Vakariečių graikai ir graikų graikai
Dažnai kartojama chrestomatinė tiesa, kad Vakarų kultūra laikosi ant trikojo – graikų filosofijos, romėnų teisės ir žydų religijos. Senovės Graikija – tai nostalgiškai, idiliškai vaizduojama kultūra, kurioje klestėjo kontempliatyvus gyvenimas ir demokratija. Tačiau dažnas vakarietis, nuvykęs į šiandienos Graikiją, gali nusivilti – ten ras visai kitokius žmones nei knygose.
Vakarams stereotipiškai senovės graikai dažniausiai atrodo šalti, racionalūs, tyliai apmąstantys pasaulio pradus. Šiandieniniai graikai, priešingai, yra karštakošiai, emocionalūs, plepiai. Be abejonės, per 2000 metų įvyko rimtų antropologinių transformacijų, tačiau gali būti, kad toks aštrus kontrastas tarp „knyginių graikų“ ir „gyvų graikų“ yra ne tik jų metamorfozių vaisius.
Įsiklausykime, su kokia ironija ir nusivylimu Friedrichas Nietzsche taria: „Ak, tie graikai! Jie žinojo, kaip gyvent: todėl jie būtinai narsiai laikėsi paviršiaus [...]. Garbinti išvaizdą, tikėti formomis, tonais ir žodžiais [...]! Tie graikai buvo iš esmės paviršutiniški! [...] Argi mes tiksliai šiuo atžvilgiu nesame graikai?“ Ir su kokiu pasididžiavimu kalba rusų emigrantų teologas Georgijus Florovskis: „Graikų kalba yra Naujojo Testamento kalba. Viskas ankstyvojoje krikščionybėje yra graikiška. Kaip krikščionys [ortodoksai], mes visi esame graikai savo mąstymu. Ne siauru nacionalistiniu požiūriu, bet kaip bendros dvasinės ir intelektinės praeities dalininkai.“ Gali pasirodyti keista, kad Nietzsche ir Florovskis taip skirtingai vertina tą patį fenomeną. Tačiau iš tiesų, sakydami „graikai“, juodu turi omenyje visiškai skirtingus dalykus.
Viena yra Nietzschės apoloniški graikai, kita – istoriniai, gerokai dionisiškesni graikai, kokius žinojo graikų istorikas Konstantinas Paparrigopoulos, tikėtina, bent iš dalies ir Georgijus Florovskis. XVIII–XIX a. tai virs nemaža problema, nes kovoje su turkais graikai tikėsis netikėtai juos pamilusių Vakarų pagalbos, bet atras, kad Vakarai graikus įsivaizduoja kitokius nei „gyvieji graikai“. Taip susiformuos vienas didžių graikų kompleksų – kompleksas dėl nebuvimo vakarietiškais „senovės graikais“.
Vakarų graikai
Graikų autoritetas Vakaruose nepaprastai išauga prasidėjus „atgimimui“ – Renesansui, kai atsigręžta į antikos palikimą. Giovanni Pico della Mirandola „Oracijoje apie žmogaus orumą“ šlovino žmogų, stengėsi jungti Aristotelio ir Platono filosofijas. Žingsnis po žingsnio įsigali „tamsiųjų amžių“ įvaizdis, kai viduramžiai suvokiami kaip degradacijos laikai po antikos, nuo jų atsipeikėta tik Renesanso laikotarpiu.
Senovės graikų kultūra Renesanso epochoje iškyla tarsi pagoniškoji Evangelija. Kaip kunigas gali pamokslauti krikščioniui, kad šis girdėjo Evangeliją, bet ją pamiršo ir nuo jos nukrypo, taip Renesanso žmogus gali pamokslauti amžininkams, kad žmonija žinojo neginčijamai tobulą antikos išmintį, tačiau ją pamiršo ir nuo jos nukrypo. Antika – tai geroji naujiena apie pirmapradį, nuodėmės nesugadintą pasaulį.
Didžiausią įtaką Vakarų graikiškumo sampratai turėjo britų istoriko Edwardo Gibbono (1737–1794) raštai, kurių ašis – Romos žlugimo mitas. Savo darbe „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“ Gibbonas pareiškė, kad krikščionybės plitimas Imperijoje sutapo su šios nuosmukiu ir V a. įvykusiu žlugimu. Bizantijos imperiją Gibbonas traktavo kaip stagnavusią, lėtai Romos šlovę švaisčiusią valstybę, turinčią nuobodžią ir monotonišką nuopuolio istoriją. Šiuolaikiniai graikai – antikos šlovę iššvaisčiusiųjų palikuonys.
