Vakarienė su šeima
Vakarienė su šeima. Tėvas nusiblizgino batus, mama segi jo dovanotus auskarus, brolį lydi nekasdieniška odekolono šliūžė. Močiutė anglimi paaštrino antakių liniją, senelis mūvi masyvų žiedą. Fone – prieš keletą metų aktyviai skudučius Laisvės alėjoje pūtusių indėnų muzika. Močiutei priminus, skubriai išberiama malda. Tada motina iš prabangą imituojančio dubens krauna man kepsnį. Vegetarizmas, jos nuomone, tik laikinas eksperimentas. Brolis nudelbęs akis – po stalu maigo telefono klavišus. Senelis garsiai atsirūgsta. Matyt, yra tokia amžiaus riba, po kurios net į tai vakarieniaujant nereaguojama. Tai prisideda prie minkštos pučiamųjų, indų žvangesio, čepsėjimo ir atsitiktinių kalbų polifonijos. Partrenkiama vis daugiau pėsčiųjų, pinga dujos, Artimuosiuose Rytuose taikos nematyti – nieko naujo.
Tada – dovanos. Kyštelim vienas kitam po vokelį su šiek tiek eurų, nes iš kur čia žinosi, kas ką mėgsta. Suskamba vienas kitas juokelis, tarpus tarp jų užpildo pilamų skysčių čiurlenimas. Močiutė, lyg žinodama, ištraukia nuotraukų albumą ir pasakoja jame esančių žmonių istorijas. Gerai jų neįsimenu – kaip įprasta. Mistiškai panašūs senių ir vaikų bedančiai portretai sugaudžia dabar ir visi pasijunta šiek tiek nejaukiai. Gerai, kai šeimos vakarienėse yra ir bedančių senių, ir vaikų. Pastarųjų vapėjimas užgožia temų paieškas, deklamuojamus eilėraščius lydi aplodismentai riebaluotais delnais. Pirmųjų istorijos ir skundai suteikia visiems kitiems vakarienės dalyviams progą jų neklausyti ir nuskandinti žvilgsnį pustuštėje lėkštėje.
Pokalbių fazė. Ryškūs megztiniai aukštais kaklais per Kūčias, steriliai supakuotos dovanos, privalomi ritualai, laipsniškai keičiantis dalyviams, ir nekintančios temos. Virš riebių patiekalų plevena perpasakotos kelionės, pagyromis virtę atestatai ir darbo pasiekimai, mažų žmonių paskalos ir laipsniškos žemyno degradacijos diagnozės. Mano šeima – tik liūdnas pasaulio mikrokosmas, krištolinis rutulys sociologų delne. Turėjau tokį vaikystėje – jį pakračius skaidrioje želatinoje audrą sukelia popierinės snaigės. Jei bent pasnigtų… Vulgariai apsinuoginusi gamta ir sezoninis ekshibicionistas miškas patys to nenorėdami paantrina mūsų nykybei.
Vienintelis autentiškas jausmas čia – gailestis. Švelnus neatitikimas tarp turėtų lūkesčių ir nuolat išgyvenamos lauktos ateities. Visi, netyčia tampantys tuo, kuo tapo, susirenka paliudyti šio virsmo prie vakarienės stalo. Močiutė užverčia albumą ir tęsia savo rūpesčių tiradą, motina tyli, o senelis, vienišas Kristus stalo viduryje, praneša, kad metas skirstytis iki kitos identiškos vakarienės. Jas iš šios apatijos pažadina nebent gimimai arba mirtys. Kitaip tariant – jau minėta dalyvių kaita. Eroso, Tanato, atsitiktinumo, neišvengiamybės ir lemties žaismas, kurį liudija vaikiškos kėdutes užstalėje, tuščios kėdės ir lėkštės, žvakės ar servetėlės su filmukų herojais.
Visa kita – įpratimas. Giminystės suvienyti pilvai, gurgiantys pagal nežinia kodėl į Lietuvą atsibeldusių indėnų muziką. Mano šeima įšalusi šitoj laiko atkarpoj kaip mažo keturkojo fosilija. Trupinius nuo burnų nusibraukę vakarienės dalyviai velkasi kailinius ir paltus, kad mechaniškus pėdsakus palikę parklampotų namo. Partrenkiama vis daugiau pėsčiųjų, pinga dujos, Artimuosiuose Rytuose taikos nematyti – nieko naujo.
