Atsisveikinimas su daiktais

Tiesą sakant, tai (ritualo prasme) joks atsisveikinimas nevyksta: nei aš tiems daiktams moju, nei jiems lenkiuosi, nei stengiuosi juos apkabinti ar pabučiuoti. Ta prasme mano rašinėlio pavadinimas yra šiek tiek suktas, klaidinantis, apgaulingas. Aš jį pasirinkau labiau todėl, kad jisai susisieja su Ernesto Hemingwayaus romano pavadinimu. O dalis šio autoriaus kūrybos (A Farewell to Arms tai daliai gal net nepriklauso) man patinka. Bet kažkas tarp tų daiktų ir manęs vis dėlto vyksta. Ir vyksta, niekur nedingsi, būtent atsisveikinimas. Tik be jokio ritualo. Negana to – net ir be pačių daiktų. Aš juos kokia nors proga paprasčiausiai prisimenu ir suvokiu, kad jau niekada jais taip kaip anksčiau nebesinaudosiu. Ir ne tik kad nesinaudosiu tais daiktais: aš nebepatirsiu, man nebeatsiskleis tasai pasaulio aspektas, kuris atsiskleisdavo, kai daiktas buvo mano valioj. Ir vėl ne visai tiesa: tasai aspektas atsiskleis, žinoma, bet jau ne tiesiogiai, o tik prisiminime, sąmonėje. Tad, kaip matote, čia žaidžiu tokį mentalinį žaidimą: mintyse atsisveikinu su daiktais, kurių neturiu prieš akis, ir tose pačiose mintyse prisimenu tąsias būties briaunas, kurias tiesiogiai patirdavau, kai prisimenamas daiktas ir buvo prieš mano akis, ir leidosi, kad aš tą ar tą su juo daryčiau, kad man atsiskleistų… Gerai, imkimės ir pačių daiktų, ir tųjų briaunų. Antraip išvedžiojimams nebus galo.

Štai slidės. Sakydamas „štai slidės“ visai neturiu galvoje jokių konkrečių slidžių (the slidės), juo labiau šiuo metu esančių man prieš akis. Ir apskritai konkrečias slides (regis, jos buvo raudonos) esu senokai bematęs, nes niekas mūsų namuose pastaruoju metu nebeslidinėja, o iki slidinėjimo trasų (net pačių kukliausių) jau nebenueinu. Sakydamas „štai slidės“ turiu galvoje, viena vertus, tam tikrą reikmenį, kažkada (vaikystėje) man susidėjusį iš dviejų klevinių ar uosinių lentučių užlenktais (juos pagarinus) priekiniais galais, su prikaltais brezentiniais dirželiais pėdai įkišti (dar lazdos, lazdos, nepamiršti lazdų!); kita vertus – turiu galvoje veiksmą, patį šliuožimą tuo reikmeniu per puresnius ar kietesnius sniegynus. Taip sakant – stovėjimą ant slidžių. Turiu pridurti, kad tasai stovėjimas ant slidžių, mano galva, esmingai pakeičia stovėtojo santykį su pasauliu (kaip, jei tikėsime darvinistais ar kažkuo iš jų kompanijos, keturkojo gyvūno atsistojimas ant dviejų kojų negrįžtamai sukomplikavo jo reikalus su visu kosmosu). Mat stovėdamas ant jų (slidžių) ne tik kitaip viską matai (tai irgi, žinoma, svarbu), bet kitaip su viskuo sukimbi. O kitaip sukibęs – kitaip ir laikaisi. Flirto su pasauliu pobūdis pasikeičia amžiams. Kažkada, kai išleidau savo pirmąją knygą, keliems esu sakęs: „Žmogus, išleidęs bent vieną knygą, radikaliai skiriasi nuo žmogaus, neišleidusio nė vienos knygos.“ Tas pat, manyčiau, ir su slidėmis. O to stovėjimo esmė, teigčiau, šitokia: kai stovi ant slidžių, žemė šiek tiek slysta iš po kojų (nesvarbu, į kurią pusę, nesvarbu, tiesiogine ar perkeltine prasme)…