Kad būtų sustiprinta Gibbono suformuluota legenda apie Romos žlugimą, turėjo būti išrasta nauja valstybė – Bizantija. Istoriškai tokia valstybė niekada neegzistavo. Gibbono raštuose Romos imperija tapatinama su Vakarų Romos imperija, o Rytų Romos imperija staiga imama traktuoti kaip kita valstybė. Bizantijos vardas pirmąsyk pasiūlytas 1557 m. pagal miestą, egzistavusį Konstantinopolio įkūrimo vietoje. Šis įvardijimas Vakarų istoriografijoje galutinai įsitvirtino tik XIX a. Taigi, pabaigiamas naratyvas: Romos imperija žlugo, baigėsi antika, o toliau egzistavo tik Bizantija – antikos laimėjimų nesugebėjusi perimti nauja valstybė. Antikos dvasia pasitraukė iš Graikijos į Vakarus.
Pati Bizantijos valstybė iš tiesų iki pat žlugimo XV a. vadinosi Romos imperija (gr. Romaike Autokratoria), o jos gyventojai save vadino romėnais (gr. romaioi). Skirtingu laiku jie dar save vadino tiesiog graikais (gr. hellenoi). Tačiau Vakarų istoriografijoje jie tapo bizantais (gr. bizantoi). Jie prarado antikos pagoniškąją Evangeliją.
Bizantai, kitaip nei senovės graikai, gyveno gerokai nuobodesnį gyvenimą. Senovės Graikijoje laikas buvo tarsi sustojęs, bet tą stovintį laiką graikai naudojo filosofinėms diskusijoms, o Bizantijoje, kaip istorijos filosofijos paskaitose aiškina Georgas Hegelis, tas „stagnuojantis laikas“ buvo naudojamas politinėms intrigoms. Bizantai neturėjo filosofijos, neturėjo literatūros, viskas ištirpo.
Nietzsche kiek apverčia idilišką savo pirmtakų vaizdą ir senovės Graikija tampa Edeno sodu tikrąja šio žodžio prasme – ji tampa nuopuolio vieta. Nietzsche vaizduoja ikisokratikus kaip izoliuotus, herojiškus, lakoniškus, giliaminčius mąstytojus, po kurių reikalai ėjo tik blogyn. Sokratas ir Platonas jau buvo dekadanso, nuopuolio atstovai.
Klasikinės filologijos specialistas Glennas W. Mostas taikliai pašiepia įtakingo vokiečių filosofo Martino Heideggerio graikų sampratą. Pasak jo, Heideggerio graikai šnekasi tik pagrindiniais filosofiniais terminais. Jie niekada nerašo ilgų tekstų, o jei rašo, tai juose visuma nėra svarbi, o svarbiausia – tik fragmentai ar net paskiri žodžiai. Graikai „tik pažiūri vienas į kitą, pasako physis ir lėtai linksi galva“, rašo Mostas.
Heideggerio senovės Graikijos vizijoje nėra nei karo, nei sporto, nei homoseksualizmo, nei vyno, nei dainų, nei juoko, nei baimės, nei prietarų. Graikai – visiškai nereligingi. Jie myli gamtą, mąsto, gerbia poetus ir mąstytojus, yra itin dėmesingi savo kalbai. Mostas taikliai rašo, kad tai „graikai, apsivilkę Lederhose (tradiciniu vokišku rūbu – G. S.); bet kadangi Heideggerio graikai tėra idealizuota specifiškai vokiškų dorybių projekcija ir kadangi visos graikų idealizacijos yra galų gale įkvėptos romėnų kultūros, Heideggerio graikai gali būti apibūdinti kaip vokiečiai su togomis (tradiciniu romėnų rūbu – G. S.)“.
Graikų graikai
Kai XVIII a. Osmanų imperijos okupuotus graikus pasiekia žinios apie Vakarų susidomėjimą jų kultūra, jie patys savęs ir nebevadina senovišku helenų vardu (gr. hellenoi). Kai 1453 m. osmanai užkariavo Konstantinopolį, jie rado jame gyvenančią romaioi tautą (kad būtų mažesnė painiava, vadinkime ją romėjais). Sultonas paskyrė romėjų tikėjimo – ortodoksinės krikščionybės – vadovą (Konstantinopolio patriarchą) oficialiu politiniu tautos atstovu (etnarchu), o tautą išskyrė kaip atskirą politinį darinį – rum millet. Kaip šio politinio darinio narius – romėjus ortodoksus – save ir suvokė to meto graikai, o žodis „helenai“ jiems visų pirma asocijavosi su pagonybe.
