Po Fesò ženklu
Pabaiga. Pradžia Nr. 3
–
Kartais užsimanau pabūti įžūli. Šiandien va įlipau į autobusą, pasižymėjau oysterį ir nuėjau gilyn ieškoti vietos prisėsti – į viršų nutariau nelipti, nes važiuoti vos kelios stotelės (iki Golders Grino). Vietų buvo visur, bet pamačiau jauną vyrą ir pasirinkau atsisėsti tiesiai priešais jį. Žinodama, kad nors dėviu ilgą iki pat žemės sijoną, per mano vasariškus marškinėlius matosi liemenėlė, na, ir iškirptė, žinoma. Tiesiog taip. Jis – su barzda. Barzda auga kaip saulė – į visas puses. Rusva. O plaukai ir vešlios, dailiai susisukusios sruogos ant smilkinių – tamsios, bemaž juodos. Ant galvos skrybėlė, platus juodas paltas, iš po palto matyti balta prijuostė, o tarp jos klosčių – virvelės. Vietoj kojinių – tarsi pėdkelnės. Apsirengęs tradiciškai ir turbūt kažkur vyksta su religiniu tikslu. Rankoj knygelė (odiniai viršeliai susibangavę nuo rankų šilumos ir nuolatinio naudojimo). Kadangi dėviu saulės akinius, galiu jį slapta atsargiai stebėti. Jis atkreipė į mane dėmesį, klaidžiojo akimis kažkur man už nugaros, tarsi stebėdamas autobusą, o aš tuo metu ramiai sėdėjau ir tą mačiau. Jeigu dabar ištiesčiau jam ranką pasisveikinti, jis atsisakytų paspausti. Galiausiai liovėsi, atsivertė knygą ir įsigilino į raštus. Skaitydamas ėmė tyliai dainuoti. Kartkartėmis apsukdavo aplink pirštą dešinio smilkinio sruogą, tada kairio, o paskui pridėjęs pirštus prie lūpų kažką nupūsdavo. Užsižiūrėjau. Jis palaukė, kol aš visai užkibau, tada pasilenkė į priekį, virš knygos, ir staiga iš padilbų per mane maskuojančius saulės akinius (ta saulėta barzda) pažiūrėjo tiesiai į akis įžvalgiu ir kur kas įžūlesniu žvilgsniu, nei galėjau tikėtis, – teko savąjį nusukti (be to, jau buvo metas lipti) ir įžūlumo dar pasimokyti.
–
Geriausias metų pirkinys – bilietas į „Kings of Leon“ koncą. Milton Keinso slėnyje (bowl – dubuo) telpa iki 65 000 žiūrovų, taigi pabaigoje apytikriai tiek ir buvo. Kai pagaliau po trijų valandų, praleistų klausantis apšildančių grupių, į sceną išėjo KOL, visi 65 000 atsistojo nuo žemės ir iškeltomis rankomis pasveikino muzikantus (nežinau, kaip jiems vėliau reikės susitaikyti su karjeros baigtimi, nes po tiekos žmonių dėmesio kas gali vėliau lygiavertiškai jaudinti?..). Taigi renginys labiau panėšėjo į festivalį nei į vienos grupės koncertą. Čia pat už slėnio buvo daugybė maisto vagonėlių-barų, daugelis ramiai leido laiką valgydami, gerdami alų ir degindamiesi. Žmonės ganėsi kaip gyvulėliai. Visur kvepėjo žole, šviežiai nušienauta pieva, dūmais. Visokių rūšių vabalėliai mane apropinėjo (po Londono, kur net uodų nėra, – VABALĖLIAI). Nepasiėmiau skrybėlės, todėl prasėdėjusi visą dieną su saulės akiniais juokingai nudegiau veidą, – vakarop, kai nusiėmiau akinius, matau, vyrai užsižiūri į mane įdėmiai – vai, galvoju, hohoho, – o paskui geležinkelio stotyje pamačiau savo atspindį, galvoju – aaaaaaah! Papasakojau bendradarbiui, jis net dirbti nustojo – taip nuoširdžiai juokėsi, negalėjo liautis. Nuostabus festivalinis įdegis: apyrankių ruožai ant riešų, dilbių, buvę žiedai irgi baltuoja ant pirštų. Ak… Baisiai geras renginys.
