Meninis sutapimas

2014 metais abu Londono „Tate“ galerijos filialai – „Tate Britain“ ir „Tate Modern“ – surengė dviejų tapybos pionierių – Josepho Mallordo Williamo Turnerio ir Kazimiro Malevičiaus – parodas. Jeigu tai buvo sutapimas, tai – elegantiškas sutapimas. Nors tikriausiai kuratoriai kiek derino savo veiksmus, kad abiejų šių parodų eksponavimo laikas sutaptų bent keletą rudens mėnesių.

Kadaise Londone buvo viena „Tate“ – dabartinė „Tate Britain“. Į pietiniame Temzės krante esantį buvusios elektrinės pastatą (jį, beje, kaip ir žymiąją Batersio elektrinę iš „Pink Floyd“ albumo „Animals“ viršelio, suprojektavo architektas Gilesas Gilbertas Scottas) su didžiuliu kvadratiniu kaminu modernus menas persikėlė 2000 metais. Dabar galerijas jungia senojo pavadinimo dalis, tarp jų kursuojantis maršrutinis laivas ir žymiausių menininkų parodos.

Autoriaus nuotrauka

Tokių meistrų kaip Turneris ir Malevičius parodos vienu metu dviejuose tos pačios galerijos filialuose buvo neeilinis sutapimas netgi tokiam meno centrui kaip Londonas. Turneris pradėjo impresionizmą gerokai iki šios krypties susiformavimo. Taip pat jis padarė įtaką ekspresionizmui ir abstrakčiajam menui. Malevičius sukūrė suprematizmą, buvo rusų avangardo tėvas ir vienas iš abstrakčiojo meno pradininkų, jo kūryba darė įtaką kubizmui ir Bauhausui. Be šių dviejų dailininkų būtų sunkiai įsivaizduojamas abstraktusis ekspresionizmas.

Tiesiogiai Turneris ir Malevičius nėra susiję nei pasaulėžiūra, nei gyvenimo istorija, nei tapybos maniera. Malevičius (1879–1935) gimė kitoje Europos pusėje šimtu metų vėliau už Turnerį (1775–1851). Vienas mielai ir daug keliavo po visą Europą, tapė peizažus ir eksperimentavo su šviesos vaizdavimu drobėje, kitas gyveno Rusijos imperijoje, kūrė abstrakcionizmo ir suprematizmo teoriją ir praktiką Maskvoje, Peterburge, Kijeve ir Vitebske ir tik kartą keliems mėnesiams buvo išleistas į savo parodas Lenkijoje ir Vokietijoje. Vienas mirė būdamas tokio amžiaus, kokio kitas dar nebuvo pasiekęs kūrybos viršūnės.

Abu jie pradėjo nuo tuomet įprastų tradicinių dalykų, miesto vaizdų, peizažų, portretų, bet vėliau – vienas maždaug trisdešimties, kitas maždaug šešiasdešimties – ėmėsi garsiųjų eksperimentų, liudijančių genialų požiūrį į meno kūrinį ir pradėjusių naujas meno kryptis. Turnerio drobėje pamažu nyko objektai ir kai kur liko vienas kitas stiebas, burės atraiža, kalnas ar bangos ketera. Malevičiaus paveiksluose pamažu išsitrynė viskas, nes jo ir, jo nuomone, viso vaizduojamojo meno galutinė stotelė buvo baltas kvadratas baltame fone.

„Tate Britain“ dabar eksponuoja išskirtinai britų meną. Čia vyksta pretendentų į prestižinę kasmetinę Turnerio premiją parodos ir veikia nuolatinė Turnerio darbų paroda iš galerijos kolekcijos. „Tate Britain“ priklauso didžiausia pasaulyje šio anglų tapybos genijaus darbų kolekcija ir papildoma laikina Turnerio paroda čia gali atrodyti netikėta ir nereikalinga. Tačiau tai buvo teminė paroda pavadinimu „Vėlyvasis Turneris“, skirta įdomiausiam dailininko kūrybos etapui, kai perteikti šviesą jam tapo svarbiau už vaizduojamus objektus. Būtent todėl Turneris „tapo“ impresionistu maždaug 40 metų iki impresionizmo pradžios.

