Minskas po derybų

Į Minską su Gintaru Grajausku važiavome iškart po garsiųjų derybų. Iš anksto žinojau tik tiek, kad sovietmetis ten įstingęs ir nežada niekur trauktis. Vis dėlto vilties teikė anglakalbiai traukinio keleiviai, kuriems nebaisios muitininkės kailinėmis kepurėmis ir ilgomis kasomis. Jie nesilaikė jų akivaizdoje baikštaus santūrumo; tryško juokais, pasakojimais; anglų kalba su jais niekas net nesiruošė komunikuoti. Jų vaikai elgėsi nesuvaržytai, kaip gyvas liudijimas iš laisvojo pasaulio. Traukinyje, kuris atrodė gan europietiškai (ne plackartas su sovietinėmis palydovėmis), nesigirdėjo nei lietuvių, nei baltarusių kalbų. Užtat gausiai kalbėta angliškai, rusiškai. Skaičiau Nerijos Putinaitės „Tris lietuviškąsias Europas“ – kaip tik tinkama lektūra tokiai kelionei. Aišku, atskira istorija galėtų tapti dokumentų pildymas ir vizų gamyba, bet mane kaip tik ir domina atpažįstami įšaldyto sovietmečio ženklai. Pro apniukusį langą stebėjau skirtumus – Lietuvoje nepamatysi namo mėlynu stogu (tokių yra ir Kaliningrado srityje). Ambasadorius paaiškino, kad mėlynųjų stogų paslaptis elementari – iš gamyklų būdavo paprasta „nutekinti“ tų dažų. O paskui taip prie jų priprasta, kad pasidarė gražu.

Baltarusija man įdomi ir kaip buvusi LDK žemė, ir kaip artimos kultūros kaimyninė šalis, atverianti bendras mentaliteto tendencijas. Be to, savaitgalis be kompiuterio – kokia nuostabi terapija; jau buvau primiršusi, ką reiškia keliauti. Net mūsų viešbutis (pavadinimu „40 Let Pobedy“) tame rajone, kuris vadinamas „kailinių kepurių kvartalu“ – ambasados, turtuolių namai ir pan. Viešbutis man labai patinka, prisileidžiu vonią šilto vandens. Vis dėlto baisoka, kažkodėl prisimenu Šerelytės romaną, kuriame žudikas paskandina merginą viešbučio vonioje. Kai atvažiuoji į Baltarusijos viešbutį, sunku susilaikyti nuo asociatyvaus prisiminimo apie Pociūno žūtį. Stalčiuje randu buržujišką žurnalą – kas gero Minske. Įdomu tai, kad siūlomas europietiškas pramogų ir gyvenimo būdo modelis – prancūziški skudurai, itališka avalynė, bavariška virtuvė. Viskas beveik kaip pas mus. Televizorius rodo kvailokus sovietinius filmus arba XIX a. imituojančias kostiumines muilo operas. Per RTR kanalą optimistiškais balsais giriamasi Minsko derybomis: cituojamas pats „New York Times“, kuris irgi pagyrė, – vadinasi, tai ne propaganda. Lukašenka bara ir gėdina sporto ir turizmo ministrą, nes pralaimėtos kažkokios rungtynės. Dirbti, sako, reikia, bazė pas mus labai gera. „Belarus 1“ (ar „Belarus 3“?) rodo kažkokį nenaudėlį, Minske prasilošusį kazino (Rusijoje kazino uždrausti, todėl naujieji rusai važiuoja lošti čia). Pamokomu tonu pasakojama, kaip jis švaistėsi pinigais, važinėdavo taksi, vaišindavo mergaites ir t. t. Dar rodo armėnų šokių kolektyvą, kalba bendruomenės Minske pirmininkas; tautinių mažumų iš Kaukazo Baltarusijoje gana daug. Nacionaliniais kostiumais pasidabinusios šokėjos demonstruoja judesius, labai gražu. Prieš miegą dar rusų „Kultūros“ kanalas, kurio nematau Vilniuje; studijoje du žmonės, laidos vedėjas ir menininkas, kalba paprastai, bet įdomiai pasakoja. „Vremia“ rodo laidą apie muziką (artimiausia analogija būtų Šarūno Nako „Modus“) – aptariamas animacinių filmų „Na, palauk“ kompozitorius.

