Graikija atšaukia Apokalipsę
Rytas po Graikijos rinkimų maloniai nustebino. Ne todėl, kad rinkimus sąžiningai laimėjo kairioji partija „Syriza“ – tą buvo galima nuspėti iš anksto. O todėl, kad po Atėnus ryte nevažinėjo tankai ir demokratijos pergalė nebuvo uždusinta staigiai suformuotos karinės chuntos, kaip tokiais atvejais nutinka labiau nuo Vakarų visuomenės akiračio nutolusiose šalyse. Tačiau XXI amžiaus Europoje tai darosi vis mažiau priimtina (netgi TS-LKD numylėtinis Viktoras Orbanas turėjo apsieiti subtilesniais metodais), todėl Europos bankams teks spręsti savo naujas problemas civilizuotesnėmis priemonėmis.
Menno Huizinga. Po išvadavimo: vaikai, įsikibę į sausakimšo traukinio duris. 1945
Nestebina ir spaudos antraštės. „Syriza“ tituluojama „kraštutinės kairės“ ir „antieuropietiška“ partija (aš kažkaip įsivaizduoju, kad kraštutinės kairės tikslas turėtų būti panaikinti privačią nuosavybę, o antieuropietiškumas pasireikštų bent jau noru išstoti iš Europos Sąjungos ir euro zonos, bet gal mano tiesiog griežti standartai), o jos lyderis Alexis Tsipras – naujuoju Che Guevara. Na, ko jau ko, bet charizmos jam tikrai netrūksta – jo sekmadienio nakties pergalės kalba apie vilties triumfą ir skurdo politikos pabaigą skambėjo panašiau į maršalo Stakerio Pentekosto retoriką filme „Ugnies žiedas“ negu į mums įprastą matyti nuobodžiaujančių politikų dūzgimą.
Kad suprastume, kaip mes atsidūrėme šiame Europos lūžio taške ir kodėl jis toks svarbus, teks prisiminti netolimą praeitį. 2010-aisiais pasaulinės krizės nukamuota Graikija patyrė dar vieną smūgį, tiesa, ne be savo pačios kaltės: paaiškėjo, kad prisidengiant skaičiavimo metodika daug metų buvo slepiamas gerokai didesnis biudžeto deficitas. Būtų galima paklausti, kur buvo Europos auditoriai 2001-aisiais Graikijai stojant į euro zoną, tačiau tai niekam neberūpėjo. Privatūs investuotojai atsisakė skolinti, ir reikėjo greitai iš kažkur paimti pinigų tvarkytis su milžiniškomis skolomis. Euro zonoje nebegalint priimti savarankiškų monetarinės politikos sprendimų, Vokietijai kategoriškai prieštaraujant prieš bet kokius infliaciją padidinti galinčius metodus, galiausiai buvo prieita prie susitarimo tarp Graikijos ir „troikos“ – Tarptautinio valiutos fondo, Europos centrinio banko ir Europos Komisijos.
Graikija gavo 110 milijardų eurų paskolą trejiems metams, tačiau buvo priversta griežtai imtis karpymo programų ir mažinti išlaidas – atimti dalį dirbančiųjų teisių, atleisti dalį valstybės tarnautojų, likusiems apkarpyti algas, mažinti pensijas, apriboti prieigą prie sveikatos draudimo, išparduoti valstybės turtą. Staigmena, staigmena: vartojimas smuko, o paskui jį nosimi žemyn pasekė ir visas BVP – palyginti su dabar turimomis skolomis, jis atrodė dar varganiau. Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano pašaipiai vadinamas „pasitikėjimo fėja“ (confidence fairy) efektas – kai ekonomiką turi stimuliuoti dėl karpymo programų įgyjamas pasitikėjimas tarp investuotojų – nesimaterializavo. Krizė dar pagilėjo.
„Trenk viena ranka, kita atlips“ – liaudies išmintį prisiminė „troika“ ir išrašė dar vieną pagalbos paketą – žinoma, su dar daugiau privalomų karpymo programų. Paskui dar vieną. „Troikos“ prognozuotas trumpalaikis nuosmukis išvirto į dar didesnę depresiją, ji stabilizavosi tik pastaraisiais metais pasiekus šiek tiek daugiau kaip 80 % 2010-aisiais buvusio BVP. O nedarbas siekia 28 %, tarp jaunimo – daugiau negu 50 %, apie trečdalį žmonių apskritai neturi sveikatos draudimo, o pusvelčiui privatizuota infrastruktūra dirba varganiau, negu kas nors (išskyrus kairiuosius) tikėjosi.
Austerity lietuviškai dažnai verčiama kaip karpymo arba, norint dar gražiau pavadinti, taupymo politika, tačiau su tikru taupymu ji turi mažai ką bendro. Kur kas taikliau ją būtų pavadinti skurdo politika: idėja, kad visuomenei dera atsisakyti savo gerovės valstybės elementų ir atimti iš piliečių jų sunkiu darbu (turbūt nustebsite, bet skaičiai byloja, kad graikai iš tikrųjų dirba daugiausiai Europoje) užsidirbtą socialinės apsaugos tinklą tuo metu, kai jo labiausiai reikia ir jis daugiausiai žmonių gali greitai vėl pastatyti ant kojų, yra ne tik nesąžininga, bet ir ekonomiškai nepagrįsta. Pagrindiniame dokumente, matematiškai įrodančiame jos naudą, norimas rezultatas gautas tik dėl įsivėlusios „Excel“ formulės klaidos (taip, tikrai!). Tačiau konfliktas yra ne mokslinis, o ideologinis – jeigu kartą nuspręsta, kad karpymas savaime yra geras dalykas, nesvarbu, jis duoda save pateisinančių rezultatų ar ne, tai ir turėsime karpymą ir skurdą, kol sveiko proto balsas taps toks garsus, kad jo nebebūtų įmanoma ignoruoti.
Graikai savo nuomonę pasakė pakankamai garsiai. „Posėdis prasidėjo, ponai prisiekusieji tarėjai“, – pasakytų Ostapas Benderis. Belieka stebėti, kas bus toliau.
