Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis – iškili XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Lietuvos asmenybė

2015 metai ypatingi tuo, kad minime 250-ąsias garsaus kompozitoriaus, visuomenės veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) gimimo metines. Ši asmenybė ypač brangi trims kaimyninėms tautoms ir šalims – Lietuvai, Lenkijai ir Baltarusijai. Kalbant paprastai, nekeliant nuodugnesnių mokslinių diskusijų, M. K. Oginskis amžiams išliks jų istorinėje atmintyje. Seimo nutarimu šiuos metus, be kitų svarbių įvardijimų (pavyzdžiui, Lietuvos etnografinių regionų metų), minime ir kaip M. K. Oginskio metus.

Oginskiai – sena didikų ir kunigaikščių giminė, kildinusi save iš Riurikaičių dinastijos. Pradžioje jie buvo stačiatikiai, vėliau tapo katalikais. Daug šios giminės palikuonių buvo Lietuvos senatoriai, ėjo svarbias valstybines pareigas. Didžiausią įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui Oginskiai darė XVIII a. Dauguma Oginskių buvo muzikalūs, ne tik rėmė muzikus, bet ir patys kūrė, aktyviai muzikavo.

Domėjimasis M. K. Oginskio gyvenimu, kultūrine ir visuomenine politine veikla neprigeso įvairiais istorijos tarpsniais gal todėl, kad jo kūryba glaudžiai susijusi su mūsų krašto politiniais, istoriniais įvykiais, krašto gamta. Jis norėjo įgyvendinti savąją susikurtą Tėvynės atkūrimo viziją. Gyvenimo credo – tarnauti Tėvynei – M. K. Oginskis sugebėjo suformuluoti dar ankstyvosios vaikystės metais. Pirmą kartą šiuos žodžius jis ištarė 1769 m., būdamas vos ketverių, kai paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas per priėmimą kilstelėjo šį „vyrą“ ant stalo ir paklausė, ką jis norėtų veikti suaugęs? „Tarnauti Tėvynei!..“

„Atsiminimuose“ jis rašė: „Gimiau 1765 metų rugsėjo 25 dieną tėvų kaime Guzove, Ravos vaivadijoje, Sochačevo seniūnijoje, už septynių mylių nuo Varšuvos.

Mano tėvas Andrius Oginskis, Trakų vaivada į gyvenimo pabaigą, o tuo metu, kai gimiau aš, Ašmenos seniūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kardininkas ir Lenkijos ordinų kavalierius, išvyko iš Lietuvos ir įsikūrė Lenkijoje, kur vedė Guzovo seniūno Potockio našlę.

Mano motina Paulina, mergautinė pavardė grafaitė Šembek, pirmą kartą buvo ištekėjusi už Lubenskio, kuris gyveno labai trumpai. Antrą kartą ištekėjo už Potockio, kuris maždaug po metų paliko ją našle. Pagaliau ji ištekėjo už mano tėvo Oginskio.“

Ne tik muzikinis, bet ir bendrasis Mykolo Kleopo išsilavinimas buvo akivaizdžiai išskirtinis šiuo požiūriu įspūdingoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės panoramoje. Visuotinai vertinti jo literatūriniai ir diplomatiniai talentai, asmeninis žavesys. Oratoriaus sugebėjimus M. K. Oginskis paveldėjo iš tėvo Trakų vaivados Andriaus Ignoto Oginskio (1739–1787), meninius polinkius suteikė išskirtinai kūrybingo būdo motina Paula Paulina Šembek (1750–1797). Ugdant visapusiškai išsilavinusią asmenybę daugiausia, be abejonės, prisidėjo buvęs kunigaikščio auklėtojas, iškilusis pedagogas, Oginskių giminės biografas, kitų šeimos narių atžalų, karūnuotų Vakarų Europos galvų ugdytojas prancūzas Jeanas Rolay. Mykolą Kleopą jis ne vien mokė tiksliųjų ir humanitarinių disciplinų, bet ir auklėjo šviečiamojo humanizmo dvasia. Mokytasi apie dvylika metų po šešiolika valandų per parą. Iškilusis auklėtojas dėstė be vadovėlių, mokslo žinias ir meno informaciją perteikdavo iš atminties. Vėliau jį mokė ir kiti garsūs ano meto pedagogai: muzikos pagrindų ir skambinti pianinu – dvaro muzikas Józefas Koz-łowskis (1757–1831), smuiku – Giovanni Battista Viotti (1755–1824) ir kiti. Kai baigęs mokslus Mykolas Kleopas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimelyje sakė pirmąją kalbą, atėjęs jo pasiklausyti mokytojas J. Rolay verkė iš susižavėjimo, o klausytojų aplodismentai netilo net prelegentui žengiant iš salės.