Didžiosios Kunigaikštystės nebeliko, tačiau galima mąstyti apie poetinę įvairių tautų kunigaikštystę, Magnus Ducatus, ir ta idėja labai graži. Poezijos festivalio, į kurį atvažiavome, pavadinimas „Eilės ant asfalto“ – Michasio Stralcovo eilutė, kurią atidaryme skirtingų tautų poetai perskaito savo kalbomis. Baltarusių literatai jauni, simpatiški, stilingi, temperamentingi: skaito drąsiai, artistiškai, pasitikėdami savimi; kai kurie daugybę savo eilėraščių (turbūt visus) moka atmintinai, išraiškingai juos deklamuoja. Nemažai rimuojančių, rašančių klasikinėmis formomis, ne verlibru. Man įdomiausios bendraamžės moterys (Marija Martysevič, Sabina Brylo, Tatjana Svetašova). Daug puikių, nuoširdžių žmonių; malonioji organizatorė Aliaksandra Dvareckaja. Nemažai poetų groja vienu ar kitu instrumentu ar bent užsiima poetiniu slemu-džemu. Puikusis galerijoje „Ū“, kurioje vyko skaitymai, esantis knygynas, prižiūrimas lietuvės Paulinos, – jame kalbama baltarusiškai ir lietuviškai. Daug baltarusiškų knygų (Minsko knygynuose dominuoja rusiškos), poezijos. Atskiros lentynos – visiems LDK kraštams: lenkiškos, ukrainietiškos vėliavėlės; meno literatūra, „Kitų knygų“ stiliaus leidiniai. Visa kuo primena „Eureka!“ arba „Mint Vinetu“. Greta – jauki ŠMC tipo kavinė, vakare gausu lankytojų (galbūt dėl Valentino dienos). Taip pat ŠMC tipo parduotuvė, brangūs stilingi daikčiukai, marškinėliai. Beje, baltarusiai mėgsta etninius motyvus drabužiuose, raudonus arba mėlynus ornamentus ant marškinėlių krūtinės – mačiau moteris dėvint išsiuvinėtus ir išmegztus tuos raštus; matyt, tai reiškia tautinę emancipaciją. Daug simpatijų Ukrainai; Serhijui Žadanui išėjus skaityti, pasigirdo šūksniai „Slava Ukraine“. Žadanas apskritai žvaigždė, jam pranašaujama Nobelio premija. Ir, žinoma, Andrejus Chadanovičius – šio festivalio spiritus movens. Grajauskas visiems labai patiko už šmaikštumą, o ir šiaip atrodė kaip brolis tarp brolių. Mes gėrėme įspūdžius kaip vyną iš kielikų (келіх – gražus žodis, reiškiantis taurę; nugirdau viename vertime).

Autorės nuotrauka

Sekasi literatams, kai ambasadorius pasitaiko poetas. Evaldas Ignatavičius ir ministrė patarėja Irena Ūsaitė nuoširdžiai rūpinosi, kad mudviejų vizitas būtų neužmirštamas tarsi kokios… istorinės derybos. Pietavome su įdomiais Minsko menininkais, vienaip ar kitaip susijusiais su Lietuva. Jie pasakojo Charmso vertas istorijėles. Eruditai, europietiško mąstymo, susipažinę su pasauline kultūra. Gerai žino lietuvių menininkus. Rašytojas ir dailininkas Adamas Hlobusas perduoda linkėjimų Emilijai Liegutei, kažkada išvertusiai du jo tėvo romanus. Baltarusijoje egzistuoja pora kultūros žurnalų, juose daugiausiai rašoma „apie“. Tikrasis gyvenimas, sako dailininkė Ana Balaš, vyksta tinklaraščiuose. Klausiu, ar Markso gatvėje (panašioje į Gedimino prospektą) esama marksistų. Hlobusas man atsako šitaip: šioje šalyje marksistų labai daug.

