Atvirkštiniai vaizdeliai iš karalių miesto, arba Vienišiaus pastebėjimai Krokuvoje
Į Krokuvą teko trumpam užklysti pakeliui per Slovakiją važiuojant į Vengriją. Atvažiavome likus valandai iki pusiaudienio. Vaikštinėti po šį kadaise buvusį karalių miestą ir ieškoti jame nuotykių mums, keliauninkams, buvo leista iki pat gilių sutemų, kai saulės spindulių žaismą pakeis dirbtinė šviesa, nes tik po vidurnakčio mūsų keleivinė pagal nustatytą grafiką turėjo pajudėti link slovakų žemės. Kadangi buvau per daug užsisvajojęs ir išsiblaškęs, net nepajutau, kaip atsilikau nuo savosios grupės ir atsidūriau nepažįstamų žmonių minioje. Nusprendžiau daug nepanikuoti ir nepulti ieškotis saviškių, o vietoj to – vienas paklajoti po senąjį miestą.
Nevykęs įsikūnijimas
Kai iš autobusų stovėjimo aikštelės patraukiau senamiesčio pusėn, kadaise buvusią Lenkijos ir Lietuvos sostinę gaubė tirštai debesuotas liepos pabaigos dangaus skliautas. Nors miestą dusino slogi šiluma ir pastatų sienų spalvos atrodė išblukusios, gal net įmirkusios nuo nematomų angelų ašarų, nuotaika man nė kiek nesubjuro. Kad būtų linksmiau kaukšinti puspadžius į akmeninio grindinio plyteles, mėginau įsivaizduoti esąs ne šiaip sau koks nupiepęs turistėlis iš kaimo galo, o tikras aristokratas – šlovingas Žemaitijos didikas, atsibastęs čionai iš savo tėvonijos per laukų laukus ir miškų miškus pasižiūrėti, kaip lietuviai karaliai tvarkosi aname Lenkijos pakraštyje įsikūrusiame mieste.
Deja, preciziškai įsijausti į gana solidų vaidmenį man nepavyko… Ne tokia, kokios norėčiau, supo aplinka. Pakeliui nesutikau nė vieno grynaveislio karaliaus ar bent ko nors panašesnio į tikrą didiką. Aplinkui zujo vien pulkai paikų šmirinėtojų, kurie niekaip nederėjo prie skrupulingai mano vaizduotės kuriamų senovinių graviūrų. Judančių siluetų debesyną sudarė vien nekilmingi veidai ir negrakštūs torsai, įkalinti iš paskos kantriai sekiojančių madų aprangos rėmeliuose. Be to, į neviltį stūmė ir neapsakomai klaikus šurmulys, kuris visiškai sujaukė prie pakaušio kiauto besvylantį mano menkai treniruotą protelį, tad niekaip neįstengiau susikaupti ir romantišku žvilgsniu pažvelgti į miesto atvaizdą.
Argi įmanoma solidžiai ir išdidžiai, kaip aristokratui dera, laikytis ir stebėti pasaulį, kai vieni pro tave slenka, vilkdami koją už kojos, patys nesuprasdami, ką ir kodėl nori pamatyti, kiti lekia pro šalį, lyg būtų akis išsitvilkę ar į užpakalį paties Chucko Norriso įspirti, – iš viso nieko aplinkui nematydami, lyg nuo grandinės nutrūkę kiemsargiai šunėkai, o treti lengvai įkaušę šiepiasi ligi ausų ir visur ieško romantiškų pažinčių su priešingos ar net tos pačios lyties asmenimis? Tarp tokių romantiškos pažinties ieškančiųjų pasitaikė ir viena kita nuobodžiaujanti dama, kuri, klaidžiodama akimis po praeivių veidus, bandė susižvejoti panašiai smalsų ir negesinamos aistros kamuojamą vyriškosios lyties Homo sapiens žvilgsnį.
