Ar norėtų kurmis būti kregžde…

Tai štai – ar norėtų kurmis būti kregžde? Kvailas klausimas. O jis man šovė į galvą ir joje užstrigo. Niekaip negaliu atsikratyti. Taip ir regiu: šmirinėja savo požeminiais takais kurmis, tai kokį nors slieką nutveria, tai spėjusį užgriūti tunelį paremontuoja, tai iškiša galvą į žemės paviršių ir beveik nereginčiomis akimis apsidairo. Apsidairo ir pamato gracingą kregždės skrydį. Kregždė švysteli vos ne žaibu iš padangių, vos neužgauna sparnu smilgos viršūnės ir vėl į padanges šauna. Žinoma, kurmis regi kregždės šešėlį, o ne kregždę. Žinoma, kurmis nežino, kad tas šmėstelėjęs šešėlis yra kregždė, jis apskritai nežino nei kas yra paukščiai, nei kas yra žvaigždės. Jis gal net nesistebi, kad yra tokių padarų, kurie padangėmis skraido, nes nesyk jų šešėlius regėjo. Bet ar panorėtų jis pats į padanges pakilti? Štai klausimas!

Taip klausiant iškyla kita mintis. Ar neprimena ši situacija garsiosios Platono olos alegorijos? „Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste“, – Sokrato lūpomis šneka Platonas. Tame būste žmonių kojos ir kaklas iš mažens surakinti grandinėmis, ir jie nieko kito nemato, kaip tik šešėlius stačioje olos sienoje. Tarsi ekrane, vartojant šiuolaikinius terminus. „Keistas vaizdas ir keisti kaliniai!“ – atsiliepia sofistas Glaukonas. Ir iš tiesų keistas! Bet keistas tik iš pirmo žvilgsnio. „Dabar įsivaizduokime, kad ola – mūsų šiuolaikinis pasaulis, o jos siena – televizoriaus ekranas, kuriame matydami „realybės šou“ pažįstame savo aplinką, – veikale „Tikrovė ir kūryba“ Platono mintis tęsia filosofas Tomas Kačerauskas. – Kaip ir Platonas paklauskime: ar vaizdas ekrane – tikras? Ar rodomi kariniai susirėmimai, stichinės nelaimės, dangoraižių griūtys, lėktuvų katastrofos yra tikros?“ Atsakymas – ne! Visa tai, ką regime televizorių ar kino ekranuose ir kompiuterių monitoriuose, ką skaitome žiniasklaidoje, yra tik simuliakrai. Tikrovės simuliacijos, o ne pati tikrovė. Visi tie žiniasklaidos „virtuvėje“ pagaminti „patiekalai“ yra pagaminti pagal išankstinius receptus, pagardinti reikiamais prieskoniais. Visa tai – tik „šešėliai“, ir net ne bet kokie, o atrinkti, atsijoti ne tik pagal „užsakančių muziką“ poreikius, bet ir pagal dažnai net neįsisąmonintus autorių požiūrius.

Tai kaip žmogui ištrūkti iš tos „olos“, iš tos simuliakrų, šešėlių, iliuzijų viešpatijos? Ir ar įmanoma tą padaryti? „Tu labai teisingai kalbi“, – atsiliepia Glaukonas į Sokrato (Platono) aiškinimą, kad jeigu sutraukysi visus pančius ir staigiai atsigręši į tikrąją šviesą, į tikrąją saulę, tai beregint apaksi, vien juodą tamsą regėsi. Ir sakysi: neapgaudinėk, ten nieko nėra!

Tiesa, Sokratas (Platonas) Glaukonui pagaliau paaiškina, kaip iš olos ištrūkti, kaip į dar vienos (ko gero, baisesnės, jeigu viskas vien juoda ima atrodyti) iliuzijos pinkles nepakliūti. Bet nei Sokratas, nei jo didysis mokinys Platonas nepaklausė, ar iš tiesų žmonės trokšta ištrūkti iš tos olos. Ar iš tiesų bent jau miglotai nutuokdamas, kad yra ir padangėmis skraidančių padarų, kurmis ir pats imtų trokšti į padanges pakilti?