–
Regai rašau – gavau žolės suktinę iš bendradarbio, ruošiuosi ją surūkyti, Rega perspėja dėl demografinio rabbitų sprogimo, nes jai taip buvo. Padauginusi ir aš jau buvau – Žilvinas paskambino su gimtadieniu pasveikinti, atsiliepiau ir sakau: bla bliau bl blbaaaaaaa. Jis: gėrei? Nnnnnnn, sakau. Žolės rūkei? tAAAAAyyyp.
Fesò užvakar (kalbėjomės apie žolės poveikį, nes prieš tai jis man buvo atnešęs žolės suktinę ir ji, paskui paaiškėjo, buvo niekam tikusi – vienas tabakas, nuo kurio man tiesiog pasidarė bloga) liūdnai paaiškino: „Priklauso nuo nuotaikos, kokios būni, kai rūkai, jei bloga nuotaika, tai gali imti įsivaizduoti, kad kalasi šešios kojos ir virsti į vabalą…“ Aš atsisukau į jį ir įdėmiai, kiek galėjau, pažiūrėjau. Nuostabu, kai žmogus, gyvenime neperskaitęs nė vienos knygos, taip pasako. Bet paskui Fesò persimainė, kaip jam būdinga, sako: „Be galvos tu būtum visai graži“ (turi omeny, kad aš mąstau per daug, be to, per koncertą nudegiau veide saulės akinius). Bjaurybė, paskui pridurs. Jei tylėsiu, po minutės vėl pakartos, sakys, siaubinga! SIAUBINGA bjaurybė. TU galvoji tik apie save! Kai jau ištars tą tiek, kiek širdis geidžia, aš jam atsakysiu: „Aš, Fesò, lygiai tokia pat kaip ir tu.“ Jis skersai šnairuos ir tam sykiui paliks temą, bet po kokių dvidešimt minučių visa pradės iš pradžių: BJAURYBĖ. Taip kalbėdamiesi ir dirbam. Pastaruoju metu labai dažnai suporuoti toj pačioj pamainoj, todėl jau nebėra apie ką kalbėti, o jei darbo mažai – neapsakomai nuobodu.
–
Vakar prasidėjo Glastonberio festivalis, BBC iki išnaktų transliavo „Arcade Fire“ koncertą. Kiek klausinėjau anglų, daugelis purtosi: neeeeeee, jau ten tai tikrai neee, yra daug kitų mažesnių, bet puikių festivalių. Ten baisūs tualetai (iškastos duobės žemėje, ant viršaus sukaltos lentos – po vienos dienos ten jau baisu). Tas pats Redingo ir Lidso festivaliuose. Nėra vandens. Be to, visi daug geria, būna riaušių, todėl pavieniui verčiau nevažiuoti. Pasibaigus festivaliui, daugelis sukrauna palapines, antklodes, suplyšusius rūbus, kitas liekanas ir degina. Armagedonas. Aš tai vis tiek ten noriu. Šįvakar gros „Metallica“. Larsas Ulrichas sako: „Blogoji festivalio dalis, kad mums juk reikia likti blaiviems.“ Festivalis TV užsklandoms džiugiai naudoja naują „Kasabian“ dainą „Eezeh“, kuri nu tikrai labai gerai tinka Glastonberiui apibūdinti:
I ain’t easy And I make you mad Least I ain’t sleazy I’m just trying to put the world to right If you want to, I’ll take you out And I got the feeling that I’m gonna keep you up all Gonna keep you up all Gonna keep you up all night
–
Bendradarbis Vito įkėlė filmuką iš „Aerosmith“ koncerto (čia Londone visose pakampėse festivaliai dabar). „Aerosmith“ atsisveikina – Stevenas pristato muzikantus ir išeidamas sako: Remember there’s a light at the end of the tunnel. Tada pasigirsta šalia Vito apgirtęs Danielos balsas: „Kas kas?“ Vito baigia filmuoti sceną, bet tebelaikydamas įjungtą kamerą švelniai paaiškina jai: „Šviesa tunelio gale – tai tu.“ O Daniela, lyg jai kas tapo aiškiau: „Oo, aaaaaaaaaaaaaaha, ooookey.“
–
