Šauktinių kariuomenė – gynyba taupant centus
Turbūt mažai kuri tema pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje kelia tiek aistrų, kiek planuojamas šauktinių kariuomenės sugrąžinimas. Vieni kalba apie mūsų visų kolektyvinėje atmintyje įsigraužusią sovietinės armijos patirtį ir lavonui klijuojamų pleistrų efektyvumą, kiti (beveik išimtinai – dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepatenkantys į loterijoje žaisiančių laimingųjų sąrašą) džiaugiasi proga nusiųsti bent jau dalį jaunimo į tikrą, autentišką vyriškumo ir patriotizmo mokyklą. Ir apskritai – kažką daryti reikia, Tėvynė pavojuje.
Tačiau Tėvynė nėra pavojuje. Na, ji visada yra šiokiame tokiame pavojuje – tam ir nuolatinė kariuomenė. Panašiai kaip ir einant per perėją visada yra pavojus, kad pritrėkš nedėmesingo ar apsvaigusio vairuotojo vairuojama audinė. O šiuo metu, plėtojant metaforą, eismas itin intensyvus, apsvaigusių vairuotojų skaičius išaugęs – tačiau ne tiek, kad derėtų ap-skritai neiti iš namų ar tikėti savo keistoku draugu, tvirtinančiu, jog po miestą važinėja maniakas traiškytojas, nuo kurio padeda tik nešiojamas magiškas amuletas. Trumpai tariant, manyti, kad kilęs egzistencinis pavojus, nėra priežasties: Ukraina ir Gruzija nėra NATO narės ir jų ginti ši organizacija ne tik neprivalo, bet ir nenori, kad nesukurtų keblaus precedento. (Įsipareigojus ginti šalis, kurios nėra narės, tampa beprasmiškas pats dalyvavimas ir reikalavimų laikymasis. O kam?)
Taip, beje, turėtų manyti ir šalies valdžia, nes jos siūloma priemonė būtų neadekvati egzistencinio pavojaus akivaizdoje.
Net ir šalininkai pripažįsta ne tik tai, kad šauktinių pajėgos efektyvumu gerokai nusileidžia profesionalams, bet ir tai, kad pagrindinis (jei ne vienintelis) dabartinio projekto pranašumas yra jo mažesnė kaina. Išlaikyti šauktinį per metus atsieina devyni tūkstančiai eurų, o profesionalą – aštuoniolika, 3 500 šauktinių sutaupoma ne taip ir mažai – 31,5 mili-jono per metus. Arba maždaug keturioliktoji dalis pusės milijardo eurų, kuriais Lietuvai palaipsniui reikia padidinti metines krašto apsaugos išlaidas, kad pasiektų NATO minimaliai reikalaujamus 2 % BVP vietoj anksčiau buvusių 0,8 % (Lietuvos BVP 2014 metais siekė 41,5 milijardo eurų). Suklydau, norėjau pasakyti – niekingai mažai.
Žodžiu, suma gal atrodo rimta, tačiau palyginti nedidelė, kad, pripažindami neišgalintys jos surasti, galime pakelti rankas ir paskelbti atkurtos nepriklausomos Lietuvos projektą nepasiteisinusiu. Ne dėl lėšų, o grynai dėl valios trūkumo, dėl trūkumo noro ne kalbomis, o realiais darbais užtikrinti valstybės ir jos gyventojų saugumą. Nenorėčiau tikėti, kad taip galėtų nutikti.
Na, tegul, pasakys šauktinių idėjos gynėjas, jie trumpalaikiu požiūriu visa galva nusileidžia profesionalams, tačiau tai suteikia progą išmokyti didelį skaičių gyventojų bent jau atskirti, kurį automato galą atsukti į priešą. Šis argumentas pasirodo dar mažiau susijęs su realybe, pažvelgus į skaičius, – planuojama palaipsniui apmokyti 15–20 tūkstančių šauktinių iš beveik 1,4 milijono tarnybai tinkamų vyrų ir moterų? Per penkerius metus? Kai Hanibalas jau, kasdien kalbama, ne šiaip trinasi prie vartų, bet išdidžiai baigia konstruoti kokį antikinį mechanizmą tiems vartams išlaužti? Beprotybė? Ne, čia Lietuva.
Beje, apie moteris. Kažkodėl laikomasi romantiško įsitikinimo, kad vieta joms net ir karo metu kažkur aplink šeimos židinį ir vaikus, o ne su ginklu rankose. Tokią prabangą kare dėl išlikimo mažai kas gali sau leisti, tačiau būtent tai ir planuojama daryti. Problemų su moterų neįtraukimu į visuotinę karo prievolę ir tai pagrindžiančiais argumentais galima rasti daug – pakaks tiesiog priminti, kad taip prarandama kiek daugiau nei pusė kovoti pajėgių valstybės piliečių.
Pabūkime pragmatiški – žmogui nereikia 3 mėnesių išmokti žinioms, dešimteriopai padidinsiančioms jo išgyvenimo tikimybę staiga atsidūrus fronte. Nereikia ir savaitės. Norint suteikti elementarų pasirengimą kuo daugiau piliečių, užtektų ir savaitgalio ar bent jau kelių dienų, praleistų ne darbe, o poligone. Tai būtų reali galimybė apmokyti dešimtis ir šimtus tūkstančių gyventojų, neatitraukiant jų nuo visuomenei naudingo darbo ir neatimant iš jų šeimų pajamų šaltinio. Tačiau toks variantas net nebuvo svarstomas.
Kyla klausimas ir dėl šauktinių modelio socialinio teisingumo. Lietuvos valdžia po valdžios atkakliai kratosi progresinių mokesčių ir kapitalo apmokestinimo (gal kam bus naujiena, bet jis keturis kartus mažesnis už ES vidurkį), todėl krašto apsauga, kaip ir visas likęs biudžetas, didžiąja dalimi finansuojama iš gyvenančiųjų nuo algos iki algos sumokamų pajamų bei vartojimo mokesčių ir yra tokia pat skurdi. Menka paslaptis ir kad prieš panaikinant privalomąją karo tarnybą pareiga ginti Tėvynę krisdavo ant neišgalinčių nusipirkti ar kaip kitaip išsirūpinti galimybės jos išvengti pečių. Kalbama, kad dabar bus kitaip, tačiau mintis apie parlamentaro ar prekybos centrų tinklo savininko atžalą su uniforma didelei daliai lietuvių pagrįstai kelia juoką, kol jiems niekas neįrodė priešingai.
Idėja, kad daugiau prarasti okupacijos atveju galintys turtingesnieji visuomenės sluoksniai, išgalintys daugiau prisidėti prie krašto apsaugos, turėtų taip ir daryti – kaip Suomijoje ar Švedijoje, – mums atrodo tolima ir revoliucinė. Todėl ginti juos, kaip ir visus kitus, teks prievarta. Dėl Tėvynės juk nieko negaila – nei individo laisvės, nei laiko, nei žodžių. Tik pinigų.
