtei, kruopščiai pasverti ir nugludinti, dėliojami neskubant. Tekste malonu aptikti švelnios kritikos, tarkim, provincialumui: „Vinstonas jau seniai pastebėjo: labiausiai šiame mieste, o gal apskritai – mažame – mieste, žmonėms patinka kalbėti apie kitų nesantuokinę meilę arba nenatūralią mirtį. Ir kas kuo buvo apsirengęs. Čia visi visus stebi: o gal kas pradėjo „neteisingą“ gyvenimą“ (p. 161). Pasakojime yra ir humoro: „Vinstonas buvo įsitikinęs: jis – auka. Tik kol kas nebuvo tikras – kriminalo ar paranojos“ (p. 259), bet ne taip dažnai, kaip ankstesniuose tekstuose. Atrodo, kad viskas lyg ir būtų gerai, bet šį kartą tekstas slysta ne taip sklandžiai ir maloniai – mažytis nusikaltimas skaitytojui yra, tačiau kokia jo sudėtis?
Siužetas Undinės tekstuose nėra svarbiausias (pirmauja raiška), bet tai nereiškia, kad yra koks nors kreivas ar nevykęs. Šįkart personažų keliai ir šunkeliai gana greitai pasidaro aiškūs, už personažus įdomesni jų vardai, o intriga… Ji gali būti arba labai akivaizdi, arba jos išvis kaip ir nėra, šiaip ar taip – nieko gero. Ir nors gan sėkmingai pakikenama, kaip būdinga Undinei, iš kokio nors „madingo“ šiuolaikinio reiškinio (šiuo atveju veiksmo vietos – neįvardinto kurorto – naujo įvaizdžio kūrimo procedūros, vykdytojams visiškai nepavykusios ir netgi (pagrindinio veikėjo atžvilgiu) katastrofiškos), tai negelbėja. Spėju, jeigu tekste kiekybiškai ir kokybiškai įnirtingiau būtų plėtojama meno tema (tam būtų pravertęs Šotlando personažas), galbūt tekstas būtų pagyvėjęs.
Ar tai reiškia, kad Undinę myliu mažiau? Be abejo, ne. Tik norint įsitikinti, kokie puikūs šios rašytojos tekstai, siūlyčiau perskaityti bet kurią kitą jos knygą (žr. pirmą pastraipą).