Labai labai baisus spektaklis („1984-ieji“, pagal Orwellą). Baisus. Ypač paskutinė kankinimo scena – turbūt pirmąkart teatre pamačiau, kad kankinimas būtų tikrai baisus. Siaubas. Nežinau, kaip taip nutiko, o sėdėjom su Aste pačiame viršuje, toli, kur prie bilieto rašoma „Galimas galvos svaigimas, žmonėms, bijantiems aukščio, nerekomenduojama“, ir vis tiek taip baisu buvo, taip aišku, kad herojui nupjaustė pirštų pagalvėlių odą, ištraukė visus dantis, taikė elektrošoką, dėjo plėšrių žiurkių kaukę ant veido, o tada klausė – vis dar manai, kad egzistuoji?.. O Vinstonas švepla bedante burna vos girdimai: nežinau, man atrodo, egzistuoju. Aš gi gimiau, mirsiu. I occupied space…
–
Diena kaip diena – pirmadienis. Darbo pradžia 06:30. Keltis 04:25. Sunku po vakarinių pamainų – naktį blogai miegu, dažnai nubundu, be to, karšta. Vasara. 04:25, brėkšta. Anksčiau būdavo jau visai šviesu, bet po Joninių naktys pailgėjo. Vis vien lengviau keltis nei vėlų rudenį arba žiemą – pernai vieną gruodžio rytą atidarau lauko duris, o ten baisiausios sąlygos važiuoti į darbą, kokias tik galima įsivaizduoti, – štai, tikrovėje: tamsu nors į akį durk, šviečia tik baltas lietus, bet toks tankus ir gausus, kad jei ne skėtis, vertėtų pasiimti deguonies kaukę. Vasarą taip nebūna. Kol verda kava, išeinu į kiemą įkvėpti oro – įsitikinti, šilta ar šalta. Dabar nuostabu – penktą ryto jau būna šilta. Kad pasiekčiau autobusų stotelę, reikia paėjėti, bet man patinka – visur tuščia. Nė gyvos dvasios. Visos miegančios sielos pagrobtos ateivių, kažkur išsidanginusios, namai tušti. Master nor mistress are at home. Miego stygius netrunka pasireikšti darbe. Skalbykla, nors skaisčiai balta, dosniai apšviesta dieninių lempų ir lyg turinti žadinti žvalumą, labiau dusina; čia karšta, nėra langų, po kurio laiko ima kankinti troškulys, visa aplinkui praranda tikroviškumą ir apima jausmas, kad iš tikro esu kažkur toli dykumoje, merdėju, bet prieš prarasdama sąmonę kliedžiu; man regis, esu kitur, dirbu skalbykloje. Ateina mano nemarusis bendradarbis Fesò. Jis panašiai kaip ir aš – be entuziazmo. Bet paskui, man besvajojant apie sultingą arbūzą iš turkų parduotuvės, papasakoja beprotiškiausio vakarėlio scenarijų. Taigi, kitados, prieš daugiau kaip dvidešimt metų, kai jam buvo dvidešimt dveji, jis su bičiuliais nukeliavo į Graikiją. Vasarą, kai buvo siaubingai karšta. Iš kažin kur jiems pasitaikė arbūzas. Jie prapjovė jo gale skylę, supylė į vidų butelį degtinės ir paliko pastovėti. Po poros dienų, grįžę iš pasibastymo, nutarė, kad jau laikas, ir supylė į arbūzą butelį bakardžio. Tada dar po poros dienų sutrynę įbėrė iš Anglijos atsivežtas ekstazio tabletes. Galiausiai, po savaitės ruošos, vieną vakarą jie visi liko namie, susipjaustė arbūzą ir jį suvalgė. Kas juos ištiko, Fesò pritrūko žodžių nupasakot. Taip prieš tai niekada nebuvo buvę. Pasakė tik tiek, kad visas kambarys buvo nuspjaudytas arbūzo sėklom. VISUR (pakėlė rankas virš galvos ir nubrėžė ore apskritimą, lyg plaukiko judesiu, norėdamas vaizdingiau paaiškinti: ant lubų, sienų – visur, visomis kryptimis sėklos skrido). Šeimininkė pasiuto, suprantama, bet jiems kas – buvo metas išvykti, sumokėjo daugiau pinigų, susirinko drabužius ir iškeliavo.