Bet bundant graikų savimonei, trokštant laisvės ir matant, kad Vakarai yra pasiruošę juos paremti, atsirado įvairių reakcijų į vakarietišką graikų sampratą. Įtakingas graikų rašytojas Adamantios Korais perėmė Vakarų Apšvietos idėjas ir graikybės sampratą, Bažnyčią ėmė kritikuoti kaip antihelenišką instituciją, nors paradoksaliai pripažino, kad tai buvo vienintelė graikus vienijanti jėga. Šią liniją palaikė dalis inteligentijos, ji ėmė purtytis visko, kas bizantiška. Ironiška, kad, pavyzdžiui, šie inteligentai ėmė niekinamai žiūrėti į graikų liaudies muziką, kuri iš tiesų buvo išsaugojusi antikos paveldą, ir diegė Vakarų muziką.
Tobulai vakarietišką helenizmo dvasią išreiškia Graikijos karaliaus Otono I politiniai sprendimai. Šis bavarų princas, tapęs Graikijos karaliumi, perkėlė sostinę iš Nafplijo į Atėnus, pradėjo juose archeologinius kasinėjimus. Sprendimas visiškai ignoravo istorinę tikrovę ir buvo paremtas tik knyginėmis fantazijomis apie Atėnus kaip Graikijos širdį. Dar vėlyvosios antikos laikais, kaip teigia miestų paveldosaugos specialistas Anthony Tungas, Atėnų reikšmę graikų sąmonėje gerokai nustelbė Konstantinopolio reikšmė, o, vis labiau krikščionėjant imperijai, Atėnai virto provincija. Jau viduramžiais gerokai svarbesniu regiono centru tapo Nafplijo uostas.
Tokie vakarietiško romantizmo vėjai, nors įkvėpė plataus masto senovės Graikijos tyrinėjimus ir padėjo graikams labiau suvokti save kaip tautą, padarė ir nepataisomos žalos. Graikų identitetui nuo seno buvo svetimas nacionalizmas vakarietiška prasme. 1822 m. Konstitucija skelbė: „Visi Graikijos teritorijos gyventojai, gimę Graikijoje ir tikintys Kristų, yra graikai.“ Graikų identitetas nuo vėlyvosios antikos laikų buvo susietas su Ortodoksų Bažnyčia ir Helados (Graikijos plačiąja prasme) Bažnyčios centru – Konstantinopoliu, o naujoji orientacija išskirtinai į antiką, niekinant Bizantiją, reiškė, kad graikų noras išlaisvinti savo istorinius regionus – Vakarų Anatoliją, Pontą ir kt. – iš turkų okupacijos taip ir liks nesuprastas Vakaruose. Galų gale vakariečiai spaudė gyvuosius graikus būti „vokiečiais su togomis“.
Pačioje graikų tautoje netruko atsirasti nuoseklesnis nei provakarietiškas Korajo nacionalizmas, visų pirma siejamas su Spyridono Lambro ir Konstantino Paparrigopoulo vardais. Šiuodu istorikai teigė, kad Tėvų Kapadokiečių doktrina laidavo nuoseklų antikos kultūros perėmimą Ortodoksų Bažnyčioje ir kad romėjų kultūra buvo antikos tąsa. Stačiatikybė išsaugojo antikos kultūros vizualumą, ikoniškumą (kaip ir antikos kultūroje, centrinės stačiatikybės sampratos yra eikona, eidos – atvaizdas, pavidalas ir theoria – teorinė žiūra). Krikščionys ortodoksai išsaugojo ir bendruomenės, dialogo svarbą ir centre, kaip ir daugeliui antikos religijų ir filosofijos mokyklų, jiems yra theosis, tapimo dievu (iš mažosios raidės) idėja. Patys senovės graikai, kaip atskleidžia tokie šiuolaikiniai tyrinėtojai kaip Algis Uždavinys, buvo gerokai religingesni, nei anksčiau manyta.
Tėvų Kapadokiečių (IV a.) laikais imperatorius Julijonas Apostata bandė atkurti imperijoje pagonybę. Vienas iš jo sprendimų buvo ediktas, draudęs krikščionims mokyti filosofijos (dėstyti visus antikos mokslus). Julijonas teigė, kad filosofiją dėstyti gali tik pagonys, nes tai yra pagoniškas užsiėmimas. Šv. Grigalius Nazianzietis tvirtino priešingai – kad filosofija yra nuo religijos nepriklausomas dalykas, kaip ir graikiškumas apskritai. Grigalius klausė: „Kur jie [pagonių dvasininkai] yra aprašę graikiškumą tokiu pat būdu, kaip aprašyta, kokias aukas aukoti kokiems demonams? [...] kam gi iš demonų yra paaukota graikybė?“ Grigalius pašiepia oponentus, kad jei filosofija priklauso tik graikams ir krikščionims, tai graikams savo raštą derėtų grąžinti finikiečiams ar žydams, astronomiją – babiloniečiams, geometriją – egiptiečiams, magiją – persams ir t. t. ir tada likti „kaip nupešiotai kuosai“.
