Po Fesò ženklu

Šiandien svarsčiau, gal jau metas pažiūrėti Triero „Nimfomanę“, bet staiga prisiminiau folderyje besiilsintį kito dano – Refno – filmą. Atsidariau. Galvoju, čia bus prastai, bet Refnas vis prigauna mane… Suvysto, suvysto – pradžioje lėtai, švelniai, o paskui smarkiai suveržia ir paleidžia man į akis daug kraujo. Įpusėjau, jau tuoj tuoj pradės vieni kitus pjaaaut, – tailandietis policininkas labai įtikinamai mosuoja aštriu kardu, Ryanas spaudžia kumščius, – negaliu išsigelbėti, teks visa tai pamatyt. Ne, negaliu dildyt nagų! (Čia filmo žiūrėjimo kriterijus, nurodytas Quentino Tarantino, – į klausimą, kodėl toks painus jo filmų istorijų pasakojimo būdas, jis atsakė: manot, aš pakęsiu, kad žiūrovas dildytų nagus žiūrėdamas mano filmą?! Istorija turi būti taip papasakota, kad, vos nukreipęs žvilgsnį, žiūrovas jau nebežinotų, kas vyksta!)

 

–

Viešbutyje apsistojo Hanibalas Lekteris. Paprašė, kad į kambarį niekas neitų (ar kas norėtų ten eiti?), atsisakė visų paslaugų (humaniška). Numanoma, kad pas Lekterį svečiuose apsistojo visa muzikos grupė ir praleido ten keletą dienų. Pradžioje buvo daug triukšmo, nes visi manė, kad atvažiuoja Eminemas, bet vėliau, kai apsistojo, darbuotojai ėmė šnabždėtis daugmaž taip: na, tai kas gi ten atvažiavo, o atsakymas būdavo toks nusivylimo sklidinas nutęsimas: aaaaaaaaaaa, kažkokie… (Čia apie „Nine Inch Nails“.)

 

–

Wow, šįryt paštininkas atnešė naują telefoną. (Telefonas, tiksliau kalbant, šiek tiek naudotas – nusipirkau iš „eBay“, bet man juk naujas.) Taigi, išsivynioju dėžę, išsipakuoju – dar kartelį WOW – kaip naujas! Yes! Įsijungiu – veikia, burgzčioja visas, jaučiu iškart – mano senasis „Sony“, palyginti su šituo, niekalėlis. Pardavėjas minėjo, kad naudojosi telefonu tik pusmetį – ir tikrai jis sakė tiesą, nes vos atsidariusi pamačiau, kad ten – nuotraukos su datomis. Ir jau pati pirma nuotrauka – nuoga apkūni moteris vonioje – suveikė. Atsidariau albumą, ten – visas jauno one-and-twenty amžiaus (t. y. ir jam dvimvieni, ir amžius dvimpirmas) gyvenimas. Apkūni malonaus veido žmona, nuogi žmonos papai, nuogas žmonos užpakalis, kūdikis jai ant rankų, šalia jos sesuo (?), turbūt mama žaliais plaukais, taip pat nusifotkinę su vaiku, toliau neryškios įkaušusiųjų klube nuotraukos, vėl nuoga žmona kiša sau pirštus už kelnaičių, nuoga žmona vonioj, kūdikio tatuiruotės jam ant rankos (paniuręs naujagimio veidas) nuotraukos, sekso filmukai, viename jis filmuoja atspindį veidrodyje, žmona pašnibždom prašo: „Liaukis, liaukis, ką darai.“ O jis atsako: „Ką liautis“ – ir toliau filmuoja. Stop stop STOP! DELEEEEEETE!!! Viską ištryniau – rakto skylutę į privatų brito Mančesteryje gyvenimą. Išsiuntė savo mielą nuogą žmoną į Londoną, taigi, jei pirkėjas būtų buvęs vyras, tikrai būtų pasilikęs visa tai, nuėjęs į pabą, parodęs draugams etc. etc. Parašiau jam laišką. Tik jam, aišku, vis vien, nes anglai – jie tokie shameless.

P. S. Dar apie begėdiškumą. Šeštadienį teko pabūti mergvakaryje. Nuėjom visos bendradarbės į barą, kur šeštadieniais ir daugiau merginų švenčia mergvakarius, baras tiesiog perpildytas estrogenų! Taigi, vienas būrelis laikėsi tradicijos ir užsakė jaunajai striptizo šokėją. Na, kiek man teko matyt striptizo šokėjų Vilniuje, tai jie buvo labai delikatūs, keitė kostiumus, ŠOKO. Šitas šoko mažai, bet savo užduotį jautė iš esmės. Nuotaka buvo priversta (!) paturėt-palaikyt-pamatyt visa, ką svetimo vyro prieš vestuves galima paturėt-palaikyt-pamatyt. Paskui jis drąsiai visas pasirodė publikai, dargi pašokinėjo, pamojavo stačiu savo kotu visiems (vyrai nuo baro stebėjo su ne mažesniu susidomėjimu nei moterys), prisidengė Anglijos vėliava ir nuėjo rengtis.

