Siena

I

Mudu – aš ir kitas raupsuotasis – atsargiai prišliaužėme prie sienos ir sužiurome aukštyn. Sienos keteros iš čia nebuvo matyti; siena stiepėsi, stati ir glotni, ir tarytum dalijo dangų į dvi dalis. Ir mūsų dangaus pusė buvo rudai juoda, o horizonto link – tamsiai mėlyna, tad negalėjai suprasti, kur pasibaigia juoda žemė ir prasideda dangus. Ir, prislėgta žemės ir dangaus, duso juoda naktis ir kimiai, sunkiai dejavo ir sulig kiekvienu atodūsiu spjaudė iš savo gelmių dygų tvilkinantį smėlį, nuo kurio skausmingai degė mūsų opos.

– Pamėginkime perlipti, – tarė man raupsuotasis, jo balsas buvo sniaukrus, o alsavimas smardus, toks pat kaip ir mano.

Ir jis atstatė nugarą, o aš pasilypėjau ant jos, tačiau siena tebebuvo vis tokia pat aukšta. Kaip ir dangų, dalijo ji žemę, dryksojo ant jos kaip stora soti gyvatė, smuko į bedugnę, kilo į kalnus, o galvą ir uodegą slėpė už horizonto.

– Na tai išgriauname ją! – pasiūlė raupsuotasis.

– Išgriaunam! – sutikau.

Krūtine trenkėmės į sieną, ir ji nusidažė mūsų žaizdų krauju, bet liko aklina ir sustingusi. O mes puolėm į neviltį.

– Užmuškite mus! Užmuškite mus! – dejavom ir šliaužėm, bet visi veidai pasidygėdami gręžėsi nuo mūsų, ir mes matėm tik nugaras, krūpčiojančias nuo baisaus pasišlykštėjimo.

Taip mes atšliaužėme iki alkstančiojo. Jis sėdėjo atsišliejęs į akmenį, ir, atrodė, pats granitas kenčia skausmą nuo aštrių, dygių jo menčių. Ant jo kūno visai nebuvo mėsos, jam judant barškėjo kaulai ir čežėjo sausa oda. Apatinis žandikaulis atvipo, ir iš tamsios burnos ertmės sklido sausas gruoblėtas balsas:

– Aš al-ka-nas.

O mes nusijuokėme ir ėmėme šliaužti greičiau, kol aptikome ketvertą, kuris šoko. Jie susieidavo ir išsiskirdavo, apkabindavo vienas kitą ir sukosi, o jų veidai buvo nublyškę, iškankinti, be šypsenos. Vienas jų pravirko, pavargęs nuo nesibaigiančio šokio, ir maldavo liautis, tačiau kitas tylomis jį apkabino ir ėmė sukti, ir vėl ėmė jis susieiti ir išsiskirti, ir sulig kiekvienu žingsniu kapsėjo didelės drumzlinos jo ašaros.

– Noriu šokti, – susniaukrojo mano bičiulis, bet aš nusitempiau jį tolyn.

Ir vėl prieš mus buvo siena, o prie jos tupėjo dvejetas. Vienas jų ritmingais tarpais trenkdavo kakta į sieną ir krisdavo netekęs sąmonės, o kitas rimtai žvelgė į jį, ranka čiupinėjo jo galvą, paskui sieną ir, kai anas atsipeikėdavo, kartojo:

– Reikia dar, dabar nedaug beliko.

Ir susijuokė raupsuotasis.

– Tai kvailiai, – tarė, linksmai pūsdamas žandus. – Tai kvailiai. Mano, tenai šviesu. O tenai taip pat tamsu, ir taip pat šliaužioja raupsuotieji ir prašo: užmuškite mus.

– O senis? – paklausiau.

– Na, ką senis? – atšovė raupsuotasis. – Senis paikas, aklas ir nieko negirdi. Kas matė skylutę, kurią jis praurbino sienoje? Tu matei? Aš mačiau?

Ir aš supykau, skaudžiai šėriau bičiuliui per pūsles ant kiaušo ir užrikau:

– O ko pats lipai?

