Pernykščiai įspūdžiai. Berlynas

Hamishas Fultonas

Berlyno menų akademijos paroda „Schwindel der Wirklichkeit“ („Realybės riba“ arba „Realybės melas“). Instaliacijos, performansai, medijų menai. Daugybė ekranų ir kitokių įrenginių kviečia šokti, dainuoti, apsikabinti, pasišnekėti su kompiuteriu ar pažaisti su juo. Norintys gali ir užsidirbti, diskutuodami apie rinkos ekonomiką (pasakęs savo nuomonę, atgauni ketvirtį pinigų, kuriuos mokėjai už bilietą). Visko daug, viskas interaktyvu, tik rinkis. Bet kažkaip greitai viskas įkyri ir imu galvoti, kad šiuolaikinis menas man nepatinka. Juk iš tiesų visos tos instaliacijos tik apsimeta, kad žiūrovas laisvai įsitraukia, viskas iš anksto apskaičiuota, žiūrinčiojo galimybės apribotos iki minimumo, tik iliuzija, kad pats renkiesi. Jei stovėsi dešiniame kampe, šviesos spindulys su tavimi nežais, dėl to eini į kairį. Iš pradžių smagu, bet pamažu suima pyktis – kodėl aš turiu žaisti su tuo spinduliu, jei pats autorius nežaidžia? Ar pačiam autoriui tas spindulys kuo nors įdomus, ar čia aš viena savarankiškai turiu dabar juo domėtis? Tai aš gal jau eisiu namo ar šiaip laukan, ten man lengviau susirasti kuo stebėtis. Ir tada pamatau paprastą televizorių, vieną, prie laiptų pastatytą: ant jūros kranto didelis kvadratinis baseinas, apie du šimtai žmonių eina aplink jį, tiesiog eina. Matai, kaip jų jėgos senka, tarpai pasidaro nevienodi. Diena vėjuota, jūra banguoja, šalia baseino vanduo ir kažkokie keisti, baseino kraštu einantys ir einantys žmonės. Keliu važiuoja mašinos, retkarčiais kas praeina. Kažkaip linksmai absurdiška: kažkas valgo, miega, mylisi, o kažkas septynias valandas eina aplink baseiną, nors pučia vėjas, šalta ir gal miego nori.

Darbo autorius Hamishas Fultonas eina kartu su žmonėmis įvairiausiose pasaulio vietose. Gal prieš mėnesį jis ir norintys prisidėti ėjo Berlyne, buvusiame Tempelhofo oro uoste. Ėjo pusantros valandos, sustojo, pastovėjo ir nuėjo namo (apie du šimtai savanorių). Tiesą sakant, eiti su juo man nelabai patiko. Maždaug po pusvalandžio galvoje ėmė zirzti mintis: „Atsirado čia ėjimo menininkas, jis menininkas, o aš turiu eiti ir man šalta, ir šiaip aš jau pavargau, ir kas iš to apskritai.“ Bet pyktis ateina ir praeina. Tu eini ir gal tai nėra beprotiškai smagu, bet visai smagu, kad žmonės eidami pro šalį stabteli ir nusišypso nesuprasdami, kodėl tie kvailiai čia pirmyn atgal zuja. Filmuota medžiaga rodoma galerijose.

Čia tik paprastas televizorius. Jo ekranas padalintas į dvi dalis – vienoje matai vaizdą, filmuotą iš viršaus, kitoje – iš šono. Vis dėlto aš į jį mielai žiūriu.

Berlyno siena

Buvusi Berlyno siena nužymėta šviečiančiais rutuliais ant trijų metrų stulpų. Žmonės plūsta miniomis. Vyras užlipa man ant kojos ir apsikabina sakydamas: „Šiandien juk nieks nepyksta.“ Ant sienos rodomas dokumentinis filmas. Tėvai užsikelia vaikus ant kuprų ir pasakoja. Kai rodoma, kaip siena uždaroma, kaip sušaudomi bandantys ją kirsti, veidai ištįsta. Kai rodoma, kaip pro atvertą sieną tekinom plūsta žmonės, minia ima bruzdėti. Žmonės dainuoja, žmonės verkia, žmonės valgo dešreles. Žmonės grūdasi prie didelės juodos lentos ir rašo, kas jiems yra laisvė. Savais, paprastais, besikartojančiais žodžiais. Rankos dreba, akys švyti. Devintą valandą vakaro į dangų pakyla šviečiantys rutuliai, dingsta Berlyno siena. Žmonės verkia, žmonės dainuoja, žmonės valgo dešreles.