Kapadokiečiai laikėsi nuomonės, kad krikščionys turi perimti iš graikų kultūros viską, kas jiems yra vertinga. Kaip krikščionys gali perimti geometriją, astronomiją ar kitus mokslus ir naudotis savo reikmėms, taip ir filosofiją gali pritaikyti sau. Šv. Grigalius Nisietis teigė, kad Mozė taip pat buvo išėjęs visus Egipto mokslus, išmanė ne tik Dievo Apreiškimą ir alegoriškai aiškino Biblijos istoriją, jog kai bėgdami iš Egipto izraelitai vogė egiptiečių brangenybes, tai vogė visų pirma dvasinius turtus – mokslą ir išmintį. Taip Tėvai Kapadokiečiai sukūrė doktrininį pagrindą Bizantijai perimti antikos kultūros laimėjimus, vadinamajam antikos kultūros krikštui.
Ši pozicija populiari Graikijoje ir šiandien. Netgi oficialiame Graikijos Ortodoksų Bažnyčios puslapyje kalbama apie tai, kad Bažnyčia perėmė antikos formas ir į jas įvilko krikščioniškojo tikėjimo turinį, taip pakrikštydama antiką. Iš šios idėjos gimsta pozityvi heleno kaip krikščionio, Helados Bažnyčios ortodokso samprata. Senieji autoriai, Platonas, Aristotelis ir kt. suprantami atsižvelgiant į bizantiškąją jų skaitymo tradiciją, o viduramžių Vakarai konservatyvių graikų vaizduojami kaip intelektualinė provincija.
Tarp dviejų graikybių
Vakarų klausimas Graikijoje – be galo opi problema. Žymus ir įtakingas graikų filosofas Christos Yannaras kritikuoja Vakarų kultūrą ir viską, kas vakarietiška, teigdamas, kad ortodoksinė krikščionybė yra antikos filosofijos tęsėja, o Vakarų scholastinėje tradicijoje glūdi esminis metafizinis nuokrypis, lėmęs Vakarų kultūros tragediją. Šiuolaikinės Graikijos istoriją Yannaras vaizduoja kaip kovą tarp autentiškosios graikybės ir Vakarų primetamo graikybės konstrukto. Vakarus jis, kaip ir kitas įtakingas mąstytojas, Joannis Romanidis, vaizduoja kaip kraštutinai racionalistinę, individualistinę kultūrą, o senovės graikai, pasak jų, kaip ir šiandienos ortodoksai, tiesą suprato kaip egzistuojančią kolektyve, Komunijoje.
Būtų neteisinga manyti, kad ši pozicija yra neabejotinai teisinga. Istorikė Effi Gazi atkreipia dėmesį, kad XI a. Ortodoksų Bažnyčia buvo anatemizavusi (ekskomunikavusi) „[tuos, kurie] neša heleniškąsias sielos, dangaus, žemės ir sukūrimo doktrinas į Bažnyčią [...], [kurie] tiki, kad Dievas pagerbs helenų filosofus ar hereziarchus (erezijų kūrėjus – G. S.), kurie mokė klaidingai, labiau nei Susirinkimų Tėvus, kurie laikėsi tiesos…“ Bizantiškoji romėjų kultūra, kaip ir pats rum millet, buvo daugiatautis darinys, sudarytas religijos, o ne tautiškumo pagrindu, ir būtų labai keblu ieškoti tautinio antikos ir šiandienos graikų bendrumo (kaip problemiška nurodyti ryšį tarp Egipto faraonų ir koptų ar romėnų ir italų).
Kita vertus, Florovskis, sakydamas apie ortodoksus, kad, „kaip krikščionys, mes visi esame graikai“, užčiuopia šį tą esminio šiuolaikinių graikų ir slavų tautų savivokoje. Graikai ortodoksai, kaip ir Rusijos ortodoksai inteligentai, jaučiasi esą antikos kultūros perėmėjai. Tačiau tai, ką graikai suvokia kaip antikos kultūrą, gerokai skiriasi nuo to, ką vakariečiai suvokia kaip antikos kultūrą.
Šiuo požiūriu Yannaras neabejotinai teisus – šiandienos graikas turi mažiausiai du būdus, kaip save suvokti. Jis gali bandyti save suvokti per Vakarų universitetuose dėstomą klasikinę filologiją kaip antikos paveldėtoją, priešindamas save bizantiškajai ortodoksinės krikščionybės kultūrai, arba kaip ortodoksą, kuris antikos dalininku tampa per pačią pamatinę savo pasaulėjautą. Užtenka nuvykti į Atėnus ir pamatyti, ant kokių architektūrinių objektų kabo Europos paveldo lentelės, kad suprastume, jog IX a. prasidėjusi Karolingų imperijos ir Bizantijos imperijos konfrontacija graikų sąmonėje vis dar nesibaigė.
