Jauno satyro dienoraštis

Nors ir labai nuožulnus, kelias į savidestrukciją vis tiek yra labai duobėtas

Kažkada bandžiau rašyti, bet pirštai drebėjo virš klaviatūros. Nors paprasčiausiai bandžiau aprašyti naktį pas Rugilę su rūkymu kambaryje ir vynu, kol namie nebuvo jos ir interneto. Bet nebemoku susikaupti, nebemoku suturėti minčių galvoje pakankamai ilgai, nebemoku rašyti ir bijau, kad niekada nebemokėsiu. Kažkada dar sakiau, kad nusižudysiu tik tada, kai parašysiu protingą ir diskusijas sukeliantį romaną; prieš tris savaites sakiau, kad sudėsiu visas trumpas istorijas į knygą, padarysiu, kad jos jungtųsi, ir tada niekas manęs nebelaikys. Dabar žinau, kad net ir to nesugebėčiau.

Bandžiau rašyti, kad jaučiuosi kaip dangoraižis, kuris tuoj kris į visas puses pažerdamas dulkes ir betono blokus, nors visi tikisi, kad jame ir toliau sėkmingai galės kurtis žmonės ar kontoros, bet dabar vėl nieko nejaučiu. Gyvenu tuštuma, kuri prarijo hobius, gebėjimą jausti, santykius, tuoj praris ir draugus, ir tada bus blogiau, nei tiesiog egzistuoti. Net nebeturiu optimizmo pasveikti ar jaustis geriau; nenoriu eiti pas psichologę, nenoriu apie tai kalbėtis; susidaro toks įspūdis, – stebint save iš šalies, – kad tiesiog laukiu, kol ta tuštuma mane pati praris, nes bijau prieš save pakelt ranką, o gal kažkur giliai ir nenoriu. Vienintelis tikslas dabar gyvenime – tai turėti visas Haruki Murakami 2009 metų knygas, o tai reiškia meluoti ir atsiimti pinigus už šimtadienio šventimą sodyboje. Nežinau, kodėl skaitau. Buvusio pabėgimo jausmo tai nebesuteikia. Tačiau bent jau prastumiu laiką, ir neva „produktyviau“ nei prie kompo.

Shock value

Jaučiu, kaip iš manęs garuoja sveikas protas – kaip iš unitazan įmesto telefono, paguldyto į hermetinę dėžutę, sklidiną ryžių. Lėtai, bet sistemingai.

Jaučiu, kaip į depresijos juodumą įsišvirkščia mizantropija. Perskaičiau „Dingusią“ ir galvoju, kad nekenčiu ne tik vyrų, bet ir moterų. Vyrai yra kvaili ir jų vienintelė nauda yra tarp kojų, o paskui gali juos išmest kaip panaudotas servetėles. Moterys irgi yra kvailos, nes nežino, kuo apsivilkti. Trečioje vietoje pagal neapykantos laipsnį esu aš, kvailiausias iš visų, nekenčiantis visų, bet ir savęs neįsimylėjęs, kad bent liktų kažkas gyvenime. Su tokiu požiūriu greitai sprogsiu iš vidaus, ir tada mano mama verks, mano močiutė verks, mano tėvas išvažiuos dirbti, kad nereikėtų verkti; mano klasės draugai ir mokytojai jausis nejaukiai nesuprasdami, kaip čia taip dabar įvyko, iš pareigos ateis į laidotuves, aptarinėdami gandus, priežastis. Mano geriausia draugė irgi verks, tada daug gers, bet, tikiuosi, galiausiai sugrįš į įprastą gyvenimo ritmą, o jos draugai ją guos, stovės šalia per šermenis ir susikaupę žiūrės į priekį.

„Dingusios“ pagrindinė veikėja yra turbūt pati nesveikiausia ir psichiškai nestabiliausia herojė, su kokia iki šiol esu susidūręs. Ketinau pateikti pavyzdį, bet niekas neateina į galvą. Ji apsimetinėjo moterimi, kurios nekenčia, kad įtiktų vienam vyrui. Paskui jos vyras jai pradėjo patikti. Tada jisai nustojo apsimetinėti, todėl jinai nusprendė atkeršyti. Pagalvojau, ar taip sugebėčiau. Pastaruoju metu (pusantrų metų) aš negaliu apsimesti, kad man linksma ar kad man patinka draugų kompanija, su kuria geriu, todėl būtų nemažas iššūkis. Tada pagalvojau, kad norėčiau nužudyti daug žmonių, ir gal tai galėtų būti profesija. Tik savo svajonių aspiracija – vampyru – netapsiu, o norint tapti samdomu žudiku pirmiausia reikėtų numesti svorio ir pastudijuoti mediciną. Ir gal inžineriją.