Viena tokių medžiotojų bandė ir mane sužeisti – patį saulės rezginį akimis perverti ir tokiu būdu negailestingai suvilioti, tačiau aš begėdiškai pabūgau siūlomo masalo ir vietoj jo pasirinkau sprukimą atgalios. Nudelbiau žvilgsnį į savo paties batų nosis, tad vos neapsibridau ir neišsitiesiau visu ūgiu ant šaligatvio priešais šelmiškąją amazonę.
Išvengęs turistinės meilės žabangų, džiaugiausi ir tuo, kad mano ekskursiniame kelyje nepasimaišė nė vieno chamo, kuris geranoriškai būtų pasisiūlęs užvažiuoti man į nosį kairiuoju ar dešiniuoju kumščiu arba paprašęs draugiškai pasidalinti esamu piniginės turiniu ar kreditinėmis kortelėmis. Tiesa, pasitaikė vienas toks lyg balzamuotas, lyg baltai kalkėmis nudažytas zombis – pinigų kaulytojas. Jis savo išore stengėsi pavaizduoti iš graikų amfiteatro į Rytų Europos laukus pabėgusio taisyklingų veido bruožų tragiko statulą, aptemptą sintetiniu triko. Nelaimingasis „marmurinis“ princas, gavęs į saują zlotą, nuolankiai linkčiodavo kiekvienam monetą įspraudusiajam. Nusprendžiau ir aš save bei jį pamaloninti kilniu mostu. Susimokėjau mimui už didžiai nusižeminusį linkčiojimą ir porą akimirkų pasijutau esąs tikras didikas iš Žemaitijos sostinės.
O paskui romantiškus pojūčius vėl užgulė dabartis – vidinis balsas man tykiai pakuždėjo į ausį perspėdamas, kad aš viso labo tesu tuščiagarbis asilas, kuriam patinka jaustis Napoleono kailyje. Todėl, kol dar niekas iš aplinkinių stebėtojų šito neišskaitė mano povyzoje ir akių šviesoje, nusprendžiau kuo greičiau ir kuo toliau nešti kudašių nuo šito „marmurinio tragiko“ valdų ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Taip ir padariau. Moviau kuo greičiau ir kuo toliau nuo marmurinio mimo ir…
Trimitininko apgailėjimas
Apdujęs nuo kvailos savijautos ir nesibaigiančios žmonių širšėlynės, šoviau į priekį it reaktyvinis naikintuvas, sprunkantis nuo raketos „žemė–oras“. Taip dumdamas net nepajutau, kaip atsidūriau prie Švč. Mergelės Marijos bazilikos. Pataikiau ten ateiti pačiu laiku. „Mano garbei“ užgrojo menamas trimitininkas. Aš jo nemačiau, tik girdėjau trimito rypavimą – jis netikėtai, ne vietoje ir ne laiku nutrūko, išreikšdamas senų laikų trimitininko likimo tragizmą.
Šalimais aikštėje stovėjo turistų grupė iš Ukrainos. Gidas jiems rusiškai aiškino, kad ką tik girdėtoji trimito melodija nutrūksta ne šiaip sau, o simboliškai, nes dabarties kartoms primena senus laikus, kai Lenkijos ir Lietuvos žemes puldinėdavo karingieji mongolai-totoriai. Pasak gido, prieš n šimtų metų mėginusį miestelėnus apie artėjantį pavojų perspėti trimitininką netikėtai pakirto klastinga priešo strėlė…
Šiurpiai toksai vaizdelis turėjo atrodyti anais laikais – kažkas panašaus į pirminius artėjančios pasaulio pabaigos ženklus. Dabar netikėtas mirtis mes skaičiuojame tūkstančiais, o iš televizorių ekranų besiliejančio kraujo pagamintais vėdarais galėtume išmaitinti kelis milijardus vampyrų ar vilkolakių, „čiupakabrų“.
