Eilėraščiai

 

Belaukiant

 

1.

ne, aš nelaukiu Godo, aš visai
nelaukiu Godo, nei ko kito

N. M.

 

ant lovos krašto nuleidusi kojas

tabaluoji lyg teškentum

vasarošiltį vandenį

 

kokia laki tavo vaizduotė

jie bijo, kad ji gali išplisti

kaip virusas

kad kiekvienas savo namuos

 

turės ilgesio upę

kurion įmerks kojas ir sėdės

maišydamas vandenį

 

viskas plinta kaip užkratas

todėl sienos atitveria

durys neturi rankenų

elektros lizduose nėra elektros

todėl langai neatsidarinėja

 

todėl čia beprasmiška laukti kada

baigsis lietus ir

išleis bent trumpam pasivaikščiot

į kiemą

 

savo mintim tu moki iškviesti

tamsgaurius debesis

tik nemoki sustoti laiku

kai pratrūksta

 

pila ir pila savaitę

pažliugę ir purvini keliai

nepravažiuojama

klampi buza

 

tu stovi prie lango:

 

ne. Godo neateis

nei šiandien nei rytoj

nei kurią nors kitą dieną

 

tu stovi

rudens sekmadienio pavakarę

ir staiga supranti koks turėjo būt

vienišas

Dievas sukūręs pasaulį

kuriame daugiau nėra ką veikti

 

kaip tik dauginti liūdesį

 

 

2.

 

Aš palieku jums ramybę

duodu jums savo ramybę

 

per pusryčius atneša dvi tabletes

vieną baltą kitą alyvinę

 

į tavo lūpas įskrenda

baltas balandis

ir penkialapis laimės

žiedlapis

 

per pietus atneša vieną baltą tabletę

ji tirpsta burnoj

sakai kad tai snaigė

 

kad sninga

nors už lango vis dar ta pati

šlapdriba

 

vakarienei

atneša baltą ramybės ostiją

 

aš palieku jums ramybę

ant medinės komodos prie lovos

aš duodu jums savo ramybę

laužykit ir dalinkitės ja visi

 

aš padedu jums masalą

su aštriu kabliuku viduje

 

vos prarysit ir aš vienu timptelėjimu

galiu išdraskyti jums vidurius

 

esu sielų žvejys

prie lėtai tekančios

lapkričio upės

 

kimba gerai

bet šiandien nedrįstu pakirsti

 

 

3.

 

Pameni vasarą praeidami

matėm raudoniu varvančią

vyšnią prie kelio

 

priėjom artyn prisiskynėm

pilnas rieškutes

 

valgėm visas iškart su kauliukais

kad kitą pavasarį

 

sužydėtų viduj

vyšnių sodas

 

tik reikia išsaugot

kad peržiem neiššaltų

 

taip ir nešioji savy

didelę tuščią ertmę

 

belaukiant kada

sugrįš šiluma

 

ir vėl sulapotų

Edenas

 

 

Pudelis tuščiame bute

 

W. Szymborskos „Katino tuščiame bute“ maniera

 

Škotijos Išoriniuose Hebriduose, Luiso saloje, 1831 m. rasta iš vėplio ilties drožta XII a. šachmatų figūrėlė

Man nereikia matyti, kad esi,

šitai tiesiog užuodžiu.

 

Kai namai ištuštėja, drėgnu snukučiu

surenku tavo pėdas,

išbarstytas po kambarius.

 

Klausausi laikrodžio tiksėjimo,

dūžių, kurie man nieko nereiškia,

tik garsą, nuo kurio kartais beviltiškai

norisi staugti.

 

Vėliau pasigirsta šaldytuvo urzgimas –

lyg didelis, baltas, metalinis šuo urgztų ant manęs,

bet aš į jį neatsiliepiu.

 

Liuokteliu ant palangės ir stebiu gatvę:

daugybę dvikojų šunų, geriau už mane žinančių

savo komandas: „tarnauk“, „ramiai“ ar „duok labas“.

Laukiančių, kol danguje užsidega lemputė,

pokšteli skardinės dangtelis,

dubuo prisipildo konservų mėsos.

 

Dažniausiai juos stebėdamas užsnūstu,

bet niekada per giliai –

pašokstu išgirdęs tavo batų kaukšėjimą,

skambantį akmeniniu grindiniu.

Džiaugsmas, kad pagaliau grįžai, užplūsta žymiai

anksčiau, nei duryse trakšteli raktas.

 

Man nereikia, kad ką nors sakytum,

užtenka tik lyžtelėt tavo ranką,

užšokti ant kelių.

 

Tuomet užsimerkiu ir ištirpstu iš laimės –

išnykstu, įsigeriu į tave.

 

Man nereikia sakyti, kokia buvo tavo diena,

kad parėjai uždususi ar pavargusi,

 

aš užuodžiu tavo šlapius drabužius,

prigludęs prie kojų

jaučiu, kad grįžai visa permirkus.

 

Tau nereikia man pasakot,

kad šiandien lijo su saule –

 

tau nereikia pamiršti, kad

šunys nemato vaivorykštės.

 

 

 

Užtvenkto laiko beieškant

 

Dar ne laikas žiemot, dar ne laikas

D. Č.

 

Aš rašau – laikas bėga, bet upė srovena lėtai,

stato užtvankas bebrai, bet laikas nuo to nesustoja.

Nuo saulėlydžio rausta lyg skruostai tos upės krantai,

ten vaikystėj sėdėjom įmerkę į vandenį kojas.

 

Vos pakrutini nykštį ir štai – ratilų ratilai,

raibuliuoja gražiai laiko užtvankų ramūs paviršiai.

O prisimeni, būdavo… ko tu dabar nutilai?

Tik žvelgi į šį vandenį, tyliai kartoji – pamirškim.

 

Nes dabar mes kiti jau, dabar atsispindim ne mes,

tiktai keistos figūros iš kito gyvenimo kranto.

Kas yra tie paviršiai? Juk ir jie turi savo gelmes,

ir man kartais atrodo, kad daug kas gelmių nesupranta.

 

Žmonės teka kaip upės, paviršiais blizgiais, be gelmių,

ir nemato dangaus, medžių, tilto, tik atspindžius savo.

Mes sėdėjom prie upės su vakaro vėju ramiu

ir jau nieko nesakėm, tik klausėm, kaip žemė alsavo…

 

Ir pakvipo dažais šis ruduo lyg paveiksle šviežiam,

vakarėjo ir vėso, dvi žvaigždės lyg sagos ištrūko.

Ir tai buvo lyg ženklas, kad laikas žiemoti vėžiams,

kad jau laikas žiemoti poetams ir jų tušinukams…