Ketvirtis amžiaus
Mikalojaus Vilučio piešinys
Kai „Š. A.“ suėjo dešimtmetis, Gintaras Beresnevičius parašė pirmąjį puslapį – „Dešimt metų be erdvės baimės“. Tame tekste jis kalbėjo apie Šatėnų demokratiškumą, nesulipimą su jokiomis ideologijomis, kamerinę galimybę tarti žodį tiems, kurie per tekstus atpažįsta kitus kaip savuosius. Panašiai rašė ir Jūratė Visockaitė dvidešimtmečio numeryje – „Š. A.“ įkūrimo manifestas esą išblėsęs, bet Oskaro Milašiaus (jam priklauso žodžių junginio „Šiaurės Atėnai“ autorystė) mistika tebebranginama. Idealistinė dvasios Tėvynė, į kurią veržėsi laikraščio įkūrėjai, tarsi ir neegzistuoja (ar šiandien bent skamba pernelyg patetiškai), tačiau turbūt egzistuoja savotiška dvasios giminystė – per autorius ir skaitytojus. Keliskart esu skaičiusi tuos proginius tekstus senų numerių segtuve – nuo jų norėčiau ir atsispirti, jais remtis; kai ką ir kartoti. Gintaras Beresnevičius, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Pranas Morkus, Laimantas Jonušys, Linas Paulauskis, Julius Sasnauskas, Jūratė Visockaitė, Gintarė Adomaitytė, Giedra Radvilavičiūtė, Jūratė Stauskaitė – išvardinau toli gražu ne visus, tik pačius ryškiuosius iš to laiko, kai įpratau skaityti Šatėnus – jie formavo daugelio supratimą apie įdomų kultūros savaitraštį. Būta ir kitų, ankstesnių ir vėlesnių bendradarbių, leidinio kūrėjų – negražu jų neminėti, bet ar tilps visi, jei imsiu vardinti?..
„Šiaurės Atėnai“ buvo ambicingas Atgimimo, kaip dabar įprasta sakyti, projektas. Laikraščio istorija – tai asmenybių, knygų, žanrų kaitos (Jūratės Visockaitės pastangomis suklestėjo eseistika), kultūros procesų istorija. Įdomūs jo lūžiai, virsmai, pažiūrų slinktys (įkurtas daugmaž dešiniųjų paradigmoje, tačiau Žydrūno Drungilo redaktoriavimo laikotarpiu būdavo vis neoficialiai pavadinamas „kairiųjų laikraščiu“). Buvo ir išlieka atviras gerai artikuliuotai intelektualinei minčiai, dialogui ar polilogui; tebetrokštame, kad būtų naudingas inteligentijai ir menininkams, bet ne tik. Kartais ironiško, net įžūliai sarkastiško tono. Miela, kad po daugelio metų vis dar aktuali Prano Morkaus sugalvota „niekų“ rubrika „Šiaurės katinai“. Tenenuskamba sukakties proga per skambiai, bet to, ko nepadarė švietimo ir kultūros funkcionieriai, atliko mažas, pilkas laikraštis. Saviesiems, ne masėms. Jame mes visi susitikome.
Svarbus pokytis – nuo šių metų pavirtome dvisavaitiniu leidiniu. Taip įvyko, žinia, ne iš gero gyvenimo, tačiau galima žvelgti ir pozityviai – iš to tikimės aukštesnių kriterijų publikacijoms. Ačiū Jums, kad skaitote, rašote, prenumeruojate. Tegu kolonos stovi, apsiraizgiusios vijokliais ir gebenėmis.