Dabartiniais laikais mums nepakaktų nutrauktos muzikos signalo iš bazilikos bokšto, kad sužinotume apie artėjantį pavojų ir patikėtume nelemta žinia. Kad artėja kvailystės ir gyvenimo beprasmybės kulminacija, praneštų nebe trimitininkas, o automato ar šiaip kokios nors „mašin-pistolės“ kalenimas ar pliaukšėjimas ne pagal griežtą taktą. Išgirdęs aplinkui lakstančių švininių bičių zvimbimą, nedelsdamas griūk kniūpsčias ant žemės ir, uosdamas aitrias dulkes bei springdamas šaltu prakaitu, atsipalaiduok ir šalta galva mąstyk apie evoliucijos problemas bei reliatyvumo teoriją, nes tam ir būna pats tinkamiausias laikas, kai koks nors pamišėlis, teroristas ar maniakas ima pleškinti į niekuo dėtus žmones.
Pagailo amžiams simboliniame mirties grojime įkalinto trimitininko. Menkas malonumas užgroti pavojaus melodiją, paskui staiga užgniaužti garsą savyje ir neva amžiams nutilti, o po valandos vėl viską pradėti iš naujo. Tai dar baisiau ir už Sizifo vargus. Tasai nevykėlis nors ir ridendavo akmenį į kalną kaskart vis iš naujo, tai į jį bent niekas nešaudė. O trimitininkui amžinai glėbesčiuotis su strėle – tikrai skausmingas užsiėmimas. Jei būtų mano valia, išleisčiau trimitininką į užtarnautą poilsį ir daugiau jo nebekankinčiau. Deja, niekas mano norų nepaisė. Todėl įsižeidžiau ir per Krokuvos turgaus aikštę, palikdamas už nugaros Švento Florijono vartus, įstatytus gynybinėje miesto sienoje daugiau nei prieš septynis šimtus metų, patraukiau į Vavelio katedrą, kur palaidoti Lenkijos ir Lietuvos valdovai, žymiausi poetai ir politikos veikėjai. O tenai prisiplakiau prie kitos ekskursantų grupės ir nustebau, nes šios grupės gidė kalbėjo lietuviškai… Tad vėl jaučiausi it nepagaunamasis Žemaitijos agentas, kurio niekas nepažįsta, todėl ir nesisaugo bei neslepia nuo jo jokios griežtai įslaptintos informacijos.
Mintys be išankstinio nusiteikimo
Gidė solidžius faktus ir mažareikšmius faktelius žėrė net nemirktelėdama – lyg žemuoges nuo siūlo žemyn vėrė ir žiopleliams turistams į galveles bruko, bet dauguma jų man kažkodėl kosminiu greičiu pro ausis praslydo ir smegeninėje ilgiau neužsiliko. Slampinėjimas prieblandoje po katedrą kurį laiką man nežadino jokių minčių. Muziejinė hipnozė liūliavo ne blogiau už bočiaus sukurtą lopšinę apie zuikį, nukritusį nuo kėdelės ir katinui paaukojusį subraižyti noselę…
Krokuva. Vavelio katedra.1843
Kartais senovė į mus padvelkia tokiu naftalinu, kad ir nusižiovauti nebelieka jėgų… Viskas – šventi paveikslai, sienų dekoras, architektūrinės detalės, monotoniškas gido burbėjimas – susilieja į vieną klaikią visumą, ši virsta bekrašte dykuma, iš kurios neįmanoma išsikapanoti, o tai sukelia beviltiškos nykumos pojūtį. Pasijunti lyg į skaistyklą, kur niekas nesirengia tavęs skaistinti, patekęs.