Vytautas Balčytis. Bukiškis. 2003

Tad vaikystėje, kaime (tai esu jau minėjęs) itin mėgau leistis į sniegynus, stovėdamas ant tų uosinių lentučių ir pasispirdamas riešutinėmis lazdomis, plieskiant mėnulio pilnačiai. Sniegynai žaižaruodavo. Kiek akys užmatė – žėrėte žėrėjo nesuskaičiuojami sniego žvaigždžių spiečiai (o kiek dar jų, spauste suspaustų, glūdėjo po paviršiumi!). Danguje savo rimtą darbą uoliai dirbo pilnatis. Bet, nepaisant solidžių jos pastangų, nesunkiai buvo galima įžvelgti, kad ir ten plyti į nieką nesusemiami žvaigždynai, analogiški tiems, kuriuose skurdžias šliūželes palikdavo mano uosinės slidukės… Aš buvau iš visų pusių, iš viršaus ir iš apačios apkėstas žvaigždinių begalybių! Aš, menkutis tamsus taškelis su ausine zuikio kailio kepure ir uosinėmis lentelėmis prie kojų, yriausi kažkurion visatos pusėn… Kurion? Ir – ar visata turi kokią pusę? O gal aš buvau (ir tebesu) pačiame visatos centre, nes, rimtai pagalvojus, kiekvienas begalybės taškas (o juk visata – begalinė) yra ir josios centras? Savaime aišku, kad tokie klausimai man tuomet nekilo. Nieko panašaus zuikinėn kepurėn įkišta mano šviesiaplaukė galvelė tąsyk formuluoti nė iš tolo negalėjo. Visi klausimai, visos hipotezės atėjo vėliau. Bet kažin, ar jos būtų atėjusios, jei tomis mėnesėtomis naktimis nebūčiau stovėjęs ant slidžių, pradžioje – savadarbių, vėliau – jau ir pirktinių. Su jomis visomis šiandien mintyse atsisveikinu…

Man prie širdies begalybiškumas. Jis mane baugina, bet ir traukia. Man prie širdies kosminės tolybės. Jos mane baugina, bet ir traukia. Man prie širdies Rytai. Jie mane baugina, bet ir traukia. Man mažiau prie širdies Vakarai… Biblijoje skaitau: „Dievas tarė: „Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.“ „Lotoso sūtroje“ skaitau: „At that time the Buddha emitted a ray of light from the tuft of white hair between his eyebrows, one of his characteristic features, lighting up eighteen thousand worlds in the eastern direction. There was no place that the light did not penetrate, reaching downward as far as the Avichi hell and upward to the Akanishtha heaven.“ Kaip viskas artima, lokalu pirmuoju atveju! Kaip čia kvepia jaukiu tėviškės kampeliu! Ir kaip begalybiška bei saldžiai baugu – antruoju… Kosminis mastas! Kosminis mastas! Milijonus mūsų bėdų ir nelaimių jis paverčia niekuo, tiesiog sumaišydamas jas su žvaigždžių dulkėmis. Tėviškės kampelis! Tėviškės kampelis! Kokios svarbios ir reikšmingos jame tampa mūsų bėdukės bei nelaimėlės…

Esu linkęs į griežtoką determinizmą. Mane jo pusėn palenkė tai, ką savo kailiu patyriau per beveik septyniasdešimt penkerius gyvenimo metus. Kai, rašydamas paskutinę knygą, atsakinėjau į Jolantos M. klausimus, jai pasiteiravus, kodėl vienoje ar kitoje situacijoje elgiausi būtent taip, vis atsakydavau: „Buvau taip parašytas.“ Įvairiems pokalbininkams, linkusiems pabrėžti žmogaus galimybę laisvai rinktis, pateikdavau tokį retorinį nelyg klausimą: „Ar gali plokštelėje įrašyta muzika pakeisti pati save?“ Arba: „Ar gali romano personažas nuo, tarkime, šimtas penkioliktojo puslapio imti elgtis kitaip, negu parašė autorius?“ Vėliau į galvą atėjo dar labiau stulbinantis pavyzdys: taigi medis savo valia negali pajudinti nė vieno lapo! Įsivaizduojate, kaip tai siaubinga? Tu turi tūkstančius lapų, kurie kybo ant tavęs, kurie tau priklauso, kurie yra tavo dalis, ir savo valia negali nė vieno iš jų pajudinti. Kai papučia vėjas – prašom. Bet tai jau ne tavo valia… Todėl skaitydamas, pavyzdžiui, Augustino Dainio tekstą (beje, jo rašiniai man patinka), kuriame teigiama, jog „Dievas paleidžia žmogų į pasaulį ir netgi pats nežino, kas nutiks tam žmogui. [...] Taigi žmogus yra tik iš dalies predestinuotas, kita jo dalis palikta valios laisvei“, nepatikliai kraipiau galvą. Manoji patirtis (o kuo daugiau remtis?) sako, kad jei tos laisvės ir palikta – tai tik per nago juodymą.

