Ar reikia uždusinti po dvasingumo gaubtu

Nuojauta yra sunkiai apčiuopiamas ir dar sunkiau iš savo daugiasluoksnio kiauto išlukštenamas dalykas. Ji atsėlina pamažu, tampa atpažįstama tik po kurio laiko – jeigu galiausiai tampa. Jau gana seniai kamuoja nuovoka (taip, verta fiksuoti vykstančią transformaciją, jeigu ją pripažįstame), kad teatras siunčia žiūrovui nejaukią žinią. Ši nuovoka palaipsniui išsigrynina į supratimą, kad nejauka ir yra toji žinia.

„Minetis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Žinoma, visuomet lieka bent šiek tiek vietos abejonei. Išskyrus tuos atvejus, kai pats teatras šios vietos nepalieka, kai scenoje pasirodo maestro Minetis, aiškiai artikuliuojantis teatro žinią žiūrovui. Minetis įsitikinęs – visuomenę reikia uždusinti po dvasingumo gaubtu. Tokią ištarą Rimo Tumino spektaklio herojus menininkas sviedžia susirinkusiai publikai, kuri, atrodo, pasiryžusi paklusti ir čia pat ima dusti (pasigirsta keletas nerimą keliančių kostelėjimų). Publika, be abejo, galų gale atsilaiko, tačiau klausimas lieka atviras – kodėl teatras nori uždusinti po dvasingumo gaubtu? Nuolatos kritikuojama pramogų kultūra gal ir verta jai skiriamo didelio dėmesio, bet ar tikrai vienintelė alternatyva yra dusinimas, smaugimas, korimas ir kitokie žudymo būdai? Gera intencija, juolab žinant, koks komplikuotas gėrio klausimas apskritai, neapsaugo nuo brutalaus gesto. Nusivylusio menininko įtūžis, sėkmingai reprezentuojantis archetipinio nusivylusio menininko jauseną, į XXI amžių sugrąžina romantinį maištininką. Ar sugrąžintas romantinis maištininkas atitinka laiko dvasią, reikėtų klausti Hegelio, bet lygiai taip pat verta atsakymo ieškoti patiems. Atrodo, Tumino spektaklio herojus visus atsakymus jau žino, o jų suma veikiausiai ir yra vienas didelis, sunkiasvoris dvasingumo gaubtas. Ši situacija liūdina ne dėl to, kad dvasingumas pats savaime laikytinas blogybe ar nepageidaujamu bruožu. Ji nedžiugina todėl, kad kaip alternatyva pramoginiam lengvumui dvasingumas dažniausiai neįsivaizduojamas be ant jo kybančių kelias tonas sveriančių akmeninių luitų. Būtų sudėtinga atsekti šio reiškinio ištakas, tad galima tiesiog spekuliatyviai spėlioti, kad tokia situacija susiklostė gana natūraliai, kaip jau minėtos atsvaros ieškojimas. Tuo veikiausiai net nederėtų stebėtis, užtat tikrai stebina dominuojantis vienmatiškumas. Didelis patosas nėra vienintelis būdas kalbėti apie dvasingumą, o štai uždusinti gali itin sparčiai. Tačiau ar verta dėl to baimintis, jeigu toks ir yra pagrindinis maestro Minečio tikslas? Šios minties sukeliamą nejauką galima vykusiai užmaskuoti naujomis abejonėmis.