Į Minską važiavau su išankstiniu įsivaizdavimu apie skurdžią šalį, tačiau žmonės gatvėje, kuriuos teko matyti, neatrodė labai varganai; bent jau apranga kaip ir mūsų. Miestas turi šiokio tokio panašumo į Piterį – architektūriniai elementai, secesinės detalės, namų aukštis, sugrūstumas, galų gale metro. Senamiestis miniatiūrinis, kalbama, kad viskas atstatyta, nes per karą nieko neliko. Upė įstabiu, baltarusiškai tarsi nelabai ką reiškiančiu pavadinimu Nemiga. Mieste pilna klaikių sovietinių simbolių – žvaigždžių, herbų, pjautuvų su kūjais ir pan.; ant pašto, ant universitetų fasadų, metro įėjimų pano. Pirmąkart atvykus, gali sukelti šoką, tačiau paskui, kaip čia pasakius, akys pripranta. Gatvių pavadinimai – Markso, Lenino, Melnikaitės ir t. t. Niekas čia nesiruošia jų keisti. Gatvės plačios, architektūriniai užmojai dideli. Garsus cirkas, labai geri džiazo festivaliai; į teatrą, nors jis ir abejotinos kokybės, žmonės plūsta. Jiems labai patiko lietuvių spektakliai: Ramunės Kudzmanaitės „Vėlinės“ ir Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“. Apskritai miestas turi gyvybės, tik kažkas tarsi prislopinta, žmonės priversti gyventi vidinį gyvenimą, mintimis partizanauti. Valdžiai toji vidinė rezistencija naudinga: padeda išlaikyti distanciją nuo Rusijos, kuri šiaip jau mielai kolonizuotų dar vieną žemės sklypą. Kalbėti baltarusiškai neretai yra garbės reikalas, nors švietimo įstaigose dominuoja rusų kalba ir kupiūruota, vis dar sovietinė valstybės istorija. Parduotuvėse nėra aptarnavimo kultūros: pardavėjos ir krovikai pirkėjams komanduoja įsakmiu tonu, be „ačiū“ ir „prašau“, „laba diena“, „geros dienos“ ir kitų nesąmonių. Grajauskas liudija, kad būna ir dar radikaliau: ko čia atėjai? Mieste mačiau policijos „voronokų“, bet jokių šiurkščių incidentų matyti neteko. Metro švieslentėse kybo DDT koncerto reklamos. Kurioziška tai, kad kai vadui tenka važiuoti Minsko gatvėmis, valandą prieš ir po sustabdomas eismas. Gatvėse nė šiukšlelės – sekmadienį regėjau daugybę besišlavinėjančių darbininkų oranžinėmis liemenėmis. O kas bus, jeigu vadas pamatys kokią nuorūką?..

Kažkada kalbėjausi su grafičių tyrinėtoja Veronika Urbonaite-Barkauskiene – ji užsiminė, kad Minske nėra grafičių. Ėjau gatvėmis ir negalėjau savo akimis patikėti – iš tikrųjų, nė vieno. „Jeigu pagauna, turbūt vietoj nušauna“, – ironizavo Grajauskas. Žmonės tiesiog žino ribą, ko daryti negalima, – į kalėjimą juk gali atsisėsti ir už užrašą ant marškinėlių. Vizualiai baltarusiai gan panašūs į lietuvius; perka panašius kiekius alkoholio. Tautiniu simboliu galėtų būti mėlynos rugiagėlės – egzistuoja net kažkoks mėlynas gėrimas iš jų, skaičiau tame buržujiškame viešbučio žurnale.

–

Sekmadienio rytas, per televizorių tiesioginė transliacija iš Smolensko cerkvės – popas su karūna panašiu į pincetą liturginiu įrankiu dalina komuniją. Prieš tai dar įspėja, kad priimti gali tik vaikai ir atlikusieji išpažintį. Priimančiajam po kaklu patiesiama staltiesė, ja dar ir lūpas nuvalo. Moterėlės bučiuoja popui ranką, eina lankstytis išstatytam Dievo Motinos paveikslui, bučiuoja jį į kairę ir į dešinę, paskui valo tas vietas nosinėmis. Liturgijoje daug kone provokuojančių patriarchalizmo ženklų, tačiau labai gražios giesmės.