–
Šįryt įprastai einu anksti ryte į darbą. Šilta, brėkšta aukštas giedras dangus, aplink tylu, tuščia, gal net derėtų sakyt – tyra (nuo žodžio tyrai). Bet kai tik priėjau paštą ir įsukau į prabangią, senais medžiais apaugusią gatvę, pajutau – nors visa kaip kiekvieną rytą, tuo pat metu tarsi pakitę – kas pakitę, sunku suprast. Sakytum laikas sulėtėjęs, aš vis dar einu savo laiku, bet visa gatvė tvyro kitame laike, kur minutė trunka daug ilgiau, o namai, medžiai, asfaltas tokie beveik perregimi, tirpsta, tuoj tuoj taps nematomi – taip stengiasi pasislėpti. Aš netgi ėmiau kažkaip atsargiau eiti ir tada pamačiau – gale tuščios gatvės be garso bėga lapė (medžioja).
–
Penktadienio vakaras, tiksliau, jau šeštadienis – Billo Bailey pasirodymas baigėsi po vidurnakčio. Lyja, tamsu kaip rudenį, bet šilta kaip vasarą. Lesterio aikštė šurmuliuoja: visos užeigos atidarytos, žmonės valgo, tada eina pašokt ar pažaist. Kai užsidega naktinis apšvietimas, reklamos, aš retkarčiais pasijuntu pasiklydusi pažįstamoje vietoje, nes gatvės atrodo visai kitaip nei dieną. Vis tiek jauku, pasiklysti man netgi patinka. Metro vartus uždarė prieš pat akis – du bičai dar prasispraudė pro mažėjantį vartų tarpą, o mergina – nebe. Įsikarščiavusi per vartų grotas pasiuntė metro darbuotoją, tas į tai be žodžių spragtelėjo spynos liežuvėliu. Teko susirast N5 autobuso stotelę ir palaukti. Susimąsčiusi įlindau į telefoną. Geras vakaras išėjo, nes spontaniškai, be plano atvažiavau, užsukau į Lesterio teatrą, o ten Billas Bailey. Bilietų nebebuvo, bet kasininkė vieną iš kažkur ištraukė. Vakaras buvo baisiausiai juokingas. Kai pasakojo apie atostogas žiemą šiaurės Norvegijoje (norėjo pamatyt pašvaistes) – važiavo jo žmona, vaikai, sesuo su vyru, tėvas, – aš verkiau. Juos ten nustebino netikėtas 22 laipsnių šaltis, o dar, norėdami visa atlikti kaip reikiant, ne kaip kokie lepūnėliai likti viešbutyje, jie išsinuomojo šunis su rogėmis, kad pašvaistes galėtų naktį stebėti važiuodami MIŠKU. Norvegas, išnuomojęs roges, lydėdamas juos, pūtė cigaretės dūmą ir taip sakė: „M, štai rogės, – linktelėjo galvą, – šunys, – paspardė rogių galą, – stabdžiai, sėkmės.“ Pamiršo pasakyti, ar pašvaistę pamatė, – kitų dalykų daug nutiko. Pusantros valandos juoko, be to, teatro salėje yra du barai, galima nusipirkti išgerti ir po pasirodymo kuo linksmiausiai traukti kur nors toliau. Man pakako, norėjau namo. Taigi, stoviu stotelėje, niekur nesidairau, į akis niekam nežiūriu, naršau telefą. Laukiu. Stotelėje ir daugiau žmonių. Žiū, gerai apsirengęs, nieko sau bičas, anglas, ir atsistojo šalia. „Ach, – sako, – neįmanoma pasigauti taksi čia.“ – „Nu, sunku, – pritariu, – aš laukiu autobuso.“ – „Mhm…“ – kažką jis. Manau, pagelbėsiu: „Kuo tu vardu?“ – pasiteirauju. „Willas.“ – „Aš Valda.“ – „Ok, do you enjoy England?“ – „Jo, enjoy. Cool.“ – „Toli gyveni?“ – klausia. Toli, sakau, ir mano veide jau šypsena, tuoj tuoj kikensiu. Jis įsižiūri įdėmiau ir tada (prisiekiu, kuo mandagiausiai) sako: „Is there any possibility we could have sex tonight?..“ Tada aš imu nesuvaldomai juoktis, o jis toliau bando įtikinėti: „Aš vedęs ir šįvakar buvau su draugais išgerti, jie jau išsiskirstė, o aš vis dar čia – nuo žmonos gausiu ar vienaip, ar kitaip. Važiuojam.“ O aš jau verkiu iš juoko, nes po Billo Bailey mane lengva prajuokinti. O Dieve, paskui galiu iškart raudoti jau iš liūdesio.