Pasak Maxo Horkheimerio ir Theodoro W. Adorno, baimė ir civilizacija neatskiriamos. Minetis aiškiai artikuliuoja savo baimės jauseną, kurią sukelia, kaip galima numanyti, grėsmingai riaumojantis civilizacijos variklis. Ši jausena persekioja žmoniją nuo neatmenamų laikų, yra tapusi įprasta reakcija į judėjimą naujumo link, tačiau jos reprezentacija vis nepraranda aktualumo. Tai irgi, be abejo, natūralu – sukamės uždarame rate. Klausimas, kada šis procesas pabos, lieka atviras. Gal kaip tik tada bus imtasi alternatyvių mąstymo būdų, pagaliau ištrūkta iš vienintelės binarinės opozicijos kraštutinumų. Kita vertus, kartkartėmis aplanko mintis, kad galbūt tokia yra teatro savybė. Pats teatras, supriešintas su kai kuriomis kitomis meno rūšimis, mėgina užmaskuoti savo nepažangumo kompleksą. Būtų galima klausti, kiek tai yra prasminga, mat neretai kur kas prasmingiau atsigręžti į save vis-à-vis, atsisakyti puolimo ar gynybos pozicijos, netikėtai pergrupuoti amžinus baimės ir civilizacijos karius.

Pažanga tiesiog išskiria žmones (žr. M. Horkheimerio ir T. W. Adorno „Apšvietos dialektiką“). Atrodo, būtent tokią žinią mums siunčia liūdnasis herojus. Mergina, scenoje daugiau ar mažiau atliekanti interjero detalės funkciją, be perstojo žvelgia į rankose laikomą išmanųjį telefoną. Jai nerūpi, ką kalba nusivylęs menininkas, ir, net vengiant kaltųjų paieškų, kyla klausimas, ar dėl to tikrai kaltas vien rankose laikomas pažangos produktas. Nesusikalbėjimas nėra mažesnė problema nei susvetimėjimas. Pastarąjį galima laikyti išskirtinai šių laikų ženklu, o štai pirmasis išlieka atsparus laiko kismui. Kaip bebūtų keista, žmonės, nors ir įvaldę puikiausius kalbos įrankius, vis dar nesusikalba, nesvarbu, rankose laikytų išmanųjį telefoną ar medinę pliauską. Galima manyti, kad išskiria pažanga ar kiti išoriniai veiksniai, bet toks manymas būtų pernelyg vienmatis, sufleruojantis lengvą saviapgaulę. Tuo labiau kad riba tarp išorybės ir vidujybės ima vis labiau nykti, persidengiant keletui skirtingų sluoksnių atsiranda nauji probleminiai laukai, į kuriuos reaguoti dažnai pavėluojama. Pažanga išskiria žmones tik tiek, kiek jie patys leidžia išskirti. Lygiai taip pat, o neretai ir gerokai skausmingiau išskiria kalbėjimas skirtingomis kalbomis, nors žodžiai lyg ir tie patys.

Kalba, kuria į žiūrovą kreipiasi teatras, kartais tikrai nestokoja dusinančio patoso. Šie pastebėjimai inspiruoti tikrai ne vien Tumino „Minečio“, tai veikiau labai subjektyvus, itin asmeniškas ir bet kokių pretenzijų į objektyvumą atsisakantis žvilgsnis, aprėpiantis besikartojančias bendras tendencijas. Kas atsitiks, jeigu vieną dieną pradės bijoti ne tik Minetis, bet ir žiūrovas? Jis baiminsis ne pažangos siaubūno šešėlio, bet lėtos ir kankinančios mirties dūstant po dvasingumo gaubtu.