Nors ir parašiau, kad kvailas klausimas (ar norėtų kurmis būti kregžde?) į galvą man šovė gan netikėtai, vargu ar tai tiesa. Gal tik šio klausimo drastiška forma yra netikėta. O iš tiesų mąsčiau apie tai jau seniai ir mąsčiau ne platoniškomis ar postmoderniomis kategorijomis, o tokiomis, kurioms net tinkamo pavadinimo kol kas sugalvoti niekas nespėjo. Nebent, sekdami Martinu Heideggeriu, imtume vartoti tokį brūkšneliais jungiamą (žodžių ar žodelyčių?) terminą kaip „post-ne-klasikinis“ mąstymas ar „post-ne-klasikinis“ mokslas. Beje, pastarasis terminas jau senokai vartojamas. Bet tikroji jo prasmė man iki šiol neaiški. Viena vertus, šis terminas pretenduoja apibrėžti visiškai naują – netiesinį – mąstymo būdą, kurio esmę galima perteikti supratimu, kad ne visada prie dviejų pridėję tris gausime penkis, o galime gauti ir šimtą. Kita vertus, šis terminas siejamas su postmodernizmo gelmėse susiformavusiu terminu „transgresija“, reiškiančiu leistinų ribų peržengimą, nors visiškai neaišku, kada kas yra leistina, o kas – ne. Aišku tik viena – transgresyvus „post-ne-klasikinis“ mąstymas reiškiasi siekiu sukurti ir įdiegti tai, ką dar XX a. pradžioje Jeanas Piaget pavadino gyvybės fizika, ką JAV kompiuterinių technologijų specialistas ir futuristas Rayus Kurzweilas vadina transhumanizmu, pagaliau tai, kas dabartinėje filosofijoje vadinama technologiniu determinizmu.

Kad suprastume, kas yra technologinis determinizmas, bene geriausiai, mano manymu, gali padėti mūsų garsaus biofiziko Dobilo Kirvelio straipsnis „Biofizika: praeitis, dabartis, perspektyvos ir Lietuvos mokslų klasifikacija (2)“, paskelbtas laikraštyje „Mokslo Lietuva“ (2012, Nr. 10). „Biofizikos vieta naujojoje Lietuvos mokslo klasifikacijoje yra nedovanotinai sumenkinta, nematant jau ateinančių mokslo ir technologijų iššūkių, sistemų sintetinės biologijos, inžinerinės biologijos, atsirandančių biofizikinių kibernetiškai valdomų biotechnologinių sistemų“, – baigia savo straipsnį D. Kirvelis.

Nežinau, ar išties biofizikos vieta Lietuvos mokslų klasifikacijoje yra sumenkinta, nes biomedicinos mokslų srityje ji nurodoma antroji (po biologijos), bet suvokiu, kodėl šis autorius yra įsitikinęs, kad biomedicinos mokslai toje klasifikacijoje turi būti „aukščiau“ už fizinius, juo labiau – už žemės ūkio mokslus, ką jau kalbėti apie didesnio dėmesio nevertus (reikia manyti) humanitarinius ar socialinius mokslus¹. XXI a. – tai sintetinės biologijos amžius, todėl būtent jai reikia skirti daugiausia dėmesio, – tokia pagrindinė straipsnio mintis. Ir ji – ne iš piršto laužta. Technologinio determinizmo kontekste ją gan plačiai analizavo R. Kurzweilas, o pačią technologinio determinizmo koncepciją dar XX a. pradžioje suformulavo JAV sociologas ir ekonomistas Thorsteinas Veblenas (1857–1929). Jos esmė gan paprasta: nuo tam tikro meto ne žmogus ir visuomenė veikia (determinuoja) technologijų kaitą, o technologijų kaita ima determinuoti žmogaus ir sociumo kaitą; technologiniai pokyčiai ima beveik nepriklausyti nuo žmogaus valios. Todėl laikas įsisąmoninti, kad dirbtinė gyvybė, dirbtinis intelektas – tai jau ne fantastikos sritis, o nuo mūsų valios beveik nepriklausanti artima ateitis, – ir taip galima perfrazuoti technologinio determinizmo adeptų pagrindinę mintį.

Technologinis determinizmas pirmiausiai siejamas su vadinamąja sintetine biologija. Ji apibūdinama kaip molekulinės biologijos, nanotechnologijų ir informacinių technologijų sandūroje gimstantis technologijų kompleksas, gal net visiškai naujas technomokslas, kurio autoriai sau kelia tikslą perkurti esamas ar net sukurti naujas gyvybės formas. Šis sintetinės biologijos projektas aprėpia ne tik biotechnologijas (bio-), nanotechnologijas (nano-) ir informacines technologijas (info-), bet ir kognityvines (cognito-) bei socialines (socio-) technologijas, todėl vis dažniau vadinamas SCBIN (socio-cognito-bio-info-nano) technologijomis. Jame pirmame plane atsidūrė socialinės technologijos, nes tam, kad projektas būtų realizuotas, pirmiausia yra būtini socialiniai (politiniai, ekonominiai, organizaciniai ir t. t.) sprendimai.