–
– Sakė, jis tavęs bijo.
– Gerai.
– Sakė, jam nepatinka čia atvažiuoti, kai tu dirbi.
– Geriau ir būti negali.
– Numetei svorio.
– Taip, pirma priaugau, o po to numečiau. Prieš šešias dienas mečiau gėręs ir rūkęs. Kai liaujuosi gerti, iškart krenta svoris…
– Jėga. Veido oda tapo šviesi. Atrodai gražus.
– Ačiū! (Sarkastiškai.)
– Tai komplimentas!
– Dėkui.
– O taip ėmei ir nustojai?
– Skauda krūtinę nuo rūkymo, turėjau nustot…
– Manai, pabūsi blaivus ilgiau?
– Na…
– Ššššššiš.
– O kaip tu? Kada mesi dažytis?
– Nebent numirus. Ir tai testamente bus nurodyta deramai atlikti pomirtinį makiažą.
– Tada tiesiai po žeme ar kaip?..
– Tiesą sakant, manau, užrašysiu kūną mokslui. Buvau parodoje vienos dailininkės, radau jos interviu pasakojimą, kaip ji eidavo mokytis piešti žmogaus kūno į chirurgijos fakultetą. Ten buvo kambarys su formaldehide laikomais kūnais. Tai va norėčiau, kad mano kūnas būtų panardintas į vieną iš tų formaldehido akvariumų. Studentai ateitų tyrinėti, o dailininkai piešti. O tu po mirties ką?
– Aš norėčiau būt iššautas į dangų.
– Kaip, patranka?
– Raketa būčiau išgabentas į kosmosą, o ten išmestas.
– Ten tavo pelenai amžinai skrajotų, ten vakuumas.
– Ne, ne pelenai – mano visas kūnas.
– Ok.
– Sveiki! Ką veikiat?
– Kalbam. Gali prisidėti. Kaip norėtum po mirties būt palaidotas?
– Norėčiau būt sudegintas. O ką?
– Nieko, va jis nori būt iššautas į kosmosą.
– Tikrai?
– Jo. Kainuoja 40 000 svarų, domėjausi.
– …
– …
– Iki.
– Lažinuosi, pagalvojo, kad mes kuoktelėję.
– Jo.
–
Patraukiau be tikslo pasišlaistyti po miestą – egocentriškumo priepuolis iškart. Išlipau Pikadilio aikštėje – čia, nepaisant lietaus, judru: vieni žmonės palindę po kolonada laukia, kada nustos lyti, kiti po skėčiais laukia prie Eroto skulptūros draugų, dar kiti eina savo keliais – o aš, regis, visiems jiems krentu į akis, galvoju, visi mane mato, stebeilijasi. Taip nepatogu. Susigūžusi pasuku į Šaftsberio prospektą, o čia dar tankiau – milijonas žmonių (penktadienio vakaras) taikiai juda link teatrų, švieslentės, spektaklių reklamos apšviečia pakaušius – jie banguoja lyg šimtakojo nugara tolyn gatve kiek akys užmato. Narsumas, kurio kartais pakanka įgąsdinti filipinietį, dingęs; jo lyg niekad ir nebuvo. Toliau lyja. Nesmarkiai, man patinka – vangiai niūri dargana, tamsus dangus paskendęs lietaus debesyse, tačiau šiltos gatvės šviesos atsispindi ant šlapio šaligatvio, švyti auksu, primena kažkokį filmą. Tokiu oru puikiausiai galima eiti pasivaikščioti ir grįžti namo sausai. Pasukau į dešinę, į mažą skersgatvį, norėdama nukirsti kampą, ištrūkti iš minios ir šiek tiek pasislėpti. Nukirst kampą pavyko, bet pasislėpti ne – čia kavinės, pabai, rūkantys lauke žmonės linksmai nužiūrinėja praeivius. Pradėjo smarkiau lyti. Supratau, kad reikia kažkur pasidėti. Užsukau į Lesterio teatrą – žinojau, kad ten vyksta bent keli vakariniai pasirodymai (netgi kabaretas), – išsirinkau Billo Bailey. Pasiteiravau bilietų – išparduoti, bet kasininkė rado vieną (iš anksto pirktą, o paskui atšauktą, kito žmogaus) ir perpardavė jį man. Įsidėjus bilietą į krepšį išėjau į gatvę. Dėmesio baimė buvo kur buvusi, lyg būtybė įsitvėrus man į plaukus arba lyg gaubiantis debesis – sunku