Fortūnos ratas

Jyrki Kiiskinenas (g. 1963) – suomių rašytojas, žurnalistas, vertėjas, išleidęs ne vieną romaną, poezijos rinkinį, knygų vaikams. Helsinkio universitete įgijo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį, drauge studijavo ir literatūrą. Vienas iš Gyvųjų poetų klubo (Elävien runoilijoiden klubi) įkūrėjų. Nuo pat kūrybinės karjeros pradžios 1989 m. Kiiskinenas yra ypač populiarus ir vertinamas Suomijoje; be kitų apdovanojimų, 1993 m. jam įteikta prestižinė Eino Leino premija, o 1994 m. už romaną „Pelkių žmogus“ (Suomies) buvo nominuotas garbingiausiai Suomijoje literatūrinei premijai „Finlandia“. Tiek rašytojo proza, tiek poezija nuolat atspindi aktualias šiandieninio gyvenimo problemas, į kurias žvelgiama su gilia ir drauge kiek šiaurietiškai mistiška išmintimi.

Oulipo grupės poetas Jacques’as Jouet savo eilėraščius užrašė keliaudamas metro, laikydamasis griežtų taisyklių. Kiiskinenui patiko ši mintis. Jis nusprendė eiles kurti remdamasis kalendoriumi. Taip gimė „Fortūnos ratas“, sudarytas iš 72 įvairios stilistikos eilėraščių, išdėstytų pagal mėnesius. Kartu su tekstu skaitytojas keliauja ištisus metus, mato, kiek per juos spėta apmąstyti ir kaip, aiškėjant rašymo procesui, pats atranda savo kryptį.

 

 

Fortūnos ratas

2009 metų eilėraščiai

 

 

SAUSIS

 

…kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga.

Rom 7, 21

Porvas, ketvirtadienis, sausio 1 d.

 

Taip baigėsi nauji, prasidėjo seni metai, nauji sprogimai

be galo sename kare ir žvyro namai, tik veidai jau kiti

 

jie žvelgė į lauką, nors nebuvo langų, tik žiojėjo plyšiai

 

angos patrankoms, plyšeliai akims, lašai akyse, ant ekrano, kaktos

mikrobai gleivinėse, meilė, vynas, kraujas – lūpų kampučiuose

 

seni veidai žiūrėjo vieni į kitus keistoje erdvėje, aidinčiam sapne

nauji veidai naujame ryte išsilygino, nušvitę šypsojosi,

 

o kitame mieste švito senoviškas rytas, toks

brangus, visai kitur, toks brangus, lyg antrą kartą gyvenčiau

 

mūsų miestai skirtingi, o mums vis vien, ir kitame gyvenime

tas pats miestas, bet skirtingos gatvės, naujas mėnuo, diena ir gitara

 

kaip vyras mylėjo instrumentą, jį laikydamas paskendo dūmuose, taip ir mes

ištirpome svečių lovoje, įspraustoje tarp viryklės

 

ir stalo, negalėjome praeiti,

 

tad ilsėjomės, naujus sapnus vartydami, prie senų vartų, kaip sargai,

o gal tai buvo seni sapnai prie naujų vartų, nauji prie naujų

 

gal jaunystės, o gal senatvės versmė ar tik veidrodis

 

tuo metu taikos premijos laureatas šventė kerštą po krištoliniu sietynu

su pasaulinės šlovės našta ant pečių, o keršto dievas

 

iššovė raketas ir toliau tebešaudo, mala naują žvyrą

kaip nauji metai, seni įstatymai, taip ir naujas testamentas

 

visa, ką dovanojau ir ką gavau, laikiau rankose

 

neturėjome kitos vietos, kitko nereikėjo,

nes niekuomet nebūna kitaip.

 

 

BALANDIS

 

Ieškau klausimo, į kurį atsakymas būtų žmogaus gyvenimas.

Willy Kyrklund

Helsinkis, ketvirtadienis, balandžio 2 d.