Kaip ir kiti talentingi dailininkai, išradę menines naujoves, Turneris pradėjo akademiškai ir daugiausia dėmesio skyrė peizažams ir marinistikai. Pirmieji jo piešiniai ir paveikslai, tapyti dar XVIII amžiaus pabaigoje, nors techniškai nepriekaištingi, nesiskyrė nuo kitų gerų dailininkų darbų. Turnerio kūryboje svarbiausi buvo paskutiniai 16 jo gyvenimo metų, tai yra labai netikėta kūrėjui, nes meniniai atradimai paprastai padaromi gerokai anksčiau. Tuomet jis jau buvo pripažintas tapytojas, išgarsėjęs peizažais ir dėl savo meistriškumo pakylėjęs juos iki tuo metu populiariausių istorinių siužetų lygio. Viskas galėjo tuo pasibaigti, bet Turneris sumanė tapyti šviesą. Jo paveiksluose pradėjo mažėti objektų ir daugėti spalvų žaismo. Pasikeitė paveikslų svorio centras: vaizduojami objektai, tradiciškai buvę pagrindine paveikslų dalimi, tapo tik priemone išryškinti spalvų žaismą. Palaipsniui iš paveikslų nyko siužetai, kai kur dar liko viena kita burė, laivo ar kalno kontūras, jūros bangos, galiausiai jos taip pat dingo ir siužetai liko tik paveikslų pavadinimuose. Daugelis šio laikotarpio Turnerio paveikslų yra grynoji romantika, vaizduotę išjudinantis spalvų rūko aptrauktas pasaulis. Kartą vienas amerikiečių kapitonas, apsilankęs Turnerio dirbtuvėse, nusistebėjo pamatęs, kiek daug Turnerio darbuose tikro jūros pojūčio, persišviečiančio „per visą tą rūką ir paslaptingumą“.

Be abejo, Turneris neapsiribojo vien eksperimentais su abstrakčiomis spalvinėmis kompozicijomis. Jis ir toliau daug laiko leido prie jūros, keliavo po Britaniją bei kitas Europos šalis ir tapė jam patikusius vaizdus. Ypač jis mėgo Vokietijos Reino regioną ir Alpes ir ten pamatyti vaizdai dažnai atsidurdavo jo paveiksluose.

Kritikai ir pirkėjai nesuprato radikalaus Turnerio posūkio. Vienas banginių pirklys atsisakė jam sukurtų banginių medžioklės paveikslų, nes jam tai buvo nesuprantamos teplionės. Nors Turnerį palaikė tokie įtakingi meno pasaulio asmenys kaip Johnas Ruskinas, daugelis iš jo šaipėsi ir jo nesuprato. Prie to prisidėjo ekscentriškas Turnerio elgesys. Jis gyveno ir kūrė pagal savo taisykles, nekreipdamas dėmesio į aplinkinių nuomonę. Niekada nebuvo vedęs, nors turėjo dvi dukras su viena moterimi, su kuria kartu negyveno, paskutinius metus gyveno su kita moterimi, nepasižymėjo draugiškumu ir dėmesiu žmonėms, negailestingai kritikuodavo dailininkus vidutinybes.

Turneris tapė ir keliavo neatsikvėpdamas tol, kol leido jėgos, ir, atrodo, daugiau gyvenime mažai kas jį domino. Paskutinius keturis darbus Karališkojoje menų akademijoje Turneris pristatė 1850 metais, likus keliems mėnesiams iki mirties. Prieš pat mirtį jis trumpai paaiškino, ką norėjo pasakyti savo paveikslais, paskutiniai jo žodžiai buvo: „Saulė yra dievas.“

Būtent šiems 16 paskutinių, svarbiausių, Turnerio gyvenimo metų buvo skirta paroda „Tate Britain“. Daugelis darbų parodai buvo pasiskolinti iš kitų galerijų ir privačių kolekcijų. Parodoje taip pat buvo galima pamatyti Turnerio pomirtinę kaukę, „darbo įrankius“: akinius, paletę su lopetėlėmis dažams maišyti, kelionines eskizų knygeles, taip pat jį patį kitų dailininkų paveiksluose. Gana tiksliai sudėtingą Turnerio asmenybę, pasaulėžiūrą, šiltus santykius su tėvu ir tuo laikotarpiu neįprastus santykius su moterimis atkuria praeitą rudenį pasirodęs filmas „Ponas Turneris“, kuriame taip pat daug dėmesio skiriama šiam dailininko kūrybos etapui.

Malevičius, priešingai, buvo toli nuo romantikos. Jį domino grynų geometrinių formų viršenybė prieš gamtą (arba suprematizmas), tradicinių meno principų transformavimas, inžinerijos progresas ir futurizmas. „Menininkas gali būti kūrėjas tik tada, kai formos jo paveiksle neturi nieko bendra su gamta“, – toks buvo jo kūrybos devizas.

Kaip ir Turneris, Malevičius buvo ekscentriška asmenybė – kitoks žmogus ir nebūtų galėjęs nutapyti „Juodo kvadrato“. Pavyzdžiui, 1914 metais į avangardistų grupės „Būgnų valetas“ susitikimą jis atėjo su mediniu šaukštu švarko atlapo kilpoje ir pareiškė, kad išsižada proto. Paskui, beje, tas medinis šaukštas figūravo keliuose jo paveiksluose.