 

–

Telefonų taisykla vakarų Kensingtone – tokia mažytė krautuvėlė ant kampo North End gatvėj, prie vakarų Kensingtono metro stotelės. Viduje – aukštas prekystalis, sienos nukabinėtos kabeliais, lentynos apdėtos dėželėmis, ant palangės margos pagalvėlės klientams prisėsti, dideli langai, šviesa. Už prekystalio juodukas su beisbolo kepurėle ir dideliais akiniais, prie ausies telefonas. Kalba. Aš nusiėmiau kuprinę, pasirėmiau ant stalo ir stebėjau gatvę, kol jis, baigęs kalbėti, kreipėsi į mane:

– Labas!

– Labas, – pasislinkau, kad atsistočiau priešais jį. – Kaip einasi?

– Gerai einasi, kaip tu?

– Aš labai nelaiminga, – plačiai nusišypsojau. – Siaubingai!

– Ach, kokia šypsena! – jis iškart apsisprendė sužaisti žaidimą. – Jei būdama nelaiminga taip šypsaisi, tai kaip šypsaisi laiminga?

Primerkiau akis, jis primerkė. Išsitraukiau savo naująjį telefoną. Vakar atnaujindama softą nusiunčiau daiktą į nebūtį. Viską papasakojau.

– Ką galiu pasakyt. Laisvai gali pasitaisyt jį namuose.

– Tikrai ne.

– Na gerai, negali, – nusišypsojo, pavartė telefoną rankose. – Matyti, kad buvo kito meistro atidarytas – štai čia jau nesandaru, – braukia pirštu per telefono šoną. – O tas telefonas gi atsparus vandeniui…

– Vadinasi, po vandeniu jo verčiau jau nenaudot? – Jis žvilgtelėjo per storų akinių rėmelių viršų ir lėtai pasukiojo galvą į šonus.

– Kuo tu vardu? – pasiteiravau.

– Džeimsas, – vėl akys.

– Džeimsas! – mano akys. – Aš – Valda.

– Valda, – gražiai ištarė atsilošdamas, tada atsistojo, išėjo iš už prekystalio. – Duok man į tave visą pasižiūrėt! O viešpatie! – (aš apsivilkusi pilkais marškinėliais su krūtinės ląstos griaučiais ant priekio) paėmė už rankos ir galantiškai pabučiavo.

Galvoju, gal gerai čia su tuo telefonu baigsis. Į parduotuvę įėjo moteris su mažu berniuku. Berniukas iškart atšlepsėjo prie prekystalio, palindo po juo ir buvo išgąsdintas riaumojimu (raaaaaaaarrrrr!).

– Čia mano senas draugas, – paaiškino. Paskui užsirašė likusius duomenis: pavardę, telefono numerį, davė pasirašyt susitarimą, paaiškino taisyklos taisykles (jei telefono pataisyt nepavyks, vis vien reikės sumokėt dvidešimt svarų už diagnostiką ir sugaištą laiką), vis pagirdamas mane ir pajuokaudamas apie pasimatymą.

– Kada galiu pasiimt?

– Vėliausiai pirmadienį, bet pirmadienį aš nedirbu, o norėčiau pats tau atiduoti ir dar kartą pamatyti, todėl greičiausiai šeštadienį. – (Sic! flirto rezultatas.)

Štai taip. Gal pataisys… Jei nepataisys, galėsiu įsirėmint.

 

–

Ponas Vudhausas iš „Emos“: Ah, my poor dear child, the truth is, that in London it is always a sickly season. Nobody is healthy in London – nobody can be. It is a dreadful thing to have you forced to live there; so far off! And the air so bad!

Šiandien – vien būsena. Mmmmm, kai iš viso kūno, regis, gyviausios tik akys, visa kita apmirę (gal kad dirbu devynias dienas iš eilės). Na bet. Pokalbiai keisti susiklosto. Pavyzdžiui, su Fesò šiandien. Atėjau į darbą, tyliai prisidėjau prie jo, dirbam tylėdami. Gal po valandos sakau: „Einu pasidarysiu ko nors atsigert. Tau padaryt?“ Jis: „Jeigu nori.“ – „Noriu.“ – „OK. O kas bus puodelyje?“ – užsimerkė ir paprašė nupasakoti. „Puodelyje bus du maišiukai arbatos.“ – „Du maišiukai! Kas dar?“ – „Pienas.“ – „Pienas…“ – „…karštas vanduo.“ – „Ak!..“ – bet galiu duot plaukelį nuo savo blauzdos nukirpt, jis įsivaizdavo šampaną.