Projekte daugiausia dėmesio skiriama biotechnologijai (konkrečiai – genų inžinerijai), bet pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama kognityviniams mokslams, kurie vis giliau įsiskverbia į žmogaus neurofiziologijos paslaptis, atskleidžia žmogaus smegenų veiklos koreliacijas su mąstymo procesais ir produktais ir jau dabar suteikia galimybes daryti įtaką smegenų veiklai, emocijų, jausmų, mąstymo ir t. t. procesams, net jais manipuliuoti. Dar daugiau dėmesio skiriama nanotechnologijoms, kurios leidžia manipuliuoti medžiaga molekulių ir net atomų lygiu. Grynai abstrakčios nanotechnologinės esmės, kai tik jos imamos taikyti praktinėms (pavyzdžiui, medicinos) problemoms spręsti, paradoksaliai tampa socialinės realybės dalimi. Pavyzdžiui, pasitelkus nanotechnologijas sukonstruota vadinamoji fulereno molekulė C₆₀ tapo nanokonteineriu, gebančiu žmogaus ar gyvūno organizme reikiamus vaistus pernešti į reikiamas organizmo vietas. Jau projektuojami žmogaus kraujyje keliaujantys „mikrorobotai“, kurie gebėtų mechaniškai iš kraujagyslių išvalyti teršalus ir išspręsti aterosklerozės problemą.

Sintetinės biologijos srityje dirbantys mokslininkai jau mąsto apie dirbtines kraujo ląsteles, kurios pakeistų eritrocitus ir gebėtų į organus pernešti bent dvidešimt kartų daugiau deguonies nei natūralūs eritrocitai. Siekiama sukurti kiekvienam žmogui individualius vaistus pagal individualų genetinį kodą. Intensyviai kuriami nauji jutimo organai, gebantys užfiksuoti padidėjusius magnetinį, elektrinį laukus, padidėjusį radioaktyvumą. Eksperimentuojama siekiant sukurti žmogiškų jausmų fiksavimo ir veikimo „organus“. Tikimasi sukurti žmones, gebančius per atstumą jausti kitų žmonių jausmus ir daryti jiems įtaką. Siekiama reikšmingai praplėsti žmogaus mąstymo ir sprendimų priėmimo galimybes į smegenis implantuojant nanokompiuterius. Intensyviai tiriamos biosintezės mechanizmų pakeitimo galimybės, kurios leistų sukurti ne tik dirbtinį maistą ir medžiagas, bet ir nanoasemblerius – molekulių lygiu veikiančius „molekulių surinkėjus“, gebančius kurti save pačius, t. y. daugintis, prisitaikyti prie aplinkos ir tą aplinką radikaliai keisti. Žmogaus mintiniu pageidavimu tokie nanoasembleriai gebėtų iš bet kokios „negyvos medžiagos“ per trumpą laiką sukurti, pvz., norimą maistą, pastatus, baldus, transporto priemones ir t. t.

Viena iš sintetinės biologijos krypčių yra vadinama žmogaus praplėtimu (enhancement of man). Tai žmogaus fizinių, intelektinių, kognityvinių, komunikacinių galių praplėtimo ar išplėtimo projektas. „Praplėstas žmogus“ – jau ne žmogus įprasta šio žodžio prasme, o greičiau Friedricho Nietzschės išgarbintas antžmogis, turintis nepaprastas fizines galias, sugebantis ištverti milžinišką radiaciją ir milžinišką šaltį ar karštį, gebantis spręsti matematinius ir loginius uždavinius greičiau už bet kokį superkompiuterį, skaityti mintis ir protu veikti bei valdyti žmones, visuomenę. Tik F. Nietzsche savam antžmogiui suteikė ne vien aktyvią valią galiai, bet ir dionisišką spontanišką gyvybingumą, juoką ir žaismą, jo antžmogis didina gyvenimo pilnatvę ir teigia tampančią būtį, pagaliau daro tai, ką nori ir ko trokšta, trokšdamas to, ko ir ateityje gali trokšti. Ar toks galės būti „praplėstas žmogus“ kaip „unikali neuroinformacinė mašina“ (nevartodamas „praplėsto žmogaus“ termino, būtent taip jį įvardino D. Kirvelis) – bent jau nežinia.

Štai čia ir kyla mintis: o ar nori, ar trokšta žmogus tapti antžmogiu? Ar norėtų kurmis tapti kregžde?

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad atsakymas turėtų būti teigiamas. Nes žmogus visą laiką trokšta tapti tobulas ir tobuliausias. Tik nežinia, kaip su tuo kurmiu, nes vargu ar jis mąsto taip, kaip mąsto žmogus, vargu ar jis trokšta skraidyti. Juk jam ir savo olose jauku. Pagaliau prisiminkime platonišką olą. Kurmis juk beveik aklas, kaip ir Platono olos kaliniai. O jeigu jis praregėtų, jeigu ir jam lygiai kaip žmogui kiltų saulės, žvaigždžių ilgesys?!. Kas būtų tada? Ar nepanortų ir kurmis skraidyti?