–

Dvasinis pasitenkinimas buvo susijęs su kentėjimo reprezentacija (žr. „Apšvietos dialektiką“). Kelias katarsio link nuo tų pačių neatmenamų laikų sunkiai įsivaizduojamas be kančios elemento, o kančia gali būti labai įvairi. Štai premjerų maratone Tumino kenčiantį menininką keičia Oskaro Koršunovo „Kankinys“. Vis dėlto įspūdingai skirtingomis kalbomis kalba ne tik žmonės, bet ir teatras. Kontrastai tik dar labiau išryškina kūrėjų stilistikos niuansus, kuriuos įdomu stebėti ne mažiau nei įvaizdintus kankinystės fragmentus. Romantinį herojų Minetį, aukštinantį meną, keičia su Biblija rankose maištaujantis antiherojus Benjaminas. Tiesą sakant, abiejų herojų tikslai panašūs, atrodo, abu stengiasi uždusinti visuomenę po dvasingumo gaubtu, skiriasi tik priemonės ir rezultatai. Meno kova su pramogų kultūra yra veikiau liūdna nei ryžtinga, o štai religijos ir mokslo kova savo intensyvumu sunaikina bet kokį dvasingumo gaubtą. Benjamino veikimas priverčia dar kartą permąstyti fundamentalias gėrio ir blogio kategorijas, brutali inversija atgręžiama į besilinksminantį žiūrovą kaip nepaneigiamas gyvenimo faktas. Patys sau juokingi ne mažiau, negu patys sau baisūs, neuždusinti, bet veidrodyje apžiūrinėjantys atviras žaizdas.

„Kankinys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Viena iš niekaip nesibaigiančių – religijos ir mokslo kova vyksta ne tiek dėl Dievo, kiek dėl žmogaus. Tragedija ištinka tuomet, kai, vieną po kito išimant kūno organus, vieno vis dėlto pritrūksta – tikėjimą anihiliuoja sielos stoka, stebuklo laukimo pagrindu tampa meilė kitai žmogiškai būtybei, visagalio Dievo, atimančio gyvybę kada panorėjus, vietą užima pats žmogus. Pretenzija į dvasingumą tampa liūdna parodija, kiekvieno asmenine tragedija, priklausoma nuo to, kurioje barikadų pusėje atsistojama. Kita vertus, sąmoningai ar nesąmoningai atsisakius susitapatinimo su kurios nors tiesos propagavimo mechanizmu, visa pasirodo ryškioje absurdo šviesoje. Nebeįmanoma tiksliai pasakyti, ar teatras mėgdžioja gyvenimą, ar labiau gyvenimas mėgdžioja teatrą.

„Kankinyje“ pažanga sąveikauja su jos priešybėmis taip intensyviai, kad praeities nostalgijai paprasčiausiai nebelieka vietos. Žiūrovas įspraudžiamas į dinamišką buvimą dabarties laike, nes net dabarties laike neišvengiamai persekioja fašizmo ir antisemitizmo aidas. Pats pažangos klausimas kartu su žydės kūnu pakimba ant kryžiaus – vis to paties, vis pasikartojančio. Nebėra aišku, kas toji pažanga, jeigu laikas kitas, bet kryžiai vis dar tie patys; jeigu prie jų prikalami kiti kūnai, bet randai tokie pat.

Atleidimas padeda panaikinti praeities poelgius, kurių nuodėmės lyg Damoklo kardas kabo virš kiekvienos naujos kartos, o susisaistymas pažadais padeda sukurti saugumo salas netikrumo okeane, kuris iš esmės yra ateitis (žr. Hannah Arendt „Žmogaus būklę“). Šis Damoklo kardas nepraranda aštrumo, perskyra tarp praeities ir dabarties kartais pasirodo kaip nerealizuota siekiamybė, viena iš galybės netikrumo salų, kurioje atleidimo burtažodis išpranašauja pasikartojančius randus. Žydė atleidžia, bet vis viena yra nukryžiuojama, taip nukryžiuojant kiekvieną, kuris pasipriešina totalitarizuojančiam judesiui. Pažanga regima kaip dar vienas mitas, kurio herojai vis taip pat nežino, ką daro, o galbūt daro žinodami. Šiaip ar taip, nesvarbu, kas tai būtų, išmanusis telefonas ar Biblija, jie tėra įrankiai mūsų rankose. Kartais tai galima išvysti teatro į visuomenę nukreiptame veidrodyje – žinoma, tik tais atvejais, kai jis nepersistengia dusindamas po dvasingumo gaubtu. Ateities nenumatomumui reikia saugumo salų, nors jos ir nepanaikina Aušvico.