Koks sekmadienis be cerkvės? Senamiestyje randu cerkvę (kryptį nurodo stačiatikių vienuolė su impozantiška karūna-nuometu, metro požemiuose pardavinėjanti žvakes). Einu kartu su visais, žegnojuosi ties madonomis su kūdikiais, nes tik ties jomis ir verta žegnotis, kaip kadais kunigaikštis Vildaugas Bernardinuose – už Paną Švenčiausią Mariją, už visus pagonių dievus, na ir už Tėvą su Sūnumi. Daug žvakių, autentiškos senutės, sutinkamos kiekvienoje stačiatikių šventovėje – visoje LDK teritorijoje; prieangyje jos pardavinėja religinę literatūrą – maldos motinoms, Gogolio brošiūrėlė apie dvasinį gyvenimą su jo portretu viršelyje, religinis žurnalėlis vaikams, dar kažkas. Mėgstu vaško žvakes, tirpstančias cerkvės prietemoje tarsi troškimai.

Autorės nuotrauka

Paskui katedra, kurioje kunigystės šventimus gavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Visiems sakiau, kad tik dėl jos ir važiuoju. Buvo 1915 metai (lygiai prieš šimtmetį!), karas, per Minską jis traukėsi į Petrapilio dvasinę akademiją. Simptomiška, kad kai atėjau pirmąkart (šeštadienį), vyko vestuvės, o antrąkart (sekmadienį) – krikštynos. Po masinio žegnojimosi pilnutėlėje cerkvėje čia viskas taip santūru. Niekuo labai neišsiskirianti, kukli katedra, kurioje bevaliams pritinka melstis. Mykolaitis metė kunigystę, o aš – doktorantūrą. Čia ne juokai, kiekvieną naktį sapnuoju, kad turiu pabaigti vidurinę mokyklą, bet tai kone neįmanoma, nes esu per sena.

Mėgstu metro, galėčiau važiuoti iš vieno miesto galo į kitą, skaitydama ką nors, mėgautis skersvėju, ausų užgulimu, slapčia tyrinėdama kitus keleivius; mėgstu traukinio švilpimą, bėgius (į juos žvelgdama, visada svarstau, ar čia būna savižudžių, – kažkoks šiurpas apima); tada persėsti į kitą liniją ir važiuoti kita. Labai mėgstu metro – gal dėl to, kad pas mus jo nėra. Bendrakeleiviams pasakoju apie tai, kaip jis reiškia man Hado karalystę, – net kvapas ten tvyro toks pats, kokį užuosdavau vaikystėje prie geležinkelio, – neaiškus tepalų ar dervos kvapų mišinys. „Turbūt taip kvepia Charono pažastys“, – vaiposi Grajauskas. Kvepia pragaru, požemių urvais, ką ir kalbėti apie gyvenimą metro prieigose – bulkines, daržovių krautuvėles, laikraščių ir CD kioskus, gėlių jūrą (kas gali pirkti tiek gėlių? bet parduodamos, vadinasi, reikia), suvenyrus greta gėlių – įvairių dydžių plastikines kates ir kitus blizgius niekučius, gaublius, knygas, bilietus į teatrą, neskaičiuojant daugybės smulkių prekeivių, stoviniuojančių su savo megztomis kojinėmis, mažais šunyčiais ir kačiukais, žaisliniais tankais su baterijomis (tankai apskritai madingi, mačiau knygyne ant sąsiuvinių moksleiviams), dar kažkokiomis keistenybėmis; mergina dainuoja angelišku balsu, ant grindų pasidėjusi kepurę, – visai kaip Piteryje prieš keturiolika ir Tbilisyje prieš septynerius metus.

Lauktuvių vežu kartoninę suklijuojamą Gedimino pilį, kurią didysis kunigaikštis XIV a. pastatė Lydoje; verstinę knygutę vaikams apie mirtį – ją įsidėmėjau iš Mariaus Buroko apžvalgų, rodos, apie pasaulinę vaikų literatūrą; taip pat gražią baltarusišką knygelę vaikams apie Janką Kupalą (į darželį važiuojame pro jo vardu pavadintą stotelę). Saldoko baltarusiško vyno „Zemfira“ – nesusilaikiau prieš tokį pavadinimą.