Poezija

Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. Studijavo psichologiją Maskvos universitete, nuo 30 metų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten dirbo gydytoja ir administracinį darbą psichikos sveikatos klinikose. Yra paskelbusi nemažai psichologijos straipsnių. Halberstadt poezijos publikuota įvairiuose anglakalbiuose leidiniuose, 2014 m. Niujorke išleistas jos poezijos rinkinys „Vilnius Diary“.

 

Aš nesu jaunoji poetė

 

…mano pirmasis kartas

dabar jau subrendęs vyras

su savomis patirtimis.

Ilgus plaukus nusikirpau daugiau nei prieš dešimtmetį.

Negestikuliuoju,

nemoju grakščiai rankomis

priešais savo veidą,

nesuku plaukų sruogos aplink pirštus.

Esu terapeutė, kitaip tariant, esu pratusi

atidžiai išklausyti kitą žmogų.

Mano asmeninis stebėtojas išorėje nurimsta.

Vyrai, – o, kaip aš juos mylėjau!

Daugiau nei kartą, o retkarčiais

daugiau nei vieną iš karto.

Vis dar myliu.

Tačiau vyro protas mane jaudina labiau nei

didžiausia erekcija.

Vis dažniau susitaikau su retėjančiais plaukais,

pilvu, vietoj kurio anksčiau buvo juosmuo,

erzinančiais įpročiais.

Dėl laikinos mūsų prigimties

meilė tampa kažkuo kitu – apsaugančiu

ir skausmingai švelniu,

du žali žiogeliai lietuviškuose linų laukuose

su mėlynomis rugiagėlėmis ir saulutėmis

šviesiai geltonais viduriukais it

kepto kiaušinio trynys po plačiu vakaro dangumi,

kuris nusileidžia ant mūsų mirgančiomis, rusenančiomis

žvaigždėmis prieš išauštant.

 

 

Mes turim gyventi

 

Tuo metu,

akimirką,

tesu krislas bangoje,

plukdančioje mane kartu.

Po kiek laiko suprasiu,

kad tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos:

vaikščiojame kartu

Vienuoliktąja gatve,

vilkiu jo išblukusiais mėlynais marškiniais,

mūviu senais džinsais,

įsispyrusi į vakarykščius aukštakulnius,

stabtelime pasibučiuoti,

esame laimingi kartu

po nepakeliamo išsiskyrimo.

Vieną dieną atrasiu save

tuščiame paplūdimyje

temstant,

virš vandens,

aplink žvejo valtį,

nekantriai suks ratus žuvėdros,

priviliotos šviežio kraujo kvapo.

 

 

Uficių galerijoje

 

…tarp balto Romos sarkofagų marmuro,

dievybių bei miegančių nimfų skulptūrų

amžių sužalota, patamsinta pritūpė Afroditė

su juoda žyme ant dešinio sėdmens,

 

ji atrodo apstulbusi,

stulbinamai gyva,

vienintelė tarp negyvų arba miegančių.

 

Ilgais išskėstais pirštais

ji vos vos dengia savo krūtis ir gaktos krūmą

 

tarytum susigėdus,

bet iš tikrųjų ji pasitiki savim,

švelniai besišypsanti gražuolė.

 

Jos pilvas šiek tiek atsikišęs,

su nežymiomis raukšlėmis.

Pritūpusi Afroditė šypsosi –

gyva tarp negyvų šioje salėje

galbūt todėl, kad mato savo mylimojo

atspindį veidrodyje:

Arėjo, Hefaisto ar vieno iš daugelio kitų,

stovinčių prie įėjimo,

priblokštų

svaiginančio reginio.

Vertė Simonas Bernotas