Politinę karjerą kunigaikštis M. K. Oginskis pradėjo būdamas vos dvidešimt vienų metų, dar 1786 m. Pirmiausia pagarsėjo tuo, kad dalyvavo Ketverių metų seimo (1788–1792) darbe. Už nuopelnus valstybei 1788 m. jam buvo įteiktas Šv. Stanislovo ordinas, o 1790 m. – Baltojo erelio ordinas.

Deja, agresyvių ir savanaudiškų valstybių užsuktas valstybės griovimo ir pasidalijimo mechanizmas buvo nesulaikomas. Tiesa, 1791 m. Seimas Varšuvoje dar suspėjo priimti skubiai parengtą garsiąją Gegužės 3-iosios Konstituciją, tačiau visuotinis patriotų entuziazmas destrukcijos įveikti jau nesugebėjo. Po pusantrų metų Gardine tas pats Seimas, apsuptas rusų kariuomenės su patrankomis, buvo priverstas šios Konstitucijos atsižadėti.

1794 m. M. K. Oginskis dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo išrinktas Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu (veikė 1794 m. balandžio–birželio mėnesiais), vadova¬vo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėliams, dalyvavo mūšiuose prie Valažino, Iven¬čiaus, Vyšniavo. Savo lėšomis suformavo ir apmokė kavalerijos dalinį, uoliai darbavosi žadindamas Vilniaus miestiečių savimonę. Buvo daug entuziazmo ir kur kas mažiau galimybių laimėti… Po sukilimo ir Lietuvos ir Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo M. K. Oginskis, patyręs didelių vargų, prisidengęs Michailovskio pavarde, per Lenkiją prasibrovė į Vakarus.

M. K. Oginskis buvo ne tik kompozitorius, garsaus polonezo „Sudie, Tėvyne“ („Atsisveikinimas su Tėvyne“), daugelio kitų polonezų, mazurkų, romansų, keturių „Atsiminimų“ tomų autorius, bet ir įtakingas visuomenės bei valstybės veikėjas. Manoma, kad būtent tuo laiku (1794) ir buvo sukurtas minėtasis garsusis jo polonezas „Atsi¬sveikinimas su Tėvyne“.

1802 m. caras Aleksandras I M. K. Oginskiui dovanojo nusižengimus – leido sugrįžti į Lietuvą ir toliau valdyti Rietavo seniūniją. Tais pačiais metais jis buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu.

1802 m. LDK stalininkas Pranciškus Ksaveras Oginskis (1742–1814) Zalesės dvarą perleido savo brolio sūnui kompozitoriui M. K. Oginskiui. Gavęs jį, M. K. Oginskis ten atvyko po aštuonerių metų priverstinės emigracijos.

M. K. Oginskio laikais Zalesė garsėjo kaip svarbus kultūros centras, kuriame vyko daugybė muzikinių renginių. Zalesės ansamblyje pirmuoju smuiku griežė M. K. Oginskis, o garsus ispanų smuikininkas Pedro Escudero – antruoju, Peterburgo imperatoriškojo teatro direktorius – violončele, Amelijos Oginskytės muzikos mokytojas, italų dainininkas Giuseppe Polonni – fortepijonu (arba atlikdavo vokalines partijas). Rinkdavosi vienminčiai ir draugai, su jais būdavo aptariamos politinės ir visuomeninės naujienos, vykdavo naujų muzikinių ir teatrinių kūrinių perklausos. XIX a. pirmojoje pusėje Zalesė klestėjo – 1815–1843 m. Zalesės dvaro laikotarpį amžininkai yra pavadinę rojumi. Tokią atmosferą ten buvo sukūrę dvaro šeimininkai. Tuo metu Zalesėje augo ir būsimoji kompozitorė, vyriausioji M. K. Oginskio duktė Amelija.

1810 m. M. K. Oginskis tapo artimas carui Aleksandrui I. Jis buvo paskirtas Rusijos valstybės senatoriumi. Parengė ir 1811 m. Rusijos carui įteikė LDK atkūrimo projektą. Žlugus viltims, kad jo projektas bus įgyvendintas, visam laikui pasitraukė gyventi į Italiją. Tikriausiai M. K. Oginskis buvo girdėjęs apie filomatų ir filaretų veiklą, nes kai kurias jų aplinkos asmenybes pažinojo. Gaila, kad M. K. Oginskio memuarai nutrūksta ties 1815 m. Kadangi filomatų draugija buvo įkurta 1817 m., šios hipotezės negalime pagrįsti faktais. Tačiau M. K. Oginskio ir filomatų netiesioginiai ryšių įrodymai akivaizdūs. Tarp filomatų ir filaretų pažįstamų turėjo ir asmeninis kompozitoriaus sekretorius Leonardas Chodzka. M. K. Oginskio sūnus Pranciškus Ksaveras ne tik buvo pažįstamas su tuo metu visuomenėje įtakingais Adomu Mickevičiumi, Jonu Čečiotu, Tomu Zanu ir daugeliu kitų, bet ir pats buvo vienas iš „šviečiančiųjų“ ir net filomatų sambūriuose skaitydavo pranešimus apie analogiškas užsienio draugijas, su kuriomis buvo susipažinęs mokydamasis Vokietijoje. Apie tai J. Čečiotas A. Mickevičiui rašė 1820 m. gegužės 20 d. laiške. Pagal T. Zano eiles Pranciškus Oginskis parašė romansą „Trioletas“.