Palikime kol kas kurmius ramybėje. Pamąstykime apie žmogų, apie save. Žvaigždžių ilgesys – taip pavadinkime tą žodžiais neišsakomą troškimą aprėpti daugiau, nei aprėpiama, išvysti daugiau, nei įmanoma, suvokti daugiau, nei suvokiama, net begalybės ekstazę ar siaubą pajausti – matyt, žmogui yra įgimtas. Be abejo, ne visi su tuo sutinka, bet dar 1945 m. Ernsto Cassirerio veikale „Esė apie žmogų: įvadas į žmogiškosios kultūros filosofiją“ pasakyta mintis bent man paliko didelį įspūdį: „Turėdami omenyje, kad žmogus yra grynai gamtiškas, kad jis, pasak Charleso Darwino, išsivystė iš (pro)beždžionės per jos darbo procesą, turėtume manyti, kad jau pačios pirmos žmogaus mintys turėtų būti susijusios tik su fizinės aplinkos pažinimu, būtinu išlikimui, išgyvenimui. Tačiau net pačiuose pirmuose, pačiuose seniausiuose mums žinomuose mitologiniuose tekstuose beveik nieko nėra apie praktines žinias, tačiau nepaprastai daug dėmesio skiriama (tegul ir sąlygiškai primityviai) pirmykštei kosmologijai ir pirmykštei antropologijai.“ Kodėl? Kodėl, užuot ant olų sienų paišius darbo įrankius ir darbo procesus, jau prieš du šimtus tūkstančių metų (neandertaliečių epochoje) buvo piešiami meandrai – vandenį kaip elementariausią substanciją, iš kurios sukurtas pasaulis, simbolizuojančios periodiškai banguojančios linijos? Kodėl, užuot papasakojus apie itin vargingas savo gyvenimo sąlygas, archajinis graikų žmogus pasakojo apie Gają, kuri iš savęs pagimdė žvaigždėtąjį dangų (Uraną), o iš jų santuokos gimęs net savo vaikus ėmęs ryti laikas (Kronas)? Kodėl, užuot tą patį darę, archajiniai kinai nesiliovė karta iš kartos perteikti pasakojimus apie Pan Chu, kuris (kaip ir indiškas Puruša) pasaulį kūrė pats iš savęs, iš savo kūno dalių? Pagaliau kuo pats kvailiausias žmogus iš esmės skiriasi nuo paties protingiausio gyvūno? Ar tada, kai gyvūnas įgauna proto, žmogus ir gyvulys skiriasi kuo nors daugiau nei protingumo laipsniu? O gal tas skirtumas yra esminis? To kur kas anksčiau nei E. Cassireris veikale „Žmogaus vieta kosmose“ klausė fenomenologas ir aksiologas Maxas Scheleris.

Technologiniai deterministai į šį ir panašius klausimus atsako vienareikšmiškai. Primindami, kad jau René Descartes’as gyvūnus laikė tik itin sudėtingomis mašinomis, o šiek tiek vėliau gyvenęs medikas Julienas Offray de La Mettrie mašina pavadino ir žmogų, technologiniai deterministai (matyt, jiems reikia priskirti ir D. Kirvelį) žmogų vadina „unikalia neuroinformacine mašina“, geriausiu atveju (kognityvistai) – superkompiuteriu, o ateities visuomenę R. Kurzweilas vadina singuliaria (ypatinga, posthumanistine), t. y. mąstančių ir jaučiančių robotų visuomene. „Tampa vis akivaizdžiau, kad gyvybė yra funkciškai tikslingai organizuotų biotechnologijų sistema, kurią valdo bioinformacinės technologijos“, – rašo D. Kirvelis. O jeigu taip, tai natūralu manyti, kad pirmykščio žmogaus siekis įminti visatos paslaptis, patenkinti „žvaigždžių ilgesį“ tomis technologijomis gal net netrukus bus realizuotas, kad netrukus žmogus bus „praplėstas“, kad SCBIN technologijos sukurs žemėje „rojų“. Netrukus, pasak D. Kirvelio, informacinės technologijos leis atsakyti ir į klausimą, kas yra siela ir dvasia, dvasingumas. Ir tai niekaip nesusiję su mistika, tai „ne mistiniai, o realūs vyksmai, lemiantys tikslingai organizuotą veiklą“.

