Eilės

–

 

Mirtis – ji niekas, mulkė, šarlatanė,

Plunksnagraužė padurkais nudyžtais,

Jai kanceliarija – tai rūmų menė,

Kontoros stalas – sosto pamatai.

 

Ant lūpų stingsta žodis užsakovui,

Nelyg žuvis jis prasižios,

Jeigu mirtis, pilietė Ivanova,

Skaičiuotuvu jį suskaičiuos,

 

Pritaikys numerį jo kūno aistrai,

Ir visa, kuo kankinosi širdis,

Jos mėlynas pieštukas vienu gaistu

Į nuostolius lyg idiotas nurašys.

1947

 

–

 

Maža, kiek man žemėj

Svetimu naudotis, –

Bet ne viską lemia

Muzika ir žodis.

 

Ta daina mįslinga,

Eilės – man jų reikia?

Minti neprasminga

Paslaptį šią paiką.

 

Ir išvis kiek maža

Paslapties man likę, –

Gal ant dugno lašas

Gniaužti širdį tykiai,

 

Dar tas įpratimas

Su savim kalbėtis,

Ir atsiminimas

Su lemtim derėtis.

1954

 

 

Jau rudens ūkana…

 

Jau rudens ūkana,

Dingus vasarai, slenka;

Šilumos dar gana,

Tiktai to nepakanka.

 

Ko lemtis kupina,

Tas man klojos palankiai.

Tai dangaus dovana,

Tiktai to nepakanka.

 

Nieko nei dargana,

Nei giedra neaplenkia;

Ryškiai degė liepsna,

Tiktai to nepakanka.

 

Sklando laimė mana,

Saugo, gelbsti ir dengia.

Šildo jos šypsena,

Tiktai to nepakanka.

 

Nenutvilkė šalna,

Nepakando man rankų…

Tyro stiklo diena,

Tiktai to nepakanka.*

1967

Vertė Lanis Breilis

 

* Šį garsų eilėraštį Arsenijus Tarkovskis parašė būdamas Druskininkuose. Šios eilės taip pat nuskambėjo jo sūnaus filme „Stalkeris“.