Lyg kas būtų nukritę
Bent nedidelę sąmoningo gyvenimo dalį praleidę sovietmečiu paprastai priešinasi socialistinio realizmo ir kitoms panašioms kryptims, teigiančioms, kad aplinka mus determinuoja – besąlygiškai apibrėžia, kas tokie esame. Ir aš iš tų besipriešinančių. Tačiau jau kadaise fenomenologiniuose raštuose radusi teiginį, kad aplinka nenulemia, bet neabejotinai mus veikia, buvau ir likau prie jo pritraukta. Ne determinuojantis, o varijuojantis poveikis ir vis dėlto poveikis. Atskiras, individualus ir kartu vietos formuojamas gyvenimas, aplinka kaip tapatybės dalis iki šiol man yra vieni paslaptingesnių dalykų. Aplinka kaip bet kurio mano judesio, poelgio kita pusė ir kartu aš kaip kita aplinkos pusė.
Šiomis dienomis ir šen, ir ten reiškiamos nuomonės dėl Žaliojo tilto skulptūrų ir Kauno Vytauto Didžiojo tilto sovietinės heraldikos bareljefų demontavimo arba saugojimo. Išklausydavau Ernesto Parulskio ir kitų mane dominančių asmenų mintis, bet taip ir neįsitraukiau į svarstymus. Girdimos mintys neperaugo į atskirą mano nuomonę. Liko nuošaly.
Praėjusią žiemą važiavome į Belovežo girią, sako, seniausią lygumų girią Europoje, saugomą UNESCO, nekirstą nuo mūsų kunigaikščių laikų, – čia buvo jų medžiojimo plotai. Pasitaikė geras gidas (į girią įleidžiama tik su vedliais). Ėjome pro buvusios caro rezidencijos pagalbinius pastatus, mat pasibaigus kunigaikščiams girioje medžiodavo carinės Rusijos valdovai, tam ir rūmus buvo pasistatę. Taigi einant pro tų rūmų vietą, gidas pasakojo, kad per Antrąjį pasaulinį karą jie buvo apgriauti, o sovietmečiu demontuoti. „Gerai tai ar blogai?“ – mūsų paklausė. Kaip kultūros saugotojai jau buvome beprasižioją… „Gerai, – atsakė jis pats, – sovietiniu laiku buvo padarytas geras darbas. Kam mums rusiška praeitis?“ Jau įvedęs į girią šis gidas, biologijos mokslų daktaras, daug mums pasakojo apie aplinkos poveikį – tik visi tolesni atvejai buvo iš augalų pasaulio. Kiekvienas augalas formuojamas aplinkos. Matėme puikiai pažįstamus ąžuolus, bet atrodė jie taip, kad stebėjomės.
Aleksoto tiltu, taip kasdienėje kalboje tebevadiname Vytauto Didžiojo tiltą, kertu Nemuną kasdien. Patinka juo eiti. Patinka atvira vėjuota erdvė virš upės. Trumpo laisvės pojūčio vieta. Laisvės ne politinės, asmeninės, kasdienės. Sovietinę heraldiką ant keturių tilto pilonų matydavau nuo mažumės, prasprūsdavo pro akis, dėmesio į ją nekreipdavau. Ir be jos yra kur žiūrėti per tiltą einant.
Prieš Kovo 11-ąją „Švykų“ kompanija profesionaliai demontavo bareljefus su Tarybų Lietuvos herbu (jei tokį prisimenate), pjautuvais ir kūjais, vėliavomis, penkiakampėmis žvaigždėmis. Ant kiekvieno pilono, nuėmus sovietinius ženklus, iškildavo Lietuvos ir Kauno vėliava. Kai eidavau per tiltą, vykstant šiems darbams, mane netikėtai nevalingai apimdavo džiaugsmas. Jausmas toks, lyg kas būtų nukritę nuo krūtinės. Niekad nebūčiau pasakiusi, kad buvau prislėgta, anaiptol. Prislėgta taip, kad to net nežinojau. Vos susilaikydavau nepamojavusi dirbantiems ant pastolių. Galbūt ir mano vilniečiai draugai nežino, ką pajustų eidami Žaliuoju tiltu be skulptūrų. Laisvės gūsį, nujaučiu, ne vienas.