Siekdamas pagrįsti pastarąsias mintis, D. Kirvelis pasitelkia Pierre’o Teilhard’o de Chardino (1881–1955) veikale „Žmogaus fenomenas“ pateiktą noosferos koncepciją. „Šiame veikale, – rašo jis, – P. Teilhard’as de Chardinas, įvedęs noosferos – biosferos, protaujančios dalies žmonijos terminą, aptardamas jos raidą teigia, kad ateis toks laikas, kai kiekvienas žmogus žemėje dirbs tik mintimis. Ir mintimis galės susirišti su bet kuriuo žmogumi žemėje. Ir kai kiekvienas žmogus mintimis susiriš su kiekvienu žmogumi, bus pasiektas aukščiausias noosferos išsivystymo lygis – taškas Omega (Ω), ir tada žmonija turės žūti arba sukurti Naują Žmogų – turės atsirasti nauja žmonių biorūšis.“

Sunku pasakyti, kodėl D. Kirvelis akcentuoja išties gan komplikuotus jėzuito P. Teilhard’o de Chardino santykius su Bažnyčia (jo idėjos iš dalies buvo pripažintos tik Vatikano II susirinkimo metu), bet pakanka atsiversti į lietuvių kalbą išverstos minėtos knygos 367 puslapį, ir suprasime, kad šis iškilus mokslininkas (geologas ir paleontologas) bei krikščionių mąstytojas „tašką Omega“ suprato ne tik kaip „aukščiausią noosferos išsivystymo lygį“, bet ir kaip Dievą, link kurio evoliucionuoja žmonija ir kuris tą evoliuciją „reguliuoja“, nukreipia savąja „radialine energija“. O visišką žmonijos žūtį („pasaulio pabaigą“) P. Teilhard’as de Chardinas traktuoja kaip tobulybę pasiekusios žmonijos sąmonės atsiskyrimą nuo savo materialaus apvalkalo ir grįžimą į Dievą ir niekur neužsimena apie „Naujo Žmogaus“ sukūrimą. Tiesa, pasak P. Teilhard’o de Chardino, gali atsitikti ir taip, kad žmogus savo laisva valia Omegą atmes, o tada išties jo laukia tragiškos pasekmės. Bet jis tiki, kad blogį žmonija įveiks. Tad nors P. Teilhard’as de Chardinas iš tiesų pabrėžia, kad mokslas apie žmogų yra skirtas žmogaus tobulėjimui ir tobulinimui, tokio tobulinimo tikslas – ne minėtasis „žmogaus praplėtimas“, „antžmogio“ sukūrimas, o pirmiausiai dvasinis tobulėjimas, grįžimas į tašką Ω – Dievą.

Beje, P. Teilhard’as de Chardinas niekur neužsiminė, kad „žmogus žemėje dirbs tik mintimis“, jis tik vylėsi, kad gal žmogus „vieną dieną išradingai pralauš savo žemiško kalėjimo sienas“ ir ims bendrauti su nežemiškomis civilizacijomis, gal su jomis užmegs net psichinį ryšį. Ir ne P. Teilhard’as de Chardinas yra termino noosfera, o juo labiau termino biosfera autorius. Biosferos kaip Žemės rutulį gaubiančios gyvybės sferos terminą dar 1875 m. pavartojo austrų geologas Eduardas Suessas, o rusų mineralogas Vladimiras Vernadskis (1863–1945) jį susiejo su kosminės kilmės gamtos jėgomis. (Beje, V. Vernadskis save laikė ukrainiečiu, net įkūrė Ukrainos mokslų akademiją.) Naują terminą noosfera į mokslą įvedė būtent V. Vernadskis. Noosfera – tai Žemės rutulį gaubianti proto sfera, kuri susiformavo biosferos evoliucijos metu palaipsniui atsirandant vis sudėtingesnėms gyvybės formoms, pagaliau – protingam žmogui. 1922–1923 m. V. Vernadskis Sorbonos universitete skaitė paskaitas, kuriose perteikė ir savo biosferos bei noosferos koncepcijas. Paveiktas Henri Bergsono filosofijos, jas išklausė ir P. Teilhard’as de Chardinas, ir mokslo istorikai vieningai sutaria, kad tiek noosferos terminą, tiek jos raidos idėją P. Teilhard’as de Chardinas perėmė iš šio garsaus rusų (ukrainiečių?) mokslininko.