 

–

Jau ruošiausi baigti darbą ir persirengti, bet paskambino iš svečių aptarnavimo ir paprašė nueiti į 216 kambarį – viešniai reikalinga siuvėja, kažką nesudėtingo reikia prisiūti. Pasiėmusi dėžutę su spalvotais siūlais, žirkles ir adatų (Fesò atsargiai užsegė adatų pagalvėlę man ant riešo) nuskubėjau į viršų. Viešnia atidarė duris, maloniai pasisveikino, pamojo kuo greičiau užeiti – skubėjo. Buvo apsivilkusi skaisčiai geltoną suknelę, kuri labai jai tiko – prie jos tamsios arabiškos odos, ilgų juodų plaukų. Truputį pasikniaususi ištraukė kitą, tamsiai mėlyną – ją šįvakar norėjo dėvėti ir ją reikėjo pataisyti. Kad būtų aiškiau, kaip suknelė atrodo, viešnia nusprendė ją apsivilkti, taigi čia pat nusimetė geltonąją, atsiprašydama dėl savo nuogumo, ir apsivilko mėlynąją. Persirengė taip mikliai, kad aš nė akių nusukti nespėjau – turėjo pačias gražiausias krūtis, kokias tik man bet kur – paveiksluose, telike, nuotraukose, filmuose – yra tekę matyt. Aš, jeigu atvirai, maniau, kad tokios neegzistuoja! Tikros, natūralios, labai dailios ir didelės, visai nepaliestos žemės traukos, kaip antikinės graikų skulptūros. Staiga supratau, kodėl Giesmių giesmėje sakoma „tavo krūtys – kaip dvi balandės“. Kaip gerai, kad ji tiesiog ėmė ir persirengė, visą gyvenimą atsiminsiu.

 

–

Man blogai – jaudina filmai apie viešbučius… Kaip ten vadinasi? Stokholmo sindromas, kai auka įsimyli pagrobėją?..

 

–

Prieš porą savaičių ėmiau ir pasiūliau Fesò susitikti po darbo. Svarsčiau apie tai visą mėnesį, gal net ilgiau, kol susikaupiau tą padaryti. Parašiau žinutę per FB. Pradžioj lyg tarp kitko pakalbėjau apie atostogų rezervavimą, paskui lyg tarp kitko pakviečiau kartu išgerti (prieš „London Grammar“ koncertą). Po užduoto klausimo, ar norėtų, stojo tyla. Fesò nieko neatsakė. Pradžioj juokais pagalvojau, kad jam užėmė kvapą, skruostais ėmė riedėt ašaros arba jis nualpo, vėliau atsipeikėjęs pirmiausia apgraibom susirado stiklą ir įsipylė išgert. Išgėręs gurkšnį, apsigalvojo – pasistatė stiklą šalia kompiuterio, atsisėdo, atsidarė stalčių stalo kairėje ir išsitraukęs visa, ko reikia, susisuko žolės; užsitraukė, pakilo ir pamiršo man atrašyti. Bet greičiausiai atsitiko visai kas kita. Jis paprasčiausia neatsakė. Kitą dieną darbe mudu susitikom keičiantis pamainoms (trumpam), jis nieko neužsiminė, tik buvo šiek tiek sutrikęs ir baugščiai žiūrėjo į mane. Vėliau pasikalbėjome, bet tik kaip paprastai. Išsiskyrėme. Kitą ar dar kitą dieną dirbom kartu – ir vėl visą vakarą tik įprastai erzinome vienas kitą. Aš ėmiau galvoti, gal jis mano kvietimo nepastebėjo – tiesiog kaip tik tuo metu pasitraukė nuo kompiuterio, o paskui nebeperskaitė. A-a (ne-a). Kažkur tarp kasdienio pliurpimo eilučių jis įterpė atsiprašymo žinutę: esąs malonus su visais vienodai, aš klaidingai supratau tą „malonų elgesį“ (gal penkis kartus siūlė man susitikti po darbo). Kas vyksta? Tačiau man buvo maža pranešimo tarp eilučių.

– Kodėl? – tiesiai paklausiau.

Papurtė galvą – nežino…

– Išsipisinėja! – Žilvinas skaipo ekrane žiūrėdamas į apytuštę vyno taurę.

– Išsigando. – Astė prie kavos puodelio.

 

Pabaiga kitame numeryje

-vu-