Kai, gelbėdamasis nuo nugaros skausmų, guliu aukštielninkas ant savo ortopedinio matraco, neretai pajuntu totalinį ryšį su visata. Jauste jaučiu, kaip manyje susipina, kertasi, kryžiuojasi milijardai iš visų visatos pusių (ar visata turi kokią pusę?) atitįstančių siūliukų, kaip visata audžia mane. Pirmas tuomet aplankantis džiugus pojūtis – kad neįmanoma niekur nukristi. Vėlėlesnė atpalaiduojanti jausena – kad nieko nereikia daryti, visata pati padarys. O toliau – mintis, kad visa, kas mane iki šiol ištiko, irgi nėra nei joks mano nuopelnas, nei jokia mano paikystė: tai visatos darbas. Ir galiausiai – pats fundamentaliausias suvokimas: visatai manęs reikia būtent tokio, koksai esu. Argumentas paprastut paprastutis: argi begalinė visata (tos neaprėpiamo dydžio ir nenusakomo tobulumo staklės), kurioje net „Lotoso sūtroj“ minimi aštuoniolika tūkstančių pasaulių tėra tik aguonos grūdas, būtų išsiaudusi sau mane tokį, koks aš jai nereikalingas? Ir tuomet siūbteli džiaugsmo banga. Puolu deklamuoti Jurgį Baltrušaitį: „Ir puošną visatai išadę, / Pasvirę, nuvytę, nualę, / Mes grįžtam į būtį bepradę, / Mes grimztam į būtį begalę…“ O vėliau, po truputį persiimdamas donelaitiška kalbėsena, recituoti: „Mes visi reikalingi visatai tokie, kokie esam! Ir tu, Alfonsai Andriuškevičiau, kadaise mėgęs įžūliai pūstis, jog priklausai meno pasauliui! Ir tu, Valentinai Antanavičiau, daugel metų operavęs lėles, o dabar pats operuojamas! Ir tu, Mikalojau Viluti, vėmęs Dzūkų gatvėje taip, kad buvo girdėti geležinkelio stotyje! Ir tu, Povilai Gasiuli, anuomet daugelį apstulbinęs Salingerio vertimu! Ir tu, Algimantai Kurai, iš kurio pirštų pistoleto šūviu išmušiau majonezo dangtelį! Ir tu, Giedra Radvilavičiūte, nenorėjusi būti manimi! Ir tu, Vytautai Balčyti, sugebėjęs į mažutį fotografinį vaizdelį sudėti daug meno! Ir tu, Povilai Ričardai Vaitiekūnai, Mančiagirės kaime pareiškęs, jog mūsiškis daržas – tai kapinaitės! Ir tu…“

Bet iš tikrųjų – tai mes nieko nežinome.

Buvo gal aštuntojo dešimtmečio pabaiga. Bet kovo pradžia. Gyvenau Lazdynuose. Vieną saulėtą popietę savo penkiaaukščio kieme stojau ant slidžių ir patraukiau Neries link, vakarų pusėn. Šliuožti sekėsi gerai: nors sniegas buvo podrėgnis, pasirinkau tinkamą slidžių tepalą. Jau miškeliuose prišliuožiau gerai pažįstamą obelį, likusią kadais ten stovėjusios sodybos vietoje. Anapus obels buvo platus sniego laukas. Man artėjant šliuožimo ritmu, atrodė, kad sniego plynė teliūskuojasi pačioje obelyje… Dar už kokio kilometro pradėjau kilti į kalvą. Dar už kokios valandos stovėjau kalvos viršūnėje ir gėrėjausi snieguotan peizažan grimztančia saule. Grįžti nusprendžiau kitu keliu. Po kiek laiko ėmiau leistis nuo nestačios kalvos. Greitis, tačiau, po truputį didėjo. Staiga atsidūriau rūke. Stabdyti nenorėjau, nors, šliuožiant žemyn, rūkas vis tirštėjo. Rūkas tirštėjo, o mano greitis pamažu didėjo. Jaučiau, kaip lipnios ir šiurkščios rūko sruogos braukia man per skruostus. Jau vos įmačiau slidžių galus ir šliūžes, kuriomis slydau. Bet stabdyti nenorėjau. Dar po poros minučių greitis krito, paskui galutinai sustojau. Apstulbęs dairiausi: viskas buvo baltut balta, bet absoliučiai neperžvelgiama. Jaučiausi lyg panardintas piene. Nežinojau, kur esu. Neturėjau supratimo nei apie erdvę, nei apie laiką. Skendėjau begalinėje pirmykščio pieno visatoje. Po kurio laiko kažkas, vos rausvuojantis dešinėje, patraukė dėmesį. Pasilenkiau ir apžiūrėjau prisikišęs visai arti: tai buvo pamesta raudona pirštinė…

Dabar man bemaž septyniasdešimt penkeri. Be to, turiu stuburo traumą. Kuomet slidinėjau paskutinį sykį – neprisimenu. Bet puikiai žinau: ant slidžių daugiau niekuomet nebestovėsiu. A Farewell to Ski…