Tačiau P. Teilhard’o de Chardino ir V. Vernadskio susitikimas tuo ir baigėsi, jų keliai išsiskyrė ne vien geografinėse platumose. V. Vernadskio noosferos ir P. Teilhard’o de Chardino noosferos sampratos skiriasi kaip žemė nuo dangaus ar vanduo nuo ugnies. Ir tai, ką D. Kirvelis rašo apie P. Teilhard’ą de Chardiną, tinka tik V. Vernadskiui, o tiksliau – tik jo mokymo apie noosferą tąsai. Be abejo, jei ne tos sąlygos, kuriomis V. Vernadskiui teko gyventi bolševizmo epochoje, gal ir jis būtų pasukęs spiritualizmo keliu, bet ne iš gero gyvenimo savo moksliniuose veikaluose jis ištisai garbino Leniną ir Staliną, o jo kolegos stebėjosi, kodėl bolševikų valdžia jo dar nesušaudė. Šiaip ar taip, V. Vernadskio noosferos koncepcijoje vyravo materialistinė („realistinė“) dvasia, ir šios koncepcijos logiška tąsa tapo technosferos koncepcija. Ją 1982 m. paskelbė rusų mokslo istorikas ir filosofas Rudolfas Balandinas. Esmine noosferos dalimi V. Vernadskis laikė esant mokslą, o mokslo pasiekimai, pasak R. Balandino, realizuojami technikos srityje, dėl to visą mūsų planetą jau apraizgė techniniai įrenginiai, ir taip noosfera neišvengiamai tapo technosfera, o ši savo ruožtu evoliucionuos į infosferą.

Būtent technosferai ir infosferai, o ne P. Teilhard’o de Chardino noosferai tinka visi ar beveik visi D. Kirvelio teikti sintetinės biologijos (platesne prasme – technologinio determinizmo) apibūdinimai. Ir remtis P. Teilhard’o de Chardino mintimis paprasčiausiai nekorektiška. Informacinės technologijos tikrai neatsakys į klausimą, kas yra siela, dvasia, dvasingumas. Kad tai suprastume, pakanka susipažinti su dabartinėmis aršiomis diskusijomis dėl emergentinio evoliucionizmo², kuriuo, beje, rėmėsi ir P. Teilhard’as de Chardinas.

Tačiau grįžkime prie viliojančių sintetinės biologijos pažadų. Grįžkime prie tos kvapą gniaužiančios praplėsto žmogaus, arba antžmogio, vizijos. Žmogus nemirtingas! Žmogus – pasaulio valdovas! Tokia šios vizijos esmė. Šią viziją galima aptikti ne vieno rašytojo fantasto kūriniuose, ši vizija aptinkama ir rusų pansociokosminėje filosofijoje, šios vizijos užuomazgos, pasak JAV filosofo Robino Attfieldo, regimos judėjų ir krikščionių religiniuose vaizdiniuose. Kita vertus, socialinės sinergetikos srityje dirbantis rusų matematikas Georgijus Malineckis šią viziją pavadino Liuciferio sindromu. Apie šį sindromą, matyt, pasakoti neverta. Tik priminsiu, kad turintis nešti šviesą (lot. lucifer reiškia šviesos nešėją) angelas užsimanė tapti panašus į Dievą ir net jį pranokti, valdyti pasaulį. Todėl „šviesos kunigaikštis“ Dievo valia tapo „tamsos kunigaikščiu“. Tad ar negali atsitikti taip, kad puikios intencijos sukurti „Naują Žmogų“ mus į pragarus nuves? Juk ne be reikalo sakoma, kad geromis intencijomis kelias į pragarą grįstas. O kad netuščiažodžiautume, kad šias baimes pagrįstume, pasvarstykime.

Grįžkime prie technologinių deterministų įsitikinimo, kad technologijų kaita ima determinuoti žmogaus ir sociumo kaitą, kad technologiniai pokyčiai jau ima beveik nepriklausyti nuo žmogaus valios. Ar iš tiesų taip yra? Ar nepradėjome šiuolaikinių technologijų fetišuoti, t. y. jas garbinti tarsi švenčiausius dalykus? Ar iš tiesų žmogaus sukurta technika ima valdyti žmogų?

Atsakymas į šiuos klausimus ganėtinai painus. Viena vertus, pastebėta, kad mokslo ir technikos pasiekimai jau ima lenkti tų pasiekimų apmąstymą. Paprasčiau sakant, pirmiausiai atrandama (išrandama), o tik tada galvojama, ką atradome (išradome) ir ką su tuo atradimu (išradimu) daryti. Būtent dėl to, mano manymu, ir kyla iliuzija, kad technika ima valdyti žmones. Kita vertus, dar M. Scheleris atkreipė dėmesį į tai, kad techniką labiausiai lemia vitaliniai žmogaus instinktai, kurie skatina jį siekti galios ir viešpatavimo, kad technika pati savaime sukelia, pažadina ir išplėtoja pramoninius poreikius ir nukreipia juos ieškoti naujų gamybos priemonių ir būdų. Būtent tą ir pabrėžia technologiniai deterministai.

