Lyrika
Epitafija
Maironis gieda apie miestą Vilnelės,
Kur teka Vilija, lietuvis pakylėtas kelias.
Ten prabočiai mūs pilis didžiąsias statė.
Viens bokštas viską išgyveno, tiek daug matė.
Ir kai einu aš Vilniaus pamylėto gatvėm,
Aš taip džiaugiuosi –
Teip linksmina dūšią, užu širdies tveria.
Didysis dainius gieda apie meilę mūs
Ir kaip pabėgėliams tiems Lietuvėlės trūks –
Juk čia žygiavo garsiausi mūs kareiviai,
Juk čia zylutės gieda mums visiems taip meiliai.
Ir kai einu aš vienas Lietuvos keliais,
Man taip taip gera, ne kartą dūmojau:
„Ar Lietuvoj aš stoviu, ar niekur, ar rojuj?!?“
Analogiškai
Sodo dangus suliepsnojo –
Meilės agonija josios širdy.
Ji kai ką sužinojo –
Pavasaris rastas negyvas pakely.
Begonijos keliasi iš žemėto kapo.
Po trijų dienų begonijų –
nė kvapo.
Tik aš tyliai (su) tavim žaidžiu,
Žiūriu, kaip nuo tavęs spygliai byra.
Faetonas suklinka balsu šaižiu
Ir visas pasaulis nutyla.
Tik dangus traška,
Tik mamos indai prieš dešimt metų
Barška.
Dangus jau sudegė –
Tik pelenai virš mūs.
Teks sakralumą atiduoti jaučiui.
Paukščiai kiek nudegė,
O pavasaris tuoj pajus,
Kad iš jo teliko pamiršti griaučiai.
Liūdesio sonetas #7
Baltas (kiek drėgnas) lapas popieriaus nuskrido,
Rudeninio vėjo nešamas, prieš mane.
Vizija.
Nedrįstu ginčytis su apvaizda ateities dievo –
Šios dienos tik auksui prilygsta.
Ieškok, nerasi jo negryno ir negeltono
Kaip medžių lapų palaikai išdidūs,
Kuriuos sukraus ir degins, degins, degins,
Ir ten poetai šildysis nakčia.
Kažin, kur tas lapas nuskrido?
Greičiausiai sudegė ar savaimiškai suiro,
Juk genesy pirmi žodžiai pavartoti
(Tik nieks jų neprisimena)
Yra „Tebūnie užmarštis“.
Liūdesio sonetas #10
Tamsu, lyg šaltis užgožė net saulę.
Tylu, lyg tamsa užgožė net garsus.
Nenuėjau aš pusės dar gyvenimo kelio,
Girdžiu gyvybės eliksyro kapsinčius lašus.
Nė neatspėsi! Susirgau aš vėlgi rudenio liga,
Manęs paguost supuolė visi pasaulio vėjai,
Nepaisant to, nekinta gyvasties eiga,
Nei tu, širdie, nei prote, sustabdyt to negalėjai.
Ar ne šaunu tau susapnuot retsyk,
Kad tu po metų šitiekos Ariadnės siūlą sugavai?
Ar ne puiku tau atsibust, ne tik –
Pamiršt tą sapną kvailą ir šokuot žvaliai?
Nėra struktūros šiame beprasmiame pasaulyje.
Aristotelis melavo.
Spalvos giria
Dangus nušvito tavo spalvomis.
Dangus nušvito kaip mes, kartu būdami.
Pavasaris dega.
Gamta nutapė tobulą peizažą
Pavasariui atminti.
Tik vienas debesėlis telaigo danguje
Su tuzinu pegasų.
Tik vargšo pavasario mirtyje
Atradau aš Tabula Rasa.
Čir vir vir
Nietzschės prakalba į malonųjį skaitytoją
Venecijos pirkly išaukštintasai,
Tu apsitekęs pinigais.
Kaupi tu liras savo kasai,
Tu net Bizantiją plėšei senais laikais.
Aš žinau, tu pinigui dainuoji:
„Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems, kurie jo klauso.“
Štai miesto šviesos skaisčiai žiba,
Ratu sustoję žmonės perka gėrį iš tavęs.
O pinigai tavo kišenėn sninga,
Kai liaudis nešasi pirktas žvakes.
Ne! Kitos dainos klausyki, turčiau:
„Tiktai kaip simbolis dorybės auksas tapo,
Nes nenaudingas jis ir akiai malonus.
Juk nenupirksi, šūdvabali, paukščiui snapo,
Nenusipirksi sau juk titulo – žmogus.“
„Pavasarėli, sveikas!“
Audra veržiasi į priekį ir tolyn,
Bet visa tai už lango, man nebesvarbu.
Piešiu ir piešiu aš Ibiko gerves,
Iki kol man pasidaro koktu.
Vėl viską Laikas pražudė, drauge mielas,
Bet aš neleisiu tau paskęst užmaršty.
Guliu aš namie, bet veikiamas laiko,
Ar jie bebūtų Veimare, ar Vilniuje.
Rašau ir rašau apie žmogų be saiko,
Doctor Marianus – kažkur manyje.
Vėlei dangus sužaibuoja nakty
Ir pasigirsta griausmingasis
DA.
Pasaulis – fragmentuotas laukas.
Kai kur fragmentai – dangaus,
Kai kur – pragaro.
Tačiau šalia guli Dantės raštai.
Ačiū.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Sveikas Kristupai,
Susižavėjau tavo kūryba ir šiuo metu ieškau dalyvių poezijos vakarui rugpjūčio 20d. Brodvėjaus pub’e. Ieškojau tavo kontaktų internete, tačiau neradau, todėl nusprendžiau parašyti čia. Mano nr 864738559 džiaugčiausi sulaukęs tavo žinutės, paaiškinčiau apie projektą plačiau :)