Gal visi šitie dalykai, kuriuos surašiau, bus pakankamai inkriminuojantys, kad mane kur nors uždarytų. Irgi nuotykis.

Kol kas planas yra mirti iš bado kokiam nors šaltam posovietiniam bute skaitant knygas. Gal papildomai įsigysiu katę, kad greičiau numirčiau nuo alergijos ar kad vėliau ji mane suėstų.

Manau, galėčiau apsimesti (ir kitus priversti tuo tikėti), kad esu geidžiamas, ir turėti daug neįpareigojančių lytinių santykių su nepažįstamais žmonėmis. Aišku, Rugilė pasakytų, kad per daug gerai apie save galvoju.

Galėčiau priprasti prie narkotikų. Jeigu prie metamfetamino, dar numesčiau svorio. Prisiimti paskolų. Šantažuoti Seimo narius ar dar ką nors. Išmokti japonų kalbą. Pradėti rašyti (įkvėptas „Vulnicuros“) apie išsiskyrimą. Vietoj pieno į kavą piltis antifrizo. Paaukoti visus pinigus vėžiu sergantiems vaikams. Dabar sakau, kad galėčiau, o rytoj žinosiu, kad nebeturiu tam nei noro, nei energijos.

Mano širdis ir kitos juodosios skylės

Ar žinot tą jausmą, kai eini į viešas erdves, kur pilna žmonių, ir jautiesi taip nejaukiai, jog suspaudi pirštus į kumštį taip, kad jie pabąla, o nagai įsikerta į delną ir palieka žymes? Kai galvoji, kad visi į tave piktai žiūri ir teisia? Kai kiekvieną kartą išeidamas iš parduotuvės bijai, kad suveiks signalizacija ir viskas baigsis nemaloniu pokalbiu su nepažįstamais apsauginiais, nors niekada nevogei? Pagaliau nusprendi nebūti mandagus ir įsidedi ausines, kad aplinka mažiau girdėtųsi.

Moku sau meluoti, kad jaučiuosi saugus knygynuose, ir, kaip pasakytų basic white bitches, „pradingti išgalvotame pasaulyje“, nors nebėra knygų, kurias norėčiau nusipirkti, o namie jų daugiau negu susikaupimo visas kada nors perskaityti.

Ar žinot, kad pasaulyje egzistuoja S dydžio žmonės, ir jie gali nusipirkti viską, kas jiems patinka?

You’re so fucking special / I wish I was special.

Prisiminiau, kad teoriškai buvau susižadėjęs, su žiedu ir visa kita. Ir per kažkokį atsitiktinumą nebuvau jo susitikęs. Kaunas išliko didelis miestas su daug žmonių. Kerės Bredšou žodžiais, po išsiskyrimo miestas tampa apleistu kovos lauku, pilnu emocinių minų, – užlipi ant vienos ir išsitaškai į gabalus. Tik nebeliko iš manęs ką taškyti.

Turbūt atrodau apgailėtiniau už tą bobutę su treningais ir artrito išsukinėtais pirštais.

Sugalvojau atlikti keletą operacijų banke, kad nereikėtų taip anksti grįžti namo, ir beeinant prie bankomato mane užkalbino makiažo salelės konsultantė. Buvau beišsitraukiąs antrą ausinę, kai ji pasisveikino, ir aš atsakiau tuo pačiu; manydama, kad neišgirdau, ji pasisveikino dar kartą ir pasakė, kad turi man staigmeną. Iškart mėginau sugalvoti kokį šmaikštų atsakymą, tarkim: „Parodysit savo penį?“, bet tada automatiškai suradau kažkokį atsiprašymą, kad kuo greičiau galėčiau nuo jos pabėgti. Tuomet ji pasakė, kad staigmena ir mano mylimajai, ir aš puoliau ieškoti mandagesnio pasakymo nei pasiuntimas į blogą vietą, kol galiausiai kažką išstenėjau ir su atsiprašymo šypsena paniškai sprukau šalin. Jos mechaniška šypsena nė karto nepakito, tam ji neturi teisės pagal darbo sutartį – nepakistų, net jeigu klientas pasiųstų ją velniop. Galvoju, kad nesugebėčiau daryti to, ką ji daro. Ji didvyrė.

Ant stalo namie tebeguli dovanotas ksanaksas, mano linksma maža piliulė, kurią aš taupau savo „didžiausiam skausmui“ kaip Heizelė Greis Lankaster, nors nemanau, kad skausmas ar laimė turi ribas, – šiandien gali sakyti, kad gyvenime dar taip neskaudėjo ar kad nebuvai toks laimingas, bet kitą dieną dėl kokių nors susiklosčiusių aplinkybių gali skaudėti labiau; taip tavo skausmo limitas padidėja, kartelė pakyla.