Vilniaus universiteto profesoriai, kurių idėjomis vadovavosi filomatai, lankė literatūrinius-muzikinius vakarus Zalesėje. Beje, žinomas poetas Aleksandras Chodzka, Jano sūnus, poemoje „Zalesė“ pašlovino „Šiaurės Atėnus“ (taip amžininkai vadino M. K. Oginskio sodybą). Kai A. Mickevičius paskutinį kartą susiruošė vykti į Lenkiją, pirmiausia Florencijoje aplankė M. K. Oginskį.

M. K. Oginskiui muzika, jos kūrimas, muzikavimas, koncertų lankymas buvo gyvenimo būdas, viena iš laisvalaikio praleidimo formų. Vėliau, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, M. K. Oginskis rašė: „Niekuomet nereiškiau pretenzijų būti kompozitoriumi, visiškai nevertinau savo kuklaus talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kompozicijų sąskaita…“ Muzikuoti jo aplinkoje buvo tiesiog geras tonas, bendravimo priemonė ir, tikėtina, tiesus kelias į gražuolių širdis. Muzikos kūrimą, M. K. Oginskio nuomone, lemia vien įkvėpimas, jausmai, širdies balsas. Apie savo muzikinius gabumus jis rašė: „Viskas, ką turiu, tai gera klausa, gilus harmonijos jausmas ir skonis, kurį išsiugdžiau klausydamasis ir dažnai skambindamas gerą muziką.“

Būdamas jaunas, be politinės, diplomatinės, visuomeninės veiklos, siekdamas paįvairinti laisvalaikį kūrė muzikos kūrinius. Didiko statusas, aktyviai į politinę veiklą įsitraukusio žmogaus vaidmuo neleido užsiimti vien tik muzika, bet jis rašė nemažai patriotinių dainų, maršų, skirtų kovos draugams. Tai buvo tarsi taikomoji muzika. Rašė ir sau, norėdamas išreikšti skausmą, liūdesį, gilų susijaudinimą. Tonai, skirti artimiausiai aplinkai ir sau, tapo dominuojančiais jo kūrybos akcentais. Politiniai įvykiai jį įtraukė į kovų už nepriklausomybę sūkurį. Nepasiteisinusios viltys dėl Napoleono geraširdiškumo, caro valdžios prašymai grąžinti dvarus kunigaikščiui suteikė sunkių išgyvenimų.

XVIII a. plačiau išsivystė fortepijoninės muzikos stilius. Plaktukiniai fortepijonai pirmiausia pateko į didikų dvarus. M. K. Oginskio nuopelnai plėtojant fortepijoninę muziką yra gana dideli. Jis pradėjo kurti polonezus fortepijonui, skirtus ne tik šokti, bet ir klausytis. Jo polonezuose dominuoja liūdesio, melancholijos tonai. M. K. Oginskio sukurti polonezai tapo gal būdingiausia fortepijoninės muzikos forma. Polonezo aidai jaučiami ir kompozitoriaus sukurtose mazurkose.

Dramatiški įvykiai lėmė, kad kunigaikščiui, diplomatui, paskutiniam LDK iždininkui ne tarnystė Tėvynei, o muzikinis palikimas pelnė pasaulinį žinomumą. Jį išgarsino polonezai, iš kurių didžiausio populiarumo sulaukė 1794 m. sukurtas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