Jis pravirko, mes abu pravirkome ir nušliaužėm toliau maldaudami:

– Užmuškite mus! Užmuškite mus!

Bet krūpčiodami gręžėsi nuo mūsų veidai, ir niekas nenorėjo mūsų užmušti.

Gražius ir tvirtus jie žudė, o mus bijojo paliesti. Kokie niekšai!

 

II

Mes neturėjome laiko, neturėjom nei vakar dienos, nei šiandien, nei rytoj. Naktis niekada nesitraukdavo, nesiilsėdavo už kalnų, kad sugrįžtų iš ten tvirta, skaisčiai juoda ir nurimusi. Todėl visad buvo išvargusi, pridususi ir niauri. Pikta buvo. Kartais nebeapsikęsdavo mūsų klyksmų ir aimanų, mūsų opų, negandų ir pykčio, ir tuomet niršiu įtūžiu užvirdavo juoda dusliai švokščianti jos krūtinė. Ji riaumojo ant mūsų kaip užspęstas žvėris, kuriam susidrumstė protas, tūžmastingai mirksėjo baisiomis ugninėmis akimis, žvelgiančiomis į juodus bedugnius tarpeklius, į niūrią, išdidžiai ramią sieną ir varganą tirtančių žmonių saujelę. Kaip prie draugo, šliejosi jie prie sienos ir prašė apginti, o ši visad buvo mūsų priešas, visad. Ir niršo naktis dėl mūsų silpnos dvasios ir bailės ir imdavo šiurpiai kvatoti, kratydama savo pilką dėmėtą pilvą, ir seni pliki kalnai pasigaudavo šėtonišką jos juoką. Dusliai antrino jam gūdžiai įsismaginusi siena, valiūkiškai svaidė ant mūsų akmenis, o tie knežino mūsų galvas ir traiškė kūnus. Taip linksminosi jie, tie milžinai, susišūkčiodami tarpusavyje, ir vėjas švilpė jiems klaikią melodiją, o mes glūdėjome kniūbsti ir siaubo pagauti klausėmės, kaip žemės gelmėse vartosi lyg koks milžinas ir dusliai niurna, belsdamas ir prašydamasis į laisvę. Tada visi meldėme:

– Užmušk mus!

Tačiau kas akimirką mirdami buvome nemirtingi kaip dievai.

Beprotiško nirtulio ir linksmybės protrūkis nuščiūdavo, ir naktis liedavo atgailos ašaras, sunkiai dūsaudavo, krenkšdama ant mūsų šlapią smėlį kaip ligonė. Mielai jai atleisdavome, juokdamiesi iš jos, išsekintos ir silpnos, ir įsilinksmindavome kaip vaikai. Lyg saldi giesmė skambėjo mums alkanojo klyksmas, džiugaus pavydo kupini žvelgėm į tą ketvertą, kuris susieina, išsiskiria, sklandžiai sukasi nepabaigiamame šokyje.

Pora už poros imdavome suktis ir mes, o aš, raupsuotasis, susirasdavau sau laikiną draugę. Ir tai būdavo taip linksma, taip malonu! Apkabindavau ją, o ji juokdavosi, ir dantukai jos buvo baltučiai, o žandukai rausvučiai rausvučiai. Tai buvo taip miela.

Negali suprast, kaip nutikdavo, kad džiaugsmingai iššiepti dantys imdavo kalenti, bučiniai virsdavo actu, ir lydimi spiegimo, kuriame dar neišblėso džiaugsmas, mes puldavome vienas kitą graužti ir dobti. Ir ji, toji baltadantė, taip pat daužė mano ligotą gležną galvą ir aštriais nagučiais įsisiurbdavo man į krūtinę, braudamasi iki pačios širdies – mušė mane, raupsuotąjį, vargšą, tokį vargšą. Ir tai buvo baisiau negu pačios nakties rūstybė ir bedvasis sienos kvatojimas. O aš, raupsuotasis, verkiau ir drebėjau iš baimės ir patyliukais, slapčia nuo visų bučiavau šlykščias sienos kojas ir prašiau jos – mane, tik mane vieną išleisti į tą pasaulį, kuriame nėra bepročių, žudančių vienas kitą. Bet siena, tokia niekšinga, manęs neišleido, ir tada aš spjaudžiau ant jos, daužiau kumščiais ir klykiau:

– Pažiūrėkite į tą žudikę! Ji tyčiojasi iš mūsų.