Gal ir toliau būčiau nesipriešinęs lunatiškam svaiguliui, jei ne stabtelėjimas prie karalienės Jadvygos palaikų. Kiek iki tol buvau girdėjęs pasakojimų apie ją ir karalių Jogailą, įsivaizdavau, kad karalienė buvo aukšto ūgio, didingo stoto moteris, o kai pamačiau katedroje jos sarkofagą, vos nepritūpiau iš nuostabos – tokio didumo karsteliuose mūsų laikais vaikus šarvoja. Vadinasi, Jadvyga buvo nedidukė mergytė, ne ką augesnė už mūsų laikų pradinukes? Šios išvados apstulbintas, suskliaudžiau ausis ir mėginau užpelenguoti, kokius signalus lietuviška leksika apie šią karalienę turistams siunčia greitakalbė gidė. Vos amo nepraradau sužinojęs, kad Jadvyga su Jogaila susituokė būdama keturiolikos metų, o jos jaunikis vestuvių dieną jau buvo perkopęs brandos amžių (turėjo trisdešimt aštuonerius metus). Mūsų laikais tokia santuoka būtų palaikyta kriminaliniu įvykiu, o XIV amžiaus pabaigoje tai buvo normalus reiškinys. Kai mano padykusi sąmonė suskaičiavo visus šios vedybinės istorijos niuansus ir taškelius, maždaug nujaučiau, kodėl ši jauna moteris labai daug meldėsi ir buvo paskelbta šventąja…
Dar trylika metų praėjo nuo vestuvių dienos, kol pagaliau jau subrendusiai karalienei atėjo laikas gimdyti. Deja, nelaimėlei nebuvo lemta ilgai džiaugtis motinyste, po mėnesio ir kūdikis, ir motina mirė… Jogaila po žmonos mirties iškaraliavo dar trisdešimt penkerius metus, o po jo mirties sostą paveldėjo sūnus iš pirmosios santuokos… „Kurgi, po galais, teisybė?“ – suklykė vidinis balsas ir, nevilties gniaužiamas, tučtuojau užtilo. Netrukus dantys patys pradėjo kalenti, veriami vidinio šiurpulio, kurį išvirpino melodramiškas žvilgsnis į istorinius palaikus.
Kur kas lengviau atsikvėpiau nugirdęs, kad Vavelio katedroje tuokėsi ir Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite. Tai nutiko praėjus daugiau nei pusantro šimto metų nuo Jadvygos ir Jogailos vedybų. Tačiau ši dviejų suaugusių žmonių pora susituokė iš tikros meilės, nors ir trumpai kartu tepagyveno, tačiau aistringai. Todėl nesistebėjau, jog būriai turistų voromis kopė laiptais į katedros bokštą, kad galėtų paliesti ten esantį didžiulį varpą ir mintyse sau palinkėti sėkmingos meilės. Vis dėlto leidau sau skeptiškai prasišiepti, mintyse mėgindamas atspėti, ar įmanoma „užsisakyti“ sėkmingą meilę per didžiulio varpo malonę.
Mano kvailai makaulei tada atrodė, kad jei būsi ištiža atvėpalūpis, tau jokie burtai ir magiški varpai nepagelbės, todėl ir toliau liksi į pašalį nuo meilės guolio nustumtas. Tad lengvai susiturėjau ir nėjau prie varpo malonės prašyti, nes ir be jo pagalbos jau seniai buvau apsirūpinęs sėkminga meile – turėjau gražuolę žmoną, su kuria jau buvome susilaukę bendros atžalėlės. Atsidusau, kad tuo metu mano šeima negalėjo būti šalia manęs… Kas žino, gal tada, jei visi būtume buvę kartu Krokuvoje, ir Vavelio katedra man būtų atrodžiusi jaukesnė, gal ir Vavelio pilies, kurią Jogaila pastatė savosios mažosios pačiutės garbei, rožynai būtų linksmiau švytėję ryškiomis spalvomis ir gardžiau kvepėję nepakartojamais aromatais…
Kas ten besupaisys, kaip viskas būtų klojęsi Krokuvoje beviešint kartu su brangiausiąja?.. Tik viena aišku, kad į keliones vis dėlto geriausia leistis su artimais žmonėmis, o ne pavieniui… Juk ne veltui sakoma, kad su artimu žmogumi net pasaulio kraštas nebeatrodo toks baisus, kokį kartais nupaišo mūsų vaizduotė.
Kita vertus, yra sakoma ir taip, jog atostogos esą yra skirtos tam, kad šeimos žmonės pailsėtų viens nuo kito ir taip dar labiau sustiprintų tarpusavio dvasinį ryšį. Matyt, kiekvienam tik sava teisybė galioja, o bendros teisybės, kuri visus vienodai patenkintų, nėra ir būti negali?
