Žmogumi besispjaudanti gėlė
Pasiekus miego fazę, kai kūnas rengiasi nubusti, aplanko vaizdiniai, kuriuose realūs patyrimai susipina su keisčiausiomis fantazijomis ir nenubudęs protas priverčia kiekvieną kūno ląstelę jausti kito, vidinio, pasaulio virpesius. Sapnuodami tuos vaizdus suvokiame kaip tikrovę, kuri yra klampi, sunkiai paaiškinama ir daugialypė. Panašius jutimus žadina Audronės Petrašiūnaitės raižiniai, eksponuojami muzikalioje erdvėje – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Nedidelėje galerijoje jie dalinasi savo istorijomis, žadindami beribes fantazijas. Filosofas Algis Uždavinys teigė, kad menininkė kuria širdimi suvokiamą sielos haliucinaciją, kuriai nereikia jokių filosofinių paaiškinimų – pakanka tik išgyventi, pajusti, nuspėti iš kūrinių sklindančias vibracijas. O tos vibracijos, sklindančios iš grafikos kūrinių, juntamos vos įžengus į galerijos erdvę.
A. Petrašiūnaitė pažįstama kaip autoportretiškos, koloristinės tapybos atstovė. Tačiau grafikos kūriniuose, atsisakydama spalvų, ji ieško ritmo juodų ir baltų plotų kompozicijose. Trylikos kūrinių, iš kurių nė vienas neturi konkretaus pavadinimo, ekspozicijoje – neapibrėžtoje, beorėje erdvėje – pagrindiniu veikėju tampa žmogus. Viename darbe jis meldžiasi, apgaubtas mįslingos šviesos, kuri tarsi aura apglėbia figūrą. Kitame raižinyje šalia žmogaus atsiranda paukštis: susiliedamos į vieną būtybę, turinčią paukščio galvą ir žmogaus kūną, paveikslo figūros atrodo tarsi personažai iš pasakų. Dviejuose raižiniuose, kuriuose atsikartoja žmogaus-paukščio motyvas, buvo naudojama ta pati klišė. Ekspozicijoje šie kūriniai pakabinti greta, suteikiant tam motyvui kitokią prasmę: paveiksluose veikėjai sklendžia į priešingas puses. Kiekvienas tarsi ieško krypties, vedančios į skirtingus pasaulius. Atrodo, kad žmogus-paukštis abiejuose kūriniuose išgyvena atsiskyrimą nuo jį globojančio kito paveikslo personažo, kuris prieš skrydį dar stipriai laikosi įsikibęs, lyg bandydamas saugoti ar nenorėdamas išgyventi vienatvės jausmo. Regis, šiuose darbuose sustingdyti universalūs patyrimai: mes norime sklęsti aukštai, bet neretai kažkas mus sulaiko; kovodami nusilpstame ir pasiduodame. 
Parodoje yra keletas raižinių, kuriuose šalia žmogaus pasirodo žvėris. Plėšrus, tamsus, primenantis panterą, tačiau paveiksluose jis nebando medžioti žmogaus – veikiau žmogus stengiasi priartėti, pajusti gyvūno instinktus ir susilieti, susikeisti energija, išgyventi virsmą iš žmogaus tampant laukiniu, tykančiu plėšrūnu. Šie paveikslai išsiskiria tamsių plotų gausa. Kompozicijų akcentu tampa juodo žvėries akys: baltos, ryškios, žvelgiančios kiaurai; ir žmogaus plaštakos – glostančios, bandančios prisijaukinti žvėrį, jį sutramdyti, pirštų galais pajusti jo jėgą. Reti paveikslai, kuriuose menininkė naudojo spalvą, gana siurrealistiniai. Juose didelis, išsiskleidęs vaiskiai raudonos spalvos žiedas vaizduojamas ryjantis žmonių figūras, kurios tabaluodamos kojomis bando ištrūkti iš jo gniaužtų. Kvepiantis, trapus, grožį skleidžiantis žiedas dailininkės darbe virsta aršiu priešininku, nugalinčiu gaivališkai besispardančias žmogiškas būtybes.
Užbaigdama noriu pacituoti rašytoją, kurios vaizduojamas pasaulis, mano nuomone, artimas A. Petrašiūnaitės raižiniuose kuriamoms visatoms: „[...] ne gyvenu, bet įsivaizduoju, gėda man, bet – malonu, nieko čia nepadarysiu, prigimties nepasirinksi, aukščiau bambos nepašoksi, nuo savęs nepabėgsi, prieš vėją nepapūsi, ką moku – tą moku – nugrimzti ir vėl išnirti“ (Jurga Ivanauskaitė).
Paroda Kauno valstybinėje filharmonijoje (L. Sapiegos g. 5) veiks iki kovo 1 d.