Tačiau mano balsas buvo sniaukrus, alsavimas smardus, ir niekas nenorėjo manęs girdėti.

 

III

Ir vėl šliaužėme mudu – aš ir kitas raupsuotasis, – ir vėl aplink sukilo šurmulys, ir vėl nebyliai sukosi tas ketvertas, purtydamas dulkes nuo drabužių ir laižydamasis kruvinas žaizdas. Bet mes pavargome, mums skaudėjo, ir gyvenimas slėgė mus. Mano palydovas atsisėdo ir, ritmingai daužydamas žemę išburkusia ranka, tarškia greitakalbe sniaukrojo:

– Užmuškite mus. Užmuškite mus.

Staigiai pašokom ant kojų ir puolėm į minią, bet ji prasiskyrė, ir išvydom tik nugaras. Mes lankstėmės toms nugaroms ir maldavom:

– Užmuškite mus.

Bet nejudrios ir kurčios buvo nugaros nelyg antra siena. Taip baisu, kai nematai žmonių veidų, o tik nugaras, sustingusias ir kurčias.

Bet štai palydovas paliko mane. Jis pamatė veidą, pirmą veidą, jis buvo toks pat kaip ir jo, išopėjęs, kraupus. Bet tai buvo moters veidas.

Jis nušvito ir suko aplink ją ratus, riesdamas kaklą ir skleisdamas smarvę, o jinai šypsojosi jam įdubusia burna, nudelbusi akis be blakstienų.

Ir juodu susituokė. Akimirksniu visi veidai atsisuko į juos, ir platus griausmingas kvatojimas supurtė sveikus kūnus: tokie juodu buvo juokingi, vienas su kitu meilikaudami. Juokiausi ir aš, raupsuotasis; nes juk kvaila tuoktis, kai esi toks bjaurus ir paliegęs.

– Kvailys, – tariau pašaipiai. – Ką tu su ja veiksi?

Raupsuotasis išdidėliškai nusišypsojo ir atsakė:

– Mes prekiausime akmenimis, kurie krenta nuo sienos.

– O vaikai?

– O vaikus užmušime.

– Kaip paika: gimdyti vaikus, kad užmuštum.

Be to, ji netrukus jį apgaus – tokios gudrios jos akys.

 

IV

Juodu baigė darbą – tas, kuris daužė kakta, ir tas kitas, kuris jam padėjo, ir kai aš prišliaužiau, vienas jų kabojo ant kablio, įleisto į sieną, ir buvo dar šiltas, o kitas panosėje traukė linksmą dainelę.

– Eik pranešk alkanajam, – liepiau jam, ir jis klusniai nuėjo, vis tebeniūniuodamas.

Ir mačiau, kaip alkanasis atšlijo nuo savo akmens. Svirduliuodamas, klupdamas, visus kliudydamas aštriomis alkūnėmis, tai keturiomis, tai šliaužte skverbėsi jis prie sienos, ant kurios siūbavo pakartasis, ir kaleno dantimis ir juokėsi džiaugsmingai kaip vaikas. Tik kojos kąsnelį! Bet jis pavėlavo, jį aplenkė kiti, stiprūs. Užgulę vienas kitą, draskydamiesi ir kandžiodamiesi, jie apspito pakaruoklio lavoną, graužė jo kojas ir gardžiai čepsėjo, triaukšdami kremtamus kaulus. O jo neprileido. Jis pritūpė, žiūrėjo, kaip valgo kiti, laižėsi gruoblėtu liežuviu, ir iš didelės, tuščios jo burnos sklido pratisas kauksmas:

– Aš al-ka-nas.

Tai buvo juoko; anas mirė už alkanąjį, o alkanajam neteko net kojos kąsnelio. Juokiausi ir aš, juokėsi ir kitas raupsuotasis, o jo žmona pašalėje jukiai markstė gudrias savo akis: užmerkti jų negalėjo – neturėjo blakstienų.