ir nupasakoti. Dėl to, kad aš viena, galvojau, siaubingai rėžia praeiviams akį. Bet greičiau jau rėžė itin drovi mano laikysena – baisu pakalbinti, nes tuoj ištiks apopleksija. Teatro apsauginis pabandė, bet apsigalvojo. Iki performanso buvo dar visa valanda, todėl nuėjau paieškoti kavinės ir išgerti arbatos. Gatvė, į kurią užklydau, buvo užstatyta stalais, kėdėm, skėčiais – daugiausia itališko maisto restoranai, visi pilni kramtančios liaudies; žmonės ir valgė, ir kalbėjosi – virš skėčių kilo visa gaubiantis balsų gaudesys. Man, einančiai pro šalį, nuo jų buvo ir gera, ir bloga: viena vertus, drovumas vos nepribaigė, kita vertus, darėsi visai smagu. Radau itališką kepyklą. Čia nuo lentynos prie durų pasiėmiau pyragėlį, pagalvojau – susimokėsiu prie prekystalio, o pasisukusi link ten atsitrenkiau į padavėją, ši, pamačiusi mano rankose florentiną, pažiūrėjo į mane taip, lyg aš jį būčiau ketinusi pavogti, lyg ji ką tik mane sulaikė. Visai dingo socialiniai įgūdžiai, turbūt dėl darbo požemyje. Kurmis aš. Pasakiau, kad turbūt blogai supratau kepyklos taisykles, turbūt turiu pirmiau atsisėsti prie staliuko, o jau tada užsisakyt. Taip, padavėja atleido man. Pasodino. Paskui užsisakinėjau taip tyliai, kad jai prireikė nemažai laiko suprasti, ko aš čia visgi pageidauju. Gerai bent jau, kad dėl drovumo seniai lioviausi save smerkti. Tykiai sau ten pakiurksojau ir grįžau atgal į teatrą. Mažoje teatro fojė susidarė šiokia tokia minia laukiančiųjų, kol bus atidarytos durys į salę; nebuvo jokio laisvo kampo, kur pasislėpti (visi užimti), todėl labai nepatogiai teko stovėti centre. Laimei, čia pat rūbinėje buvo įrengtas baras – užsisakiau dvigubą degtinės su spanguolių sultimis. Dvigubą reiškia 25 × 2, taigi ne taip jau ir daug. Pasidarė šiek tiek laisviau. Kai atidarė duris, nuėjau susirasti savo vietos (geriau pagalvojus – ieškau jos be perstojo); paaiškėjo, kad ji nuostabi – pačiam ketvirtos eilės viduryje. Billas visą pasirodymą buvo tiesiai prieš mane. Apskritai, kai tik jis išėjo į sceną ir išvertė savo pamišėlio akis, iškart pajutau palengvėjimą. Jis vaikščiojo iš vienos scenos pusės į kitą čia gąsdindamas publiką, čia tarsi įsiviliodamas ją jaukiais klausimais į rampą; vėl iš naujo užpuldavo sučiupęs už įsivaizduojamos gerklės (tada visi dusdavo iš juoko pritrūkdami kvapo). Tai buvo tikra dvikova ir ją jis laimėjo, be to, pats to neįtardamas, mušėsi su mane kankinusiu drakonu ir jį nugalabijo. Po spektaklio pasišiaušusi elektrifikuota egocentrijos būtybė paleido man plaukus ir pasišalino.
–
Mariaus FB komentuoju: galvoju, yra tikrai toks vienas ratas (man), kur 06:30 reikia atidaryti uniformų išdavimo langą. Amžinai tame rate 06:30, amžinai aš prie lango, na ir koks vienas padavėjas pasmerktas tuo laiku ateiti pasiimti marškinių ir prijuostės. Marius: odinės prijuostės velniams… Ai, dar turėtų būti šakių ir pagalių dervai maišyti išdavimo langeliai. Aš: esama kažko demoniško ten, kur dirbu. Anądien nuėjau į trečią požemį, žiūriu, Nicola, paryžietis, dėlioja kaukaziškas slyvas. Sakau, gal gali kavos padaryti? Jis: turėsi kontraktą pasirašyti. Kontraktą? Qui, krauju, hahahahaaaaa; juokauju, priduria. Marius: patinka man tavo istorijos.