Tačiau ar vien tik technika „kalta“, kad taip atsitinka? Ar iš tiesų pati technika sukelia pramoninius poreikius, geidulius? O gal geiduliai gimdo poreikius? Bent taip mano filosofas Vytautas Rubavičius, veikale „Postmodernusis kapitalizmas“ įtikinamai parodęs, kad visos tos šiuolaikinės technologijos – tai žmogaus gyvenimą suprekinančios manipuliavimo žmogaus sąmone technologijos, ir jos skirtos tik vartojimo plėtrai. O tam, kad vartojimas augtų, kad neištiktų ekonomikos krizės, būtina skatinti geidulius – tokia itin paprasta postmodernaus kapitalizmo logika. Ją galima perteikti dar paprasčiau. Tai „važiavimas dviračiu“. Tol, kol važiuoji, viskas tarsi gerai. Bet tik pabandyk sustoti – nuvirsi. Tad ne dviratis kaltas, kad ant jo užsisėdome, o todėl esame priversti važiuoti nesustodami, ir vis greičiau, nes poreikiai auga.

O jeigu taip, tai teisėtas klausimas – kur tas skubėjimas mus nuves? Kas atsitiks, kai pagaliau sukursime tą „unikalią neuroinformacinę mašiną“ – antžmogį? Ar iš tiesų posthumanistinė visuomenė (greičiausiai šį terminą reikėtų suprasti kaip be galo humaniškų žmonių visuomenę) kaip „mąstančių ir jaučiančių robotų visuomenė“ bus humaniška?

Ir vėl atsakymų gali būti keletas. Visi jie grindžiami viena mintimi, kad staiga, per akimirką ir visi žmonės antžmogiais netaps. Pirmiausiai jais galės tapti tik didžiausias galias (politines, ekonomines, intelektines ir pan.) turintieji. Ir beveik neabejotina, kad įgiję dar daugiau tų galių jie stengsis jas išsaugoti. Todėl neišvengiamai atsiras dvi absoliučiai skirtingos ir visiškai naujos žmonių „rasės“, jeigu tik jas galima pavadinti rasėmis. Ir geriausiu atveju, pasak G. Malineckio, tokie žmogaus sukurti ar dėl žmogaus sukurtų nanoasemblerių susiformavę „antžmogiai“, negalėdami kenkti žmogui (būdami „užprogramuoti“ nekenkti savo kūrėjams) ir dėl savo fizinių bei intelektinių galių negalėdami su „paprastais“, natūraliais žmonėmis gyventi kartu, paliks Žemę ir iškeliaus į kitas planetas. Tokį galimą ateities scenarijų numatė garsūs rusų rašytojai fantastai broliai Strugackiai.

Kiti scenarijai kur kas liūdnesni. Paprasčiausias (tačiau bent šiuo metu labiausiai tikėtinas) scenarijus toks: visos SCBIN technologijų teikiamos galimybės (gyvenimo trukmės pailginimas, fizinių ir kognityvinių galių „paplėtimas“ ir t. t.) taps įprasta preke, dėl to susiformuos siauras visus kitus visuomenės sluoksnius nukonkuruojantis kosmopolitinis elitas. Tai dar labiau padidins konkurenciją ir arba Žemės planetoje susiformuos dviejų žmonių rasių („natūralių žmonių“ ir „antžmogių“) koegzistencija (ir tai taps kažkuo panašiu į dabartinius žmonių santykius su jų globojamais naminiais gyvūnais), arba įvyks aštri daug ką ar viską naikinanti kova, vadinamasis „masių sukilimas“, kurio rezultatai nenuspėjami.

Kitas scenarijus – tai antžmogių-virtuozų sukūrimas ir išugdymas. Jis grindžiamas mintimi, kad ypatingus gebėjimus ir ypatingas galias galima suteikti tik kai kuriems individams, kurie savo galiomis ir gebėjimais tarnautų visuomenei. Be abejo, tie „antžmogiai“ būtų itin nepatenkinti savo padėtimi, gal net bandytų sukilti prieš „menkų žmonių“ diktatą, bet dėl itin menko jų skaičiaus didesnės įtakos neįgytų ir liktų pasmerkti vienatvei „supergalingi tarnai“.

Trečias scenarijus – „maginės kultūros“ vizija. Tapdami „antžmogiais“ natūralūs žmonės išnyksta, ir tarpusavyje ima konkuruoti beveik maginėmis galiomis pasižymintys „antžmogiai“ ir jų grupės („magų kolektyvai“). Bendra socialinė, mokslinė, technologinė erdvė sugriūva, žmonija grįžta į „naujuosius viduramžius“. Įvairūs tokio galimo scenarijaus variantai aprašyti maginės fantastikos kūriniuose.