Tačiau, kitaip nei Turneris, Malevičius gimė vietoje ir laiku. XX amžiaus pradžioje pasaulis kunkuliavo nuo naujų idėjų ir požiūrių. Palyginti ramaus XIX amžiaus pabaigoje viršų prieš karą ir griovimą paėmė kūrybiškumas ir naujų dvasinių horizontų paieška tiek meno, tiek mokslo ir technikos srityje, tiek visuomenėje. Tai buvo ypač pastebima Rusijoje, agrarinėje šalyje su iš esmės vergovine santvarka, kurioje 90 % gyventojų sudarė baudžiauninkai, bet kartu vienas po kito radosi pasaulinio lygio menininkai, intelektualai ir mokslininkai.

Kijeve lenkų šeimoje gimęs Malevičius anksti išsiskyrė talentu ir savitu požiūriu. Tapyti pradėjo paauglystėje, mokėsi daugiausia iš reprodukcijų. 1904 metais pirmąkart atvyko į Maskvą, kur meno gerbėjų ir mecenatų Ščiukino ir Morozovo kolekcijose pamatė Monet, Cézanne’o, van Gogho, Gauguino, Picasso ir Matisse’o darbus. Pirmieji žymūs jo paveikslai, tokie kaip „Autoportretas“ (1908), nutapyti ekspresyviu Matisse’o stiliumi. Tačiau šiuo stiliumi Malevičius neilgai tapė ir jau po kelerių metų atrado savo minimalistinį, kaip pats vėliau pasakys, kubofuturistinį braižą. Eksperimentavo su figūrų stilizacijomis, netikėtais spalvų deriniais ir proporcijų nepaisančiomis kompozicijomis. Galiausiai figūratyvinės kompozicijos jo paveiksluose užleido vietą geometrinėms formoms. 1915 metais nutapė pirmąjį „Juodą kvadratą“ (iš viso nutapyti keturi jo variantai), tačiau paveikslą datavo 1913 metais, norėdamas pabrėžti paveikslo idėjos, o ne paties paveikslo gimimo datą. Paskui, 1916 metais, trumpai pakariavo Didžiajame kare.

Malevičius tikėjo permainomis ne tik mene, bet ir visuomenėje, todėl entuziastingai sutiko 1917 metų perversmus, dalyvavo visuomeninėje ir valstybinėje veikloje. Netrukus po to geometrinės formos jo paveiksluose pradėjo dilti ir paveikslo mirtį nužymėjo „Baltas kvadratas baltame fone“ (1918). Malevičius pareiškė, kad „paveikslas mirė kaip ir senasis režimas, nes jis buvo neatskiriama jo dalis“, ir perėjo prie dėstymo ir architektonų – konkrečios paskirties neturinčių pastatų maketų.

1927 metais Malevičius su rinktiniais savo darbais iškeliavo į parodas Varšuvoje ir Berlyne, tačiau po trijų mėnesių buvo iškviestas atgal ir, palikęs paveikslus, grįžo į Rusiją. 1928 metais Stalinas galutinai sutelkė visą valdžią savo rankose ir padėtis pradėjo smarkiai keistis. Avangardas nebeturėjo valdžios pritarimo ir tapo „elitistiniu“ menu, jį pakeitė socialistinis realizmas. Malevičius vėl pradėjo tapyti, atkūrė daugumą Vokietijoje paliktų paveikslų, grįžo prie valstietiškų siužetų, nuo kurių pradėjo savo avangardistines paieškas, ir galiausiai – prie ekspresyvių ir tradicinių portretų, kuriuose parašą atstojo juodas kvadratas. Tačiau valdžios palankumas jo kūrybai baigėsi ir gyvenimas gerokai pasunkėjo. Malevičius buvo apkaltintas šnipinėjimu savo kelionės po Vokietiją metu ir keliems mėnesiams įkištas į kalėjimą. Nauja tvarka, kurios taip norėjo Malevičius, galiausiai sugniuždė ir šio menininko asmenybę ir po kelerių metų jis mirė nuo vėžio. Ilgoje jo laidotuvių procesijoje žmonės nešė baltas vėliavas su juodu kvadratu.

Malevičiaus paroda „Tate Modern“ tiksliai ir detaliai iliustravo visus šiuos Malevičiaus kūrybinio kelio posūkius. Juos įrėmino du pačiam dailininkui svarbūs paveikslai – tėvo portretas pirmoje salėje ir motinos portretas paskutinėje. O žymusis kvadratas nebuvo įspūdingiausias eksponuojamas paveikslas, tuo kūrybos etapu Malevičius sukūrė geresnių kompozicijų. Įdomesnė už patį kūrinį yra juodo kvadrato idėja: tai pirmasis paveikslas, kuriame vaizduojamas ne gamtos objektas.