Nelengvas Pilviškių žydų įamžinimo klausimas
Ankstyvą vasaros dienos rytą atvykau į Vilkaviškio rajono Pilviškių miestelį. Norėjau aplankyti masinių žydų žudynių aukų kapus. Žinojau, kad dar 1998 metais grupė pilviškiečių, įkvėptų garsios rankininkės Justinos Kirvelaitytės, parašė pareiškimą Lietuvos Vyriausybei ir Vilkaviškio rajono savivaldybei, kad Pilviškiuose nebūtų statomas paminklas nekaltų aukų krauju susitepusiam Antanui Baltūsiui. Mano tautiečiai – šio miestelio žydai – 1941 metais buvo sušaudyti jau kaimyninio Šakių rajono Baltrušių kaime. Girdėjau, kad šiai akcijai vadovavo Pilviškių policijos nuovados viršininkas jau anksčiau minėtas Antanas Baltūsis, po karo jis tapo žymiu Tauro apygardos partizanų vadu ir pasirinko slapyvardį Žvejys.
Susitikęs su senais pilviškiečiais, išklausęs jų šiurpius atsiminimus, nutariau savo kelionę tęsti jau Šakių rajono Baltrušių kaime. Baiminausi, kad bus sunku surasti žudynių vietą, abejojau, ar yra kokia nors nuoroda į ją. Pavažiavęs apie 2 kilometrus link Šakių, kairėje pusėje pamačiau nedidelį juodą trikampį marmurinį stulpą įstrižai nušlifuota viršūne. Tokių marmurinių stulpelių, rodančių kryptį ir atstumą link sušaudymo vietų, Lietuvoje apie du šimtus. Jie pastatyti žymaus Anglijos politinio veikėjo lordo Džanerio (Greville Janner) iniciatyva, todėl dažnai vadinami Džanerio stulpais.
Užrašas ant stulpelio skelbė, kad iki sušaudymo vietos apie penkis šimtus metrų. Pats marmurinis stulpelis smarkiai apdaužytas, nuskelta viršūnė – nėra abejonės, kad pasidarbavo vietiniai vandalai. Dešinėje kelio pusėje gerai matėsi senas baltas pastatas. Jame prieš karą buvo pieninė. Iš pilviškiečių pasakojimų sužinojau, kad, varydami žydus į sušaudymo vietą, vietiniai aktyvistai suėmė vieną pieninės darbininką lietuvį ir jį sušaudė kartu su žydais. Žmogaus kaltė neaiški; liko trys našlaičiai.
Paminklas žūties vietoje (Baltrušių k.). Autoriaus nuotrauka
Už kokių šimto penkiasdešimties metrų sustojau prieš griovį. Toliau važiuoti buvo neįmanoma – teko eiti pėsčiomis. Dar vienas stulpelis, kuris, ačiū Dievui, nebuvo sudaužytas, parodė ir žudynių vietą. Sunku apie ją ramiai kalbėti ir rašyti. Tai greičiau galvijų aptvaras. Tragedijos vietą juosė vietomis nupuvę arba „metalistų“ nupjaustyti vamzdžiai tarp suklypusių betoninių stulpelių. Vietoj vamzdžių sudėtos išlinkusios ir apipuvusios medinės kartys. Apgriuvusio betoninio paminklo vos įskaitomas užrašas skelbė, kad aukos nužudytos kažkokių mistinių „buržuazinių nacionalistų“. Beveik visoje Lietuvoje šis sovietinės ideologijos reliktas pakeistas. Dabar ant paminklų rašoma, kad žudikais buvo vietiniai nacių talkininkai. Sunkiai įskaitomas užrašas bylojo, kad čia sušaudyta lygiai vienas tūkstantis (?) žmonių. Nekelia abejonių, kad šie duomenys iš piršto laužti. Už kokių šimto metrų atradau ir antrąją žudynių vietą su tokiu pačiu aptvaru, su tokiu pačiu apšepusiu paminklu ir tokiu pačiu užrašu – sušaudyta tūkstantis žmonių. Mano kalbinti pilviškiečiai pasakojo, ir istoriniai šaltiniai byloja, kad vienoje vietoje buvo sušaudyti vyrai, o kitoje – moterys ir vaikai. Vaikai į duobę buvo metami gyvi, o moterys buvo skandinamos gana giliame Višakio upelyje.
Aplankęs šias abiem mūsų tautoms tragiškas vietas su širdgėla noriu paklausti Šakių rajono savivaldybės administracijos vadovų, kiek metų dar prireiks sutvarkyti masinių žudynių vietą Baltrušių kaime. Juk negalima tyčiotis iš nekaltai nužudytų žmonių atminimo.
Gidas Chaimas Bargmanas