Galimas ir ketvirtas scenarijus – dviejų (natūralios ir sukurtos) rasių lygybės. Tam reikėtų ir natūraliai, ir sukurtai rasei įsisąmoninti savas naujas galimybes, sukurti visiškai naują visuomeninę tvarką ir visiškai naujas moralės normas. Ir nors istorija rodo, kad žmogus pajėgus įsisąmoninti naujoves, toks scenarijus menkai tikėtinas jau vien todėl, kad absoliuti lygybė yra neįmanoma – galima dirbtinai „sulyginti“ galimybes, teises ir pareigas, bet neįmanoma sulyginti prigimtinių ar dirbtinių gebėjimų; pagaliau visuomenės tolesnei raidai yra būtina ir tam tikra disharmonija, nes „tik įvairovė gimdo įvairovę“ – tvirtina garsusis Ashby dėsnis.

Tai štai, įsivaizduokime esą „kurmiai“ arba platoniškoje oloje uždaryti kaliniai. Ir įsivaizduokime, kad mus kažkas ketina „perdaryti“, „praplėsti“. Įsivaizduokime, kad mes, tie „kurmiai“ ar „kaliniai“, netgi žinome ar bent nujaučiame, kad po to „praplėtimo“ galėsime skraidyti padangėse, o ne knistis žemėse, galėsime regėti tikrąją būtį, o ne šešėlius, simuliakrus. Ir įsivaizduokime, kad mes puikiai suprantame ar bent nujaučiame, jog tikrai ne visi ir tikrai ne iš karto tapsime tais „praplėstaisiais“. Kokia tikimybė, kad „išrinktuoju“ tapsiu būtent aš? Taip paklausti gali kiekvienas. Ir atsakymas peršasi liūdnas – menka, labai menka, nepaprastai menka. Nes jei galių praplėtimas jau ir dabar yra prekė, tai iš kur man (ir milijardams panašių į mane!) gauti „lėšų“ tai „nusipirkti“? O jeigu taip, tai ar aš norėčiau likti antrarūšis, savotiškas „naminis gyvuliukas“, gal net vergas tarp „antžmogių“? Atsakymas – ne!

Bet net jei patekčiau tarp tų „išrinktųjų“, ar tapčiau laimingas? O gal ir šiuo atveju tapčiau „masėms“ tarnaujančiu vergu (antras scenarijus)? O gal pasijausčiau nepaprastai vienišas, nepaprastai svetimas tarp tų, kurie dar visai neseniai buvo mano „kraujo broliai ir seserys“? Ir ne tik svetimas – jiems jau atrodyčiau esąs siaubingas monstras, kurį reikia kuo skubiau sunaikinti. Toks scenarijus puikiai aprašytas Cliffordo D. Simako romane „Ratai virš saulės“. „Antžmogiais“ tapę, bet visas pačias geriausias žmogiškas savybes turintys biorobotai (beje, kai kurie iš jų dar net nesuvokia tapę biorobotais) visomis išgalėmis stengiasi žmonėms padėti, o žmonės jų nekenčia, juos naikina. Tad ar gali toks „transhumanistas“ biorobotas jaustis laimingas?..

Nežinau, nežinau… Nežinau, ar visa tai žinodamas kurmis norėtų tapti kregžde.

Tiesa, „optimistai“ viliasi, kad visi socialiniai pokyčiai vyksta gana lėtai, todėl dar turime laiko apie visa tai pamąstyti. Arba mano, kad mokslo ir technikos audringa plėtra turi savo ribas, tad gal ir ta vadinamoji sintetinės biologijos banga greitai nuslūgs. O gal teisus „baimės etikos“ autorius vokiečių kilmės JAV filosofas Hansas Jonasas, sakydamas, kad baimė pražudyti save ar (ir) prarasti savo žmogiškąjį identitetą leis kai kurių konkrečių biotechnologijų išsižadėti ar atsižadėti?

Pamąstykime. Tikėkimės, kad bent pamąstymui dar yra laiko.

 

¹ Lietuvos mokslų klasifikacijoje mokslų sritys išvardintos šia tvarka: humanitariniai, socialiniai, fiziniai, žemės ūkio, biomedicinos, technologijos mokslai.

² Su šiomis diskusijomis drįstu rekomenduoti susipažinti mano knygoje „Filosofinės socialinio modeliavimo problemos: teorija, praktika, siekiai, vertybės“ (Vilnius, 2013, p. 106–163).