O tas staugė vis tūžmastingiau ir garsiau:

– Aš al-ka-nas.

Ir jo balsas jau nebegergždė, lyg grynas metalinis garsas, šaižus ir raiškus, kilo aukštyn, atsimušdamas į sieną, ir, atšokęs nuo jos, plaukė virš tamsių bedugnių ir širmų kalnų viršūnių.

Ir netrukus sustūgo visi, kurie buvo prie sienos, jų buvo tiek daug, kaip skėrių, ir godūs, alkani jie buvo kaip skėriai, ir, atrodė, nuo nepakeliamų kančių sustūgo pati išdegusi žemė, plačiai išžiojusi akmeninius savo žabtus. It sausų medžių miškas, priplaktas vienon pusėn šėlstančio vėjo, kilo, tiesėsi į sieną konvulsingai ištiestos rankos, išdžiūvusios, apgailėtinos ir maldaujančios, ir buvo jose tiek nevilties, kad krūpčiojo akmenys ir baugščiai nėrė tolyn pilkšvi ir mėlyni debesys. Bet sustingusi, aukšta buvo siena, abejingai atspindėjo tą kauksmą, kuris sluoksniais raižė, vėrė tirštą pradvisusį orą.

Visos akys susmigo į sieną, ir ugningi spinduliai sruvo iš jų. Jie tikėjo ir laukė, kad štai kris ji, atverdama naują pasaulį, ir apžilpinti tikėjimo jau regėjo, kaip siūruoja akmenys, kaip nuo apačios iki viršaus dreba akmeninė gyvatė, išmaitinta krauju ir žmogaus smegenimis. Gal tai ašaros virpėjo mūsų akyse, o mes manėm, kad tai pati siena, ir dar šaižiau nuaidėjo mūsų kauksmas.

Ir suskambo jame įniršis ir artimos pergalės džiaugsmas.

 

V

Ir štai kas tada atsitiko. Aukštai ant akmenų pasilypėjo liesa, sena moteris sausais įdubusiais skruostais ir ilgais nešukuotais plaukais, panašiais į žilus seno alkano vilko gaurus. Jos drabužiai buvo sudriskę ir apnuogino geltonus kaulėtus pečius ir išdžiūvusias nukarusias krūtis, daugeliui suteikusias gyvybę ir išsekintas motinystės. Ji ištiesė rankas į sieną – ir visi žvilgsniai nukrypo įkandin jų; ji prakalbo, ir jos balse skambėjo tiek kančios, kad susigėdęs nuščiuvo beviltiškas alkanojo kauksmas.

– Atiduok man mano kūdikį! – tarė moteris.

Mes tylėjom, visi tūžmastingai šypsojom ir laukėm, ką atsakys siena. Tarsi kruvinai pilka dėmė ant sienos švylavo smegenys to, kurį toji moteris vadino „mano kūdikis“, o mes nekantriai laukėme, ką atsakys niekšingoji žudikė. Ir buvo taip tylu, kad girdėjome, kaip šnara debesys, slenkantys virš mūsų galvų, ir pati juoda naktis užgniaužė krūtinėje aimanas ir tik tyliai pasišvilpaudama spjaudė tvilkinantį smulkų smėlį, kuris graužė mūsų žaizdas. Ir vėl nuaidėjo rūstus, skardus reikalavimas:

– Atiduok man mano kūdikį, žiaurioji!

Vis grėslesnė, niršesnė darėsi mūsų šypsena, bet niekšingoji siena tylėjo. Ir tada iš bežadės minios žengė dailus, rūstus senis ir atsistojo greta moters.

– Atiduok man sūnų! – tarė.

Taip baisu buvo ir linksma! Mano nugara ėjo pagaugais, raumenys susitraukė, plūstelėjus nepažįstamai, grėsmingai jėgai, o mano palydovas kumšnojo mane į šoną, kaukšėdamas dantimis, ir smardus alsavimas it aitri, plati banga plūdo iš pūliuojančios burnos.

