Apie hegemoniją
Pastarieji pasaulio politikos įvykiai nenustoja žadinti mano smalsumo. Kuo toliau, tuo daugiau įdomių detalių atsiskleidžia. Tyrinėdama ir lygindama Lietuvos, Vakarų, arabų ir Rusijos naujienų portalų publikacijas, kurių skirtumai mane pribloškia, nusprendžiau atlikti savo tyrimą – per jį sukūriau kiek kitokį, nei įprasta, pasaulio įvykių paveikslą.
Režimų nuvertimas (dar vadinamas coup d’état) – XX amžiaus JAV politikos „tradicija“. Ji nėra sena, tačiau, atrodo, puikiai įsišaknijusi. Kurioje nors strategiškai svarbioje šalyje atsiradusią vyriausybę, kuri siekia nepriklausomybės, bandoma pašalinti rengiant ir finansuojant pučus. Paprastai teigiama, kad JAV režimus nuvertė Pietų Amerikoje ir Azijoje, tačiau ar tikrai buvo apsiribota šiomis teritorijomis?
Visiems mums žinomos spalvotos revoliucijos yra įdomus istorinis fenomenas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip teisėtas piliečių protestas prieš autoritarinės valdžios priespaudą. Protestas lyg užkrečia gretimas tautas ir šalis, tačiau ar tikrai jo šaknys – pačiose tautose, o ne kažkur išorėje? Spalvotų revoliucijų kryptis yra labai aiški. Po perversmo šalis tampa „demokratinė“ – praranda ryšį su buvusio sovietinio bloko vade Rusija – ir joje įsitvirtina provakarietiškas režimas. Pasikeičia visas šalies politikos kursas, jos orientacija nukrypsta iš Rytų į Vakarus (beje, atrodo, kad JAV politika jau šimtmetį laikosi tos pačios krypties, nors vyriausybės ir keičiasi). Nereikia būti detektyvu, kad pamatytum, kam tai pirmiausiai naudinga.
Nešališkumo pavyzdys galėtų būti prieš kelerius metus įvykusi Islandijos revoliucija, kurioje nefigūravo vakarietiškos jėgos ir jų interesai. Apie ją atsitiktinai sužinojau iš pažįstamo anarchisto, nes žiniasklaida nelabai noriai kalbėjo apie šiuos įvykius (dėl „Charlie Hebdo“ kilo daug garsesnis skandalas, nors revoliucijos svarba ir mastas, atrodo, yra kur kas didesni). Kitaip nei per spalvotas revoliucijas, Islandijos revoliucijos metu nebuvo sudaryta su Vakarais flirtuojanti vyriausybė, nesklido gandų apie JAV finansavimą ir kitokį palaikymą, nebuvo spekuliuojama rinkimų nepatikimumu (teigti galima bet ką, tačiau teiginiai mažai ko verti, kai nėra įrodymų).
Vienas iš tragiškiausių coup d’état atvejų, peraugęs į karinį konfliktą, vyksta mūsų pašonėje – Ukrainoje. Europos (taip pat ir Lietuvos) naujienų portalai įvykius vaizduoja kaip teisėtą piliečių protestą prieš supuvusią autoritarinę vyriausybę. Rusijos žiniasklaida visą kaltę verčia Vakarams – JAV ir ES, – teigdama, kad revoliucija buvo finansuojama iš užsienio, o jos tikslas – išplėsti NATO iki pat Rusijos sienų. Manau, teisingiausia būtų paskelbti dodo bird verdict – visi yra teisūs. Teisi Rusijos pusė, teigdama, kad Ukrainos įvykiai yra ypač palankūs Vakarams ir akivaizdžiai primena Vakarų jau seniai vykdomą režimų nuvertimo politiką. Teisūs ir Vakarai, nes Janukovyčiaus prorusiška vyriausybė demokratiškumu tikrai nepasižymėjo (pavyzdys būtų bandymai jėga nuslopinti Maidano protestus).
Ukraina – tik marionetė, kurią tai Rytai, tai Vakarai tampo už virvučių. Iš pradžių ją valdė Rusijai paklusni vyriausybė, dabar valdo Vakarų marionetės. Ukrainos konfliktas, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, yra ne jos, bet gigantų karas svetimoje teritorijoje, kur jie paiso tik savo geopolitinių interesų.
sugriuvus Sovietų Sąjungai, NATO pažadėjo, kad nežengs nė žingsnio toliau į Rytus ir Rusijai nėra ko baimintis, tačiau po truputį į NATO įstojo Lenkija ir Baltijos šalys – Rusija darėsi vis labiau apsupta. Galiausiai NATO pradėjo kėsintis ir į Ukrainą. Atrodo, kad Putinas nusprendė jokiais būdais neatiduoti Ukrainos (nežinau, kodėl) – surizikavo įsivelti į rimtą konfliktą su Vakarais, aneksuodamas Krymą ir nusiųsdamas kariuomenę į Rytų Ukrainą.
Kad priverstų Putiną pasitraukti iš Rytų Ukrainos, Vakarai paskelbė sankcijas. Kaip teigia žiniasklaida (be abejo, ne rusiška), Rusijos ekonominė padėtis yra nekokia – jai laikas ruoštis ilgai krizei. Tačiau tai lemia ne sankcijos, o smarkiai kritusios naftos kainos, su sankcijomis neturinčios nieko bendro. Kelias savaites sukau galvą, kol galiausiai aptikau informaciją, kad kainos krito dėl naftos gavybos pertekliaus, kurį sukėlė didelio skalūnų alyvos kiekio atsiradimas rinkoje. Koks keistas sutapimas – šią alyvą parduoda JAV įmonės, o naftos kainos daro didelę įtaką Rusijos ekonomikai. Dar keistesnis sutapimas tas, kad visa tai įvyko Ukrainos konflikto fone, kai Vakarai įnirtingai siekė sustabdyti Rusijos įsikišimą.
Šalia ekonominio karo vyksta ir informacinis, kuris iš šalies atrodo gana komiškai – abi pusės kaltina viena kitą propaganda, bandymais užgrobti teritorijas, taisyklių pažeidinėjimais. Vakarai šaukia, kad separatistų pusėje kovoja rusų armija, Rusija šaukia, kad Ukrainos pusėje kovoja amerikiečiai. Separatistai šaukia, kad ukrainiečiai šaudė į Malaizijos lėktuvą, ukrainiečiai – kad separatistai. Tačiau tie, kurie skaito tik vienos pusės naujienas, šios absurdiškos kovos nepastebi.
Vienas pažįstamas manęs paklausė: „Kaip manai, kas teisus?“ Prunkštelėjau ir paklausiau, iš kur toks įsitikinimas, kad šitame politiniame cirke kas nors gali būti teisus. Mes pripratę visur matyti gėrio ir blogio kovą – ji nuolat vaizduojama kine ir literatūroje, ir mums įprasta į kovas žiūrėti tokiu aspektu. Deja, menas ir realybė kartais prasilenkia. O gal ir ne kartais, gal ir dažnai.