  

Klausimas vaikui:

 

Ar tiki, kad liksiu čia, būsiu daugiau nei aš pats, kaip ir pridera mano pareigoms, pažadėsiu, kad nemirsiu,

 

miręs gyvensiu vaiduokliu, kalbėsiu per tavo miegus, kaip ir pridera mano pareigoms, susisuksiu lizdą tavo kūne,

 

iš anksto atsiprašau, ar girdi mane, užsikimšęs ausis, aš myliu tave

 

pernelyg, sulauksi beprotiško švelnumo, švelnios beprotybės, netvarkos, kūną graužiančio šnypštimo,

 

ar paveldas pernelyg slegia, ar tikiesi, kad burną užčiaupęs laikysiu, ar mylėsi vaiduokliu būdamas

 

savo vaikus, ar tiki esąs daugiau nei tu pats?

 

 

GEGUŽĖ

 

Kad ir kas nutiktų, paukščiai juk moka šokti.

Dagens Nyheter, gegužės 3 d.

 

Helsinkis, šeštadienis, gegužės 2 d.

Kiaulių gripas plinta Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje („Helsingin Sanomat“, gegužės 2 d.)

  

Ji maitina pusę pasaulio, bet niekas neplauna

jai žaizdų, gabalais supjaustytas kūnas išmėtytas po visą miestą,

 

tai kaimyno kiaulė, sunkiai beatpažįstama plastikinėse įkapėse,

prisirišusi prie išdaviko ramiai leidosi sumaitojama,

 

kad ilgai gyventume. Ji nekalba, pasakyk –

tai mano kūnas, sakyk – kiaule tu,

 

puiki tavo oda geresnės už šitą veislės, pasakyk, imkite

ir valgykite, nepatyrę chirurgai, užsiuvate šautines žaizdas,

 

tyrinėjate mirties būdus, kiaulės jūs, šių organų

vis tiek nevalgome, mes ne kokie kiaulės,

 

pasakyk tai, mes ne tokie, pasakyk – ar matai pažįstamą

mėlynakę būtybę, kai žiūri kiaulei į akis, ar girdi

 

juoką, kiaule tu, ar supranti nežmonišką džiaugsmą

ir liūdesį, gali nesakyti, nėra tame nieko žmoniška,

 

virusas tiesiog sieja mus, paukščius, kiaules ir beždžiones.

 

 

 

BIRŽELIS

 

Daiktai mums nepriklauso – mes jiems priklausome. Su jais atgimstame ir kai vieną dieną mirštame ir nuo jų atsiskiriame, dėl jų gali atgimti kiti.

Alain Jouffroy, „Išgyventos poezijos manifestas“

Helsinkis, šeštadienis, birželio 6 d.

 

Lėkštė

 

Jei priešais stovi balta apskrita lėkštė, viskas jau yra: maistas, saugi padėtis, gražios manieros, darbas, šiltnamiai ir veikianti logistika,

 

jeigu ne viską lėkštėje suvalgei,

 

gali indą atkišti ar braukti pirštu apskritą kraštą, laukti arba tyrinėti etiketę ir galvoti apie tuos, kurie anksčiau iš jos valgė,

 

ar apie tuos, kurie nevalgė,

 

apie tuos, kurie tikrino jos tobulumą, tuos, kurie plovė indus ir dengė stalą,

 

tuos, kurie palinkdavo virš lėkštės, tuos, kurie spoksojo į lėkštę ir slapčia kažko tikėjosi, tuos, kurie daužė lėkštes,

 

jeigu negalvosi apie lašą, nukritusį į lėkštę, arba nesibaigiantį lėkštės

apskritumą, baltą spalvą ir kitas, su ja palygintas spalvas, iki kol išalksti,

 

jeigu negalvosi apie valgančius pirštais.

 

 

 

RUGPJŪTIS

 

Paveikslas, atsakantis į suformuluotą iš anksto klausimą, yra beprasmiškas.

Juhana Blomstedt

Helsinkis, šeštadienis, rugpjūčio 1 d.