–
Skaitau Evelyno Waugh „Vargingus kūnus“:
Laivas tai pakrypdavo ant šono, tai įnirtingai siūbavo, tai visiškai sustodavo ir sudrebėdavo, pakibęs virš tamsios vandenų bedugnės; staiga, nelyginant vaizdingu maršrutu skubantis traukinys, puldavo į bevėję daubą ir netrukus išlėkdavo aukštyn, į vėtrą; kartais, virpėdamas ir vinguriuodamas, rausdavo vagą tarsi terjeras triušio urvą, o kartais tiesiog krisdavo iš didelio aukščio kaip liftas. Būtent šis judesys keleiviams kėlė didžiausią paniką.
– Oi, – vaitojo Auksinis jaunimas. – Oi, ojojoi.
Skaitau kokį dešimtą kartą šitą vietą (man su atmintim blogai), patinka, kad laivas krenta kaip liftas arba rausia kaip terjeras ir kad Auksinis jaunimas dejuoja, – juokinga pagalvojus, kaip lengvai aš susijaudinu beskaitydama.
–
Įjunkau rytais eidama į darbą, vis dar šviečiant mėnesienai, klausytis BBC klasikos. Gaila, kad daugelį gabalų sunku rasti „Youtube“ (pavyzdžiui, nesu tikra, ar tiksliai išgirdau, gal kas žino – Leon Day „Waves“ pagal Virginijos Woolf romaną – gabalas klepui labai gražus). Tapo maloniu įpročiu, bet trumpu, nes vienoje gatvėje, vos tik įsuku į ją, iškart dingsta signalas. Susiradau tikslų tašką, plytelę, kur tai nutinka, ir jei iki tol, kol ją pasiekiu, Beethovenas (7-oji simfonija, antra dalis) tebegroja, be gailesčio peržengiu ribą, padarydama muzikai galą. Ir jaučiu tam tikrą malonumą tą darydama.
–
Prieš pat studijų pradžią, gal buvo kokia savaitė likus, atėjo laiškas, kad „Student Finance“ paskolos mokslams man neduos. Darbe buvau – bendradarbė, kuri tuo metu kažką pasakojo, staiga ėmė kalbėti be garso ir sakytum nutolo nuo manęs erdvės ir laiko tunely. Aaaah! KAS? KAS, numirė gal kas? – atbėga ji iš tunelio galo (rugsėjį vis kuriam bendradarbiui kas nors numirdavo šeimoje, tai tapo nuogąstavimo priežastimi, nes, gavę blogą žinią, jie turi skristi nenumatytų atostogų namo, susijaukia tvarkaraščiai, o tie, kurie lieka, kenčia). „Nea, kitkas, bet irgi baisu“, – nuraminau. Nutariau už šiuos metus susimokėt, o paskui sugalvot atsarginį planą. Pirmą įmoką reikėjo mokėti praeitą savaitę, pusę sumos, t. y. 2 250 svarų. Nuėjau į banką išsigrynint. Bičas atskaičiavo visą sumą dvidešimties svarų kupiūromis – pluoštas buvo toks aukštas (nu kokie 15 cm wongos – grynųjų), kad prie gretimo langelio stovinti moteris nuoširdžiai pasakė: „Ak!“ ir susiėmė už širdies. „Gal galit stambesnėm kupiūrom?“ – išsigandau, tiek pinigų, kasininkas įdėjo kelias penkiasdešimtines, bet krūva liko tokia pat. Jėėėėzau. Galiausiai baigė skaičiuot, sudėjo visa į išpampusį voką. „Gero savaitgalio!“ – žvaliai palinkėjo, nes buvo penktadienio vakaras. Cha… – liūdnai pagalvojau.
–
Man rodos, aš įsimylėjau. Nekenčiu už tai, kad man patinka. Kai pasižiūri juodom savo marmuro akim iki pat sielos dugno, sukelia kažkokį sunkiai nupasakojamą liūdesį ir skausmą. Graikas. Eina jis nch, aš tokia įtūžusi, nes kai ateina, galiu vien tik nunėrusi galvą iš padilbų piktai stebėti jį, antraip iš pykčio man ima drebėti rankos.