Ir štai iš minios išėjo dar vienas žmogus ir tarė:

– Atiduok man mano brolį!

Ir dar išėjo žmogus ir tarė:

– Atiduok man dukrą!

Ir štai ėmė eiti vyrai ir moterys, seni ir jauni, ir tiesė rankas, ir nepermaldaujamai aidėjo skaudus jų reikalavimas:

– Atiduok man mano kūdikį!

Čia ir aš, raupsuotasis, pajutau užplūdusią galią ir drąsą, žengiau į priekį ir riktelėjau garsiai, grėsmingai:

– Žudike! Atiduok man mane patį!

O ji – ji tylėjo. Ji, tokia melaginga, niekšinga, apsimetė negirdinti, ir pagiežingas juokas suvirpino mano išopėjusius skruostus, o beprotiškas įtūžis užtvindė įsopusias širdis. Ji tebetylėjo, abejingai, bukai, ir tada moteris piktai pakratė sausas išgeltusias rankas ir nepermaldaujamai sviedė:

– Tad būki prakeikta, tu, nužudžiusi mano kūdikį!

Dailus rūstus senis pakartojo:

– Būk prakeikta!

Ir tūkstančio balsų aimana pakartojo visa žemė:

– Būk prakeikta! Prakeikta! Prakeikta!

 

VI

Ir giliai atsiduso juoda naktis ir kaip jūra, vėtros pagauta ir visa savo sunkia riaumojančia didybe sviedžiama į uolą, susiūbavo regimasis pasaulis ir tūkstančiu įtemptų tūžmastingų krūtinių atsitrenkė į sieną. Aukštai, ligi pat sunkiai besivotulojančių debesų, ištryško kraujo puta ir nudažė juos, tapo jie ugniniai ir kraupūs, ir raudoną atšvaitą metė žemyn, ten, kur kriokė, grumėjo ir kaukė kažin kas smulkaus, bet kraupiai gausaus, juodo, tūžmastingo. Apmirusia širdimi, kupinas begalinio skausmo, siūbtelėjo jis atgal – ir nepajudinama stovėjo siena ir tylėjo. Bet ne droviai, gėdingai tylėjo – niaurus, grėsliai ramus buvo jos pasklidų akių žvilgsnis, išdidžiai kaip valdovei slydo jai nuo pečių purpurinė greitai srūvančio kraujo mantija, jos galai dingo tarp sumaitotų lavonų.

Bet kas akimirką mirdami mes buvome nemirtingi kaip dievai. Ir vėl suriaumojo galingas žmonių kūnų srautas ir iš visų jėgų trenkėsi į sieną. Ir vėl siūbtelėjo atgal, ir taip daug daug kartų, kol užgulė nuovargis, mirtinas miegas ir tyla. O aš, raupsuotasis, buvau prie pat sienos ir mačiau – ji pradeda svyruoti, ji, išdidi valdovė, ir kryčio siaubas konvulsingai perbėgo jos akmenimis.

– Jinai griūva! – užrikau. – Broliai, jinai griūva!

– Klysti, raupsuotasai, – atsakė man broliai.

Ir tada aš ėmiau jų maldauti:

– Tegu ji ir stovi, bet argi kiekvienas lavonas – ne pakopa į jos viršūnę? Mūsų daug, ir gyvenimas mūsų slogus. Nuklokime lavonais žemę; ant lavonų užmesime dar lavonų ir taip pasieksim viršūnę. Ir jei liks tiktai vienas, jis išvys naują pasaulį.

Ir su guvia viltimi apsidairiau – ir pamačiau vien nugaras, abejingas, riebias ir išvargusias. Nepabaigiamame šokyje sukosi tas ketvertas, susieidavo ir vėl išsiskirdavo, ir juoda naktis spjaudė šlapią smėlį kaip ligonė, ir kaip neįveikiama tvirtovė stūksojo siena.

– Broliai! – maldavau. – Broliai!

Tačiau mano balsas buvo sniaukrus, alsavimas smardus, ir niekas nenorėjo klausytis manęs, raupsuotojo.

O varge!.. Varge!.. Varge!..

 

1901

 

Vertė Jonė Ramunytė