  

Gundytojas prašo Jėzaus paversti akmenis duona (Hatulos bažnyčios freska)

 

Keturiasdešimt dienų dykumoje plieskia saulė. Pateikiu jam neblogą pasiūlymą:

„Kodėl tau nepavertus akmenų duona?“ Jis nemato link mūsų besivejančių gyvybės medžio šaknų, nepastebi saulės vainiko, nejaučia žolės po kojomis. „Žmogus gyvas ne viena duona“, atsako jis ir sustingsta kalkintoje bažnyčios sienoje. Aš nuliūstu. Jis nieko nemato, niekas nemato, o aš ir pats paveiksle savęs neatpažįstu. Vėlu keisti istoriją. Jūs nesiklausote. Nuo to karas visada ir prasideda.

 

Helsinkis, sekmadienis, rugpjūčio 2 d.

Hugo Simbergo „Sužeistas angelas“

 

Paprastai angelai nešioja mus, o šįkart atvirkščiai. Kartu žiūrime į paveikslą: matome

angelą, juodai apsirengusių berniukų mediniais neštuvais gabenamą per dykrą:

angelui svyra galva, akis dengia tvarstis. Jis nežino, kas jo laukia.

Aš žinau: berniukai rado jį nukritusį į akmenynę, sukruvintu baltu sparnu,

jie neša jį parodyti žmonėms. Mes nešame angelą, rankoje tebelaikantį

baltas gėles. Tu pasibaisi. Nenori žinoti, ką veikė mergaitė, kai netikėtai pasirodėme, ar kodėl užrišome akis. Kad nematytų. Tu nenori žinoti, kur tave gabena angelai.

 

  

SPALIS

 

Lemtinga akimirka: kaip smegenys padaro sprendimą?

Jonah Lehrer

Helsinkis, pirmadienis, spalio 5 d.

  

Priešas šiurkščiai šneka. Ir mes šiurkštūs. Priešas užtaiso raketas. Ir mes

užtaisome. Priešas nesitraukia. Ir mes nesitraukiame. Priešas nemiega daug naktų.

Ir mes nemiegame. Priešas nesiklauso mūšos. Ir mes nesiklausome. Priešo marškiniai

prilimpa prie nugaros. Ir mūsų prilimpa. Priešas išsipurvina apatinius. Ir mes

išsipurviname. Priešas nešnabžda švelnių žodžių žmonai. Ir mes nešnabždame.

Priešas bemiegėmis akimis pro dūmus spokso į draugą. Ir jūs spoksote. Priešas šiąnakt neskaito eilių. Ir mes skaitome. Priešas kvėpuoja daug kartų iškvėptu oru. Ir

mes nekvėpuojame. Priešas spokso į telegrafą. Ir jis spokso. Naktį priešas atsiunčia

draugišką žinutę. Mes nustebę. Man dar nespėjus atsakyti, jis atsiunčia

grasinamą žinutę. Tave kviečia į kambarį gelbėti pasaulio.

 

 

GRUODIS

 

Spoksau tol,

kol stiklinė nukrenta.

Sanna Karlström

Helsinkis, antradienis, gruodžio 3 d.

 

Šiandien nesinori būti nei išmintingam, nei kvailam. Šiandien bastausi po šakomis aprūkusiame mėlyname peizaže. Šnypščiant nervų sistemai garbinu kūriniją, tiksliau, aš to nedarau – tiesiog kraujas, kūnas, kaulai ir gleivės garbina patys save. Jie daro, kas patinka. Aš taip pat. Nesielvartauju nei dėl praradimų, nei dėl obelų, po kuriomis sėdėdavome vasaros naktimis, šiandien įsisupu į patalynę ir į kitą nuogą būtybę, kurios yra tiek pat daug, tiek pat mažai, kuri yra tokia pat tiesa. Kraujas, kūnas, kaulai ir gleivės susijungia su krauju, kūnu, kaulais ir gleivėmis. Šiandien negalvosiu apie pinigus ir nieko neplanuosiu. Tačiau storoji ponia Fortūna suka savo ratą, tad iškylu ir vėl grimztu lyg bangose, lyg kūnas kūne. Atidarau trečią kalendoriaus langelį, gaunu dar vieną senelį: viskas arba nieko. Esu išmintingas ir kvailas tuo pat metu: gerai taip, taip gerai.

 

 

Iš: Onnenpyörä. Vuoden 2009 runot.

Helsinki: Tammi, 2010

Vertė Urtė Liepuoniūtė