– Puolimas – geriausia gynyba! – narsiai pareiškia A.
– Taip! Visiškai pritariu! Puolimas – geriausia gynyba, – pritaria Ž, tada abidvi klausiamai atsisuka į mane.
– Mano geriausia gynyba yra gynyba, – apgailestaudama atsakau.
–
Pastaruoju metu esu sulindusi į serialą „Louie“ (FX). Man jis labai fainas (I’d like to take you out. – Where? Out of my comfort zone?..). Norom nenorom girdžiu amerikietiškos ir britiškos anglų kalbos skirtumus (ne tik tarimą). Pavyzdžiui, man klaikiai graži frazė ain’t gonna happen (turbūt primena aukštaitišką aina peklon); be to, išraiškinga – reiškia ne tik, kad kas nors nenutiks, bet NENUTIKS, net jei Jėzus naktį nusileis iš dangaus, mylėsis su manim visą naktį, aš tapsiu paskui Dievo Motina – vis viena kažkas nenutiks anyway. Bet anglai jos visiškai nevartoja. Anądien darbe paklausiau Etten, ar jinai sako ain’t bent retkarčiais – neeeeee, labai neįprasta. Tiesa, jos gimtajame miestuky žmonės kartais pasako taip, bet tai prastos kalbos pavyzdys – kalbant su svečiu, derėtų to vengti. Tai, sakau, jei, tarkim, svečias teirautųsi atiduodamas man, valetui, skalbinius: Will I get them back in the evening? – o aš santūriai, tačiau su dideliu įtaigumu bei atitinkama apatija, konfidencialiu abejingumu papurtyčiau galvą ir svariai atsakyčiau: AIN’T gonna happen, tatai būtų labai nederama. „Taip, būtų labai nederama! – Etten akys sublizgo. – Ak, kaip gera būtų nors kartą kam nors taip atsakyt, pavyzdžiui, svečiui, kuris įeina į turtingiausių „Forbes“ žmonių keturiasdešimtuką.“
–
Pakeliui iš univero matau mėnulį, dėstantį kosmologijos paskaitą iš dangaus, – kai toks šviečia virš miesto, apima aiškus jausmas, kad gyvenu planetoj ir kad į ją bet kada gali atsitrenkti asteroidas.
Mes sakom – nušauti du kiškiu vienu šūviu. Anglai – numušti du balandžius vienu akmeniu.
Kadangi pati esu užstrigusi antrame aukšte po žeme, baltame, iš visų pusių apšviestame kambaryje be šešėlių, ir bendrauju vien su visokio plauko demonais, kai tik turiu progą per pietus prisėsti prie Patricijos, kuri užstrigusi dar gilesniame penktame aukšte – dirba spa, kur galima sutikti daugiau žmonių, – taip ir padarau. Šiandien valgėm tylėdamos (buvo raikyta kalakutiena su spanguolių padažu, bulvės, šparaginių pupelių, svogūnų, alyvuogių ir sūrio salotos), žiūrėjom per televizorių žinias – rodė, kaip karalienė atiduoda pagarbą žuvusiems Pirmajame ir Antrajame pasauliniame kare, prie monumento; princas Haris įtempęs plaštaką prie smilkinio. „O, – be jokios intonacijos tarė Patricija. – Šitas vakar buvo pas mus, paplaukiot.“ – „O. Seniai ką nors mačiau… Gal dar kas?“ – paklausiau. „Beckhamas. Man su juo siauram koridoriui reikėjo prasilenkt, aš atsiprašiau, o jis maloniai pasitraukęs praleido, netgi uždėjo ranką ant peties.“ – „Smulkus?“ – „O ne, ne ne, ne smulkus! Visas tatuiruotas. Labai gerai atrodo, bet jo asmeninis treneris atrodo dar geriau.“ – „OK.“ – „Nori pažiūrėt nuotraukas iš indiškų krikštynų, kur vakar buvau?“ – „Jo, aišku.“
Man ant peties ranką uždėt gali nebent Fesò, ir tai kažkaip gan šiurpu. Ir Viktoras, vengras, kai merkia akį, – irgi greičiau baisu, sakau jam: „Kai tu flirtuoji, man toks jausmas, kad Helovinas nesibaigė.“ Juokiasi patenkintas.
-vu-