„Visible under Current“

Šokėjai šoka ištraukas iš 9–10 dešimtmečių choreografų darbų ir pasakoja apie juos. Galėtumėm sakyti, spektaklis be jokio siužeto, bet dėmesys, įtampa laikosi. Jauti, kad šokėjai ir muzikantas įsigilinę į medžiagą, su kuria dirba, ją pamilę. Muzikantas groja, groja, atsistoja ir ima pasakoti, kaip muziką choreografijai kūrusi kompozitorė surengė jiems koncertą, kurio kiekviena dalis buvo vis kitame kambaryje, kūrinys atliekamas vis kitu instrumentu, pabaigė miegamajame, klausytojams gulint ant jos lovos, o jai grojant savo pačios sukonstruotu styginiu instrumentu. Šokėjai pasakoja, kaip rašė laiškus, šnekėjosi, kartu šoko su 9–10 dešimtmečių choreografais. Jie šoka senus darbus, juos jusdami, ne šiaip kartodami. Atsiranda vietos atstumui, kuris dažnai virsta ironija. Paimama dviejų to meto gražuolių, apsitempusių triko, šokančių su lankais, choreografija. Jų pridengtas kūnas kuria įtampą. Naujajame variante choreografiją atlieka du nuogi vyrai. Šypsodamiesi jie lyg parodo, kad nebėra ką slėpti. Įtampa dingsta. Kitą dviejų merginų choreografiją šoka vyras ir moteris, abu nuogi iki pusės. Baigus šokti mergina paima mikrofoną ir paaiškina, kad šiam spektakliui šokėjos buvo atrinktos pagal krūtinės dydį. Viskas vyksta lengvai, atrodo, kad atėjai pas juos į svečius ir jie tiesiog su tavimi šnekasi, rodo tau tai, kas jiems patiems įdomu. Visą pertrauką tarp dalių šokėjai leidžia salėje, šnekasi su žiūrovais, vienas jų rodo vaizdo įrašą, kurį norėjo padaryti, bet tai pasirodė pernelyg sudėtinga, pasakoja, kodėl jis jam patinka, kodėl nepavyko jo atlikti. Neįprasta, kad tai, kas nepavyko, nėra slepiama, o rodoma, atveriama diskusijai. Tai sukuria atvirumo jausmą. Atrodo, kad scenoje jie gyvena tą patį gyvenimą. Nesikeičia nei jų interesai, nei judesiai, nei kalbėjimo tonas.

Spektaklio „Visible under Current“ choreografas Peteris Pleyeris yra ištyrinėjęs daug šokio įrašų, žurnalų, knygų, šokėjų ir choreografų asmeninio gyvenimo detalių ir apie tai diskutuoja su kiekvienu norinčiuoju. Ankstesniame savo spektaklyje „Choreographing Books“ jis vien šnekėjo apie knygas, jas dėliojo, ir tie seni ir keistai apipavidalinti šokio žurnalai, knygos ėmė atrodyti įdomūs. Kaip pats sakė: „Diskutuodamas su bičiuliais vis traukiu knygas, ir į pokalbio pabaigą jos būna tam tikru būdu išsidėliojusios ant stalo. Pagalvojau, kad jei galiu tai padaryti draugams virtuvėje, kodėl negaliu to parodyti žiūrovui.“

Šokio spektakliai

Šokio spektakliai paprastai keičiasi kas tris vakarus. Ir „Sophiensaele“, ir „HAU“, ir „Uferstudios“, ir „Dock11“. Laisvų vietų nėra. Trys vakarai ir viskas, net jei publika ir labai šiltai priima darbą. Užtat Sasha Waltz, rodžiusi Vilniuje garsųjį „Körper“, savo spektaklius kartoja jau dvidešimt metų. Bilietai į juos brangesni nei paprastai (studentui penkiolika eurų vietoj dešimties). Aš daug tikėjausi. Nuėjau į spektaklį „Travelogue I – twenty to eight“. Likau nesupratusi. Klasikinio moderno kombinacijos, negali sakyti, tikrai gražios, jose veikėjai pešasi dėl batono arba mylisi. Prieš pasirodymą kaip tik žiūrėjau interviu su choreografe – ji pristatė pasirodymą kaip „tai, kas mums visiems aktualu, bet apie ką nešnekame“. Nežinau, ar tikrai dabar žmonėms taip trūksta batono ir meilės santykių viešinimo? Gal taip buvo prieš dvidešimt metų… Bet kodėl tą darbą publika vis dar noriai žiūri? Prie manęs sėdinčiam dėdulei tokių klausimų aiškiai nekilo, jis patenkintas siurbčiojo alų ir pasibaigus spektakliui smagiai trepsėjo (vokiečiai, kiek suprantu, paprastai nesistoja, o trepsi, kai jau labai patinka).

„Hamburger Bahnhof“

„Hamburger Bahnhof“ – viena didesnių šiuolaikinio meno galerijų Berlyne. Dešiniajame sparne darbus eksponuojantis tapytojas Robertas Rauschenbergas teigia, kad pora kojinių ne prasčiau tinka tapybai nei medis, lakas, terpentinas, dažai ir audinys („A pair of socks is no less suitable to make a painting than wood, nails, terpentine, oil and fabric“). Tai ne tik smagiai skamba, bet ir atveria žavingą laisvę, kurią gali jausti menininko paveiksluose.

Kita vertus, toje pačioje „Hamburger Bahnhof“ paroda, kurioje eksponuojamos sienos („Wall“). Milžiniškas koridorius skirtas sienų analizei: kaip ir kur jos naudojamos, kokia jų paskirtis. Sienose galima iškirsti langus, jas galima išpiešti, atremti į jas pagalius, priklijuoti įvairiaspalves lentas. Kiekvienam iš šių veiksmų skiriama po salę. Nulipus laiptais, rodoma projekcija, kaip žieduota vyro ranka plaktuku daužo sieną, ji pamažu byra.

Parodos lankytojai tiesiog praeina koridoriais ir išeina, aprašymų dauguma neskaito. Bet kodėl žmogus turi skaityti aprašymą, jei pats darbas jo niekuo netraukia? Jei tai tokia pat siena kaip ir išėjus už muziejaus vartų?

Galbūt tokie tyrimai, kurie protingai skamba vadinami „research“, padeda įsigilinti į rūpimą temą ir vėliau sukurti darbą. O galbūt menininkas neprivalo sukurti darbo arba galbūt šis „research“ ir yra tas „darbas“. Man vis dėlto neramiai knibžda mintis, kad kažkas moka už pastato šildymą…