Nebuvo kunigaikštis abejingas ir moterų kerams. Su pirmąja žmona Izabele Lasocka, kuri jam pagimdė du sūnus, išsiskyrė po trylikos santuokos metų. Po tremties grįžęs į Vilnių sutiko našlę Mariją Nagurskienę ir neatsispyrė jos itališkam žavesiui. Tiek M. K. Oginskis, tiek Marija buvo spalvingos asmenybės, nenusileidusios viena kitai prašmatnumu ir papročių laisvumu. Abipusė neištikimybė netrukdė jiems būti žavia pora. Apie M. K. Oginskį Stanislovas Moravskis rašė taip: „Tai buvo gražus, šaunus, išlaidus žmogus, žymus muzikas, ypač garsus mergišius. [...] O ir pats kiekvienoje gatvėje išlaikė po vieną, jeigu ne po dvi meilužes, todėl atrišo žmoną nuo pavadžio ir paleido į laisvę.“ M. K. Oginskis su antrąja žmona Marija Neri (po vedybų kunigaikštienė „pataisė“ savo mergautinę pavardę – tapo Marija de Neri Oginskiene ir niekam nekilo klausimų dėl šios didikės kilmės) drauge pragyveno 20 metų. Priartėjęs prie septintojo dešimtmečio nutarė išvykti į Italiją. Galbūt pavargo nuo aktyvaus aukštuomenės gyvenimo, be to, ir kreditoriai mynė rūmų slenksčius. Palikęs visą turtą ir skolas žmonai, jis apsigyveno mylimoje Toskanoje, Florencijoje. Likusį gyvenimą paskyrė kūrybai, rašė memuarus, muzikavo. Lietuvoje likusi kunigaikštienė mokėjo jam rentą. Prieš mirtį M. K. Oginskis kurį laiką gyveno netoli Švč. Mergelės Marijos Naujosios bažnyčios (Florencija). Ten jis ir mirė 1833 m. Iš pradžių kompozitorius buvo palaidotas netoli vienuolyno esančiose kapinėse. Vėliau jo palaikai buvo perkelti į Šv. Kryžiaus baziliką. Ten jam buvo pastatytas balto marmuro paminklas. Minėta bazilika yra iškilių valstybės, politikos, meno ir mokslo veikėjų – Dantės Alighieri (1265–1321), Michelangelo Buonarroti (1475–1564), Galileo Galilei (1564–1642), Giovanni Battistos Niccolini (1782–1861), Gioachino Rossini (1792–1868) ir daugelio kitų – amžinojo poilsio vieta.

Kunigaikščių Oginskių giminė Lietuvoje garsi ne tik politikais, Tėvynės patriotais, talentingais muzikais, bet ir dosniais kultūros ir švietimo mecenatais. Nemažai lėšų Oginskiai skyrė ir Vilniaus universitetui. Senoji Vilniaus universiteto observatorija su klasicistiniu priestatu – vienas įspūdingiausių universiteto komplekso pastatų. Observatorijos įkūrėjas ir pirmasis architektas buvo matematikas ir astronomas Tomas Žebrauskas (1714–1758). Observatorijos statybą finansavo Elžbieta Oginskytė-Puzinienė. 1766 m. buvo užbaigtas pirmasis observatorijos statybų etapas; E. Oginskytė-Puzinienė universitetui padovanojo dar ir naujų astronominių įrenginių. Rėmėjos atminimas įamžintas observatorijos Baltosios salės portale, sukurtame italų architekto Carlo Spampani (ant vieno jo frontono šlaito įkomponuota deivės Dianos figūra laiko E. Oginskytės-Puzinienės portretą). 1767 m. Vilniaus observatorijai buvo suteiktas Karališkosios observatorijos vardas. Pietinį universiteto kiemo sparną A. Oginskis 1724 m. užrašė jėzuitams. Vėliau jis kaip palikimas atiteko universitetui.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Oginskių (Dievo Kūno) koplyčia pastatyta XVI a. – apie 1537 m. Iš pradžių ją globojo Dievo Kūno garbinimo brolija. 1737 m. gaisras sunaikino meninę koplyčios interjero įrangą ir inventorių. Buvo išgelbėta tik XVI a. medinė stebuklingoji Kristaus Nukryžiuotojo skulptūra ir keletas bažnytinio taikomojo meno reikmenų. Šios koplyčios remontas užtruko iki 1748 m. Vilniaus Dievo Kūno garbinimo brolija (faktiškai tikrasis koplyčios ir jos turtų valdytojas buvo Vilniaus magistratas) šia koplyčia mažai rūpinosi. Tada Trakų vaivada Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783) šią koplyčią savo globon pasiūlė perimti jėzuitams – ją atstatyti, rūsiuose įrengti Oginskių mauzoliejų. Kadangi Oginskių giminė nuo seno buvo dosni Vilniaus Šv. Jono jėzuitų kolegijos rėmėja, kolegijos rektorius Antanas Skorulskis mielai sutiko su naujojo turtingo ir įtakingo globėjo pasiūlymu; šia sutartimi buvo labai patenkintas ir miesto magistratas. Seni koplyčios mūrai T. P. Oginskio iniciatyva buvo iki pagrindų nugriauti ir išmūryta visiškai nauja koplyčia, jos vidus prabangiai išpuoštas. Tam išleista 30 000 auksinų.

Vilniaus universiteto veiklai daug dėmesio skyrė ir M. K. Oginskis. Jis universitetui padovanojo du mikroskopus, teleskopą ir nemažai kitų mokymo priemonių, rūpinosi, kad būtų suteikta amnestija ten dirbusiam įžymiam matematikui Jonui Sniadeckiui (1756–1830). 1802 m. M. K. Oginskis buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu.