Trumpoji proza

Giedrė Bulgakovienė, Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė, pakvietė mane į trumposios prozos skaitymus Jurgio Kunčino atminimui. Į „Imbiero vakarus“ Alytuje. Reikėjo perskaityti du nespausdintus rašinėlius – vieną blaivam dieną, o kitą girtam naktį. Iš pradžių atsisakiau, nes nespausdinti rašinėliai man pasirašo patys, kada jie nori, bet ne kada aš noriu. Vakare atsisakiau, o naktį rašinėlis pats pradėjo rašytis mano galvoj. Ryte sutikau skaityti. Ir nepasigailėjau. Konkurso rengėjai, dalyviai ir klausytojai buvo žmonės, šalia kurių man buvo gera todėl, kad įtikau jiems toks, koks esu, todėl galėjau būti savim, o tai reiškia – buvau laisvas. Ten turbūt pirmą kartą pamačiau savo literatūrinę meilę Pauliną Pukytę. O jos knygą „Jų papročiai“ pirmą kartą pamačiau seniau, knygyne, kuris buvo Basanavičiaus ir Pylimo gatvių kampe. Perskaičiau vieną sakinį ir knygą nusipirkau. Vėliau didžiavausi tuo, kad kitame knygyne – Gedimino 9 – nupigintų knygų lentynoje mūsų knygos buvo padėtos viena šalia kitos. Paulinos „Jų papročiai“ ir mano „Tortas“.

Rašinėlius „Imbiero vakaruose“ drebėdamas iš susijaudinimo sėkmingai perskaičiau ir buvau apdovanotas Publikos premija. Vox populi – vox Dei.

Naktiniai regėjimai

Bemiegės naktys Žvėryne. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai. Žmonės, kurie mane mylėjo, miegodavo ir netrukdydavo man būti nelaimingam. Gulėdavau atmerktomis akimis ir klausydavausi garsų tamsoje. Ramiomis ir šaltomis pavasario naktimis girdėdavau garvežius geležinkelio stoty. Jie ūkdavo, išleisdavo garą, triukšmingai pradėdavo važiuoti. Vagonai pajudėdavo vienas po kito švelniai trinksėdami. Klausydavausi šių garsų ir svajones apie žydruosius tolius svajojau. Kitokius garsus girdėjau. Negerus. Riksmą girdėjau naktį ir man buvo baisu. Paskui riksmas nutilo ir man buvo dar baisiau. Tyla buvo baisesnė.

Tylios mano gyvenimo nemigos. Mūzos mano. Verčia jos mane bėgti nuo tylos į piešinėlius ir rašinėlius.

Du žmonės mane aplanko. Vienas – dieną, kitas – naktį. Kūno jie neturi. Jie mano kūne.

Dienos žmogus sako man: „Mikalojau, tu pasigėrėtinas, tu protingas ir išmintingas, o visi kiti, išskyrus retas išimtis, yra durni.“

O tas, kur naktį nemiega, tamsus ir negražus, žiūri į mane, o jo akys pilnos paniekos ir pagiežos. „Mikalojau, – sako jis, – tu kvailys. Atsimerk tamsoje ir ne pasaulį, bet save iki dugno matyk ir bloga tau pasidarys.“

Nori žmonės saldaus miego be sapnų. Panašaus į mirtį. Kad akys tamsoje neatsimerktų. Savęs kad nepamatytų. Tiesos apie save kad nesužinotų. Dieną tiesos nesimato. Šviesa apakina.

Mikalojus Vilutis. Autopsija do–it–yourself. 2015

Naktį akys mano į mane atsiveria. Ir aš sudrebu iš pasibaisėjimo. Pamatau dieną giliai pasislėpusius nuo manęs tikruosius savo norus – meluoti, šmeižti, paleistuvauti, vogti, fiziškai ir dvasiškai luošinti ir kankinti žmones. Dievas man tokią prigimtį davė. Norai mano iš Dievo. Toks esu aš. Aš tik išmokau būti geras. Kad manęs nemuštų. Žmogus aš. Ne gyvulys. Gyvuliams nesinori meluoti, šmeižti, paleistuvauti, vogti, dvasiškai luošinti savo artimą todėl, kad gyvuliai nėra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Gyvuliai tik valgyti nori. Televizorius rodė, kaip liūtas užšoko ant antilopės ir ėdė ją bėgančią. Liūtas buvo alkanas ir todėl ėdė antilopę. Bet ne todėl, kad ją kankintų. Jam reikalinga kito mėsa. Kito kančia jam nereikalinga. Joks žvėris nekankina kito tik tam, kad kitas kentėtų. Tik žmogus. Tik žmogus būna niekšas. Tuo jis skiriasi nuo gyvulio. Tik žmogui kito kančia gali teikti džiaugsmą ir būti tikslu savaime. Taip kalbėjo Schopenhaueris. O aš abejoju. Netikiu tikslais savaime. Jeigu aš elgiuosi niekšiškai, tai tam, kad patirčiau su tuo susijusias nuostabias būsenas, kurių neduota patirti gyvuliams. Aš noriu būti žmogum, bet ne gyvuliu. Dievo kūrybos viršūne noriu būti. Toks mano tikslas. Štai taip. O gal visai ne taip? Gal mano bjauraus elgesio ir bjaurių norų priežastis nėra noras būti žmogum? Gal priežastis kita? Nežinau. Gal aš pats esu priežastis? Aš ir esu mano elgesys ir norai. „Kodėl aš toks?“ – klausiu savęs. Pasaulį tobulinti man nusibodo. Save stebėti ir mėsinėti panorau. Įdomu man. Nuvažiavau į Halės turgų, nusipirkau kumpio ir olandiško sūrio ir pamiršau visa tai troleibuse Nr. 7. Nusivežė troleibusas mano skanią ir maistingą ateitį. Stovėjau ant šaligatvio ir žiūrėjau į savo tuščias rankas, į tolstantį troleibusą ir į savo kulinarinę laimę tolstančią. Man pasidarė bloga gyventi. Rėkti norėjosi. Ne šiaip rėkti, bet ant ko nors. Liepos šalia kelio augo, katė vaikštinėjo. Nei ant liepų, nei ant katės nerėkiau. Liepos nebūtų girdėjusios, o išmintinga katė būtų pasitraukusi galvodama: duok durniui kelią. Ant praeivių taip pat nerėkiau, nes jie būtų galvoję tą patį, ką ir katė. Jie nebūtų kentėję. Supratau, kad ne rėkti man reikia, bet reakcijos į mano rėkimą, ir kuo skausmingesnės, tuo geriau. Prasminga rėkti tik ant to, kuris dėl to kenčia. Ant mylinčio žmogaus, nes jo būsenos priklauso nuo mylimo. Parėjau namo ir garsiai rėkiau ant savo žmonos Nijolės. Ir man vėl pasidarė gera gyventi. Kodėl? Juk kumpis ir sūris neatsirado. Mylima žmona kenčia, o man gera. Ji myli mane. Ji neteikia jokio pagrindo ant jos rėkti. Tai kodėl aš ant jos rėkiau? Nežinau. Jeigu būčiau moteris, aš netekėčiau už savęs. Ne. Net nesibučiuočiau su savim. Kodėl man gera tada, kai mylimam žmogui bloga? Ir tik tada, kai blogio priežastis esu aš? „Muša – vadinasi, myli“, – sako rusai. Kodėl? Juk kai muša, skauda, o kai skauda, bloga. Juk nelinkima mylimam žmogui blogio. Tai gal mušimas yra gėris? Gal reikia mušti gimimo dienos proga. Gal taip? Gal kančia tik atrodo blogis? Vėl nežinau. O noriu žinoti.

Skaičiau, kad suerzintas žmogus praranda dvasinę energiją. Ji niekur nedingsta. Energijos tvarumo dėsnis. Ji atitenka tam, kuris suerzino. Tai panašu į tiesą ir tai paaiškina, kodėl norisi suerzinti. Kankinti. Dvasinė energija – maistas sielai. Gyvuliai neturi sielos, todėl jiems reikia penėti tik kūną. O žmogui reikia dar ir sielą penėti. Kūnui maistas – kitas kūnas. Sielai maistas – kita siela. „Ne, – man sako, – grožis yra maistas sielai. Ir menas.“ Taip. Bet tai tik desertas. Tikrasis maistas sielai yra kito kentėjimas. Kankinti kitą – tai valgyti jo sielą.

Žlugo mano šviesi svajonė ir tai mane suerzino. Aš kentėjau ir praradau energiją. Mano siela alkana tapo. Mano sielai reikėjo pavalgyti. Yra būdas misti savim, kankinti save. Penėti savo sielą savo paties siela. Kraują siurbti iš savęs. Gyvybę. Kraujas – tai gyvybė. Šventajam Rašte taip parašyta. „Kvailys minta savo kūnu“, – Šventojo Rašto Mokytojas taip sakė. Norisi būti protingam ir misti kito kūnu. Ir kito siela. Pats maistingiausias yra mylintis žmogus. Iš jo galima be pastangų siurbti maistą. Iš čia noras kankinti mylintį žmogų. Ir noras būti mylimam iš čia. Visos moterys ir visi vyrai nori, kad juos mylėtų, bet patys nėra linkę kentėti meilės kančių. Jie nori valgyti, bet nebūti valgomi. „Siela mano ištroškusi, meile mano, duok jai atsigerti savo kančios.“ Įtartina pompastika. Nesu tikras tuo, ką rašau. Galbūt žmogus nori būti mylimas, nes galvoja: myli mane, bet ne kitus todėl, kad aš už kitus esu vertingesnis. Vertingas savo akyse nori būti žmogus. Bet gyvenimas rodo ką kita. Patys vertingiausi nėra patys mylimiausi. Nemanau, kad vyrai labai mylėjo Motiną Teresę, o moterys monsinjorą Kazimierą. Vyras geras ir protingas, bet moterys jo nemyli, o myli tokį, apie kurį ir pasakyti nėra ką. Flaubert’as sakė, kad didžiausią pasisekimą tarp moterų turi vidutinybės. „Būk vidutinybe ir moterys tave mylės.“ Mano galva, Flaubert’as klydo. Pastebėjau, kad moterys myli ne vidutinybes, bet tuos vyrus, kurie kvepia ožiu. Pauosto moteris vyrą, užuodžia ožio kvapą ir griūva iš meilės. Aš ne beprotis, kalbu ne apie fizinio, bet apie metafizinio ožio metafizinį kvapą, kurį uodžia ne nosis. Štai šiam kvapui moterys negali atsispirti. Taip. Moteris ir vyras karštai myli vienas kitą. Jie susituokia ir jų meilė tampa kūno temperatūros. Liūdna istorija. Taip. Nuklydau į lankas. Apie genijus dar nepakalbėjau. Didieji žmonės. Jie yra antropofagai. Jie siurbia kraują iš mylinčių ir nemylinčių. Iš visų, kurie šalia. Be pastangų. Rėkti jiems nereikia. Tylėdami išsiurbia. Esantys šalia jų kenčia. O patys didžiausi siurbia ir iš toli esančių. Dievo rykštė. Kaip Mikelandželas galėjo tiek sukurti neprisisiurbęs kūrybinės energijos iš viso pasaulio vyrų ir moterų? Sukūrė Dievas genijus, o kad genijai turėtų ką siurbti, sukūrė kitus žmones. Pilnus kraujo.

Man bloga šalia žmonių, kurie yra pranašesni už mane. Man nepatinka būti masiniuose renginiuose, nes ten tokių žmonių būna dauguma. Jie geri man, bet jų pranašumas mane kankina ir aš jiems atiduodu savo energiją. Pabuvęs šalia jų aš būnu išsiurbtas. Šalia jų aš turiu gerti degtinę. Girtas aš pasidarau pranašesnis už juos ir jie negali iš manęs siurbti. Tada aš iš jų siurbiu. Girtas aš tampu didžiu žmogum. Todėl girtas aš būnu laimingas. Gera man. Nieko daugiau man ir nereikia. Tik kad būtų gera. Viskas. Pasakiau, ką norėjau. Apie naktinį regėjimą. O dieną regiu save gražų ir kilnų, bet apie tai nerašau, nes esu kuklus. Taip. Ir drovus. Be to, labai daug rašyti reiktų.

Ecce homo. Pokalbis su žarnomis

Aš vieversėlis. Gyvenu anksti ryte, o paskui ilsiuosi pavargęs nuo gyvenimo. Ryte didingos mintys plūsta į mano ištuštėjusią per naktį galvą. Apie didingą ir beribį kosminį protą ir apie tai, kad aš esu didingo ir beribio kosminio proto materializacijos dalis, taip pat beribė ir didinga, nes beribis negali būti padarytas iš to, kas turi ribą. O didingas iš to, kas nedidinga. Negali auksas būti padarytas iš molio. Apie amžinybę dar galvoju. Paskui neatsakingai lipu iš lovos ir pažadinu savo žmoną Nijolę.

– Ko lipi iš lovos ketvirtą valandą ryto, durniau. Pažadinai mane.

– Į tualetą noriu.

Netiesą jai sakau. Aš nenoriu. Aš esu priverstas. Tualete man kategoriškai nepatinka. Tualete man sunku tikėti savo kosmine didybe. Man bjauru stebėti ir jausti, kaip iš manęs bėga ir lenda visokia bjaurastis, rodydama man tai, kas yra mano viduje, ir tuo atskleisdama man mano vidinį pasaulį. Mano vidinis pasaulis – tai aš. O pasaulis, kuris ne aš, bet kuriame aš esu, yra gražus. Dievo sukurtas grožis. Dangaus žydrynė, saulė, medžiai, gėlės. Skaidrūs upeliai teka. Drugeliai skraido. Vištelė margomis plunksnelėmis drugelius lesioja ir gražiai čiulba. Dievulį garbina. Reikia nupjauti jai galvą, nupešti margas plunksneles, sukapoti ją į gabalus ir kišti į save. Ecce homo. Dievo sukurtą grožį aš praryju, virškinu ir paverčiu negražia dvokiančia biomase. Štai ką aš veikiu šiame gyvenime. Visa tai darau todėl, kad noriu valgyti.

– Ne, – sako man mano žarnos, – ne tu nori valgyti, bet mes norim, kad tu valgytum. Tavo sąmonė, o Mikalojau, pasąmonė tavo, protas, jausmai, visa tai, ką tu vadini „aš“, yra tik priemonė, tarnaujanti mums, tavo žarnoms. Mes tavo valdovės, o tu mūsų tarnas. Pažiūrėk į veidrodį. Ne į save panašų Dievas tave sukūrė, bet į dešrą, tik išverstą. Dešros yra žarnos su mėsa viduj, o tu esi mėsa su žarnomis viduj. Suklydo Dievas. Tokia yra Jo klaida, kurią apdainavo Nietzsche. Kišk į mus mėsą, kad Dievo klaidą ištaisytum ir mes taptume dešromis, o tu taptum dešra su dešromis viduje. Tokia tavo misija šiame gyvenime. Atlik ją. Atsimink: tavo laimė – tavo žarnose. Mums įtiksi ir Dievui įtiksi. Sotus būsi ir laimingas.

Didžias tiesas mano žarnos man kalbėjo. Dešra. Mėsa. Tikrosios vertybės. Mėsa, įkišta į mėsą. Tai menininko Ričardo Vaitiekūno pasakymas. Mėsos metamorfozė. Mėsa, įkišta į mėsą, tampa palaima sielai, bet ne kūnui. Štai ką taip romantiškai kalbėjo menininkas Ričardas Vaitiekūnas. Apie meilę. Apie poezijos esmę. O aš – apie gyvenimą.

Sapnavau vazas. Gražios gėlės buvo į jas pamerktos. Dužo krištolinės vazos viena po kitos, krito iš jų gražios gėlės ir krištolinis vanduo iš jų pylėsi. Ne tau krištolinės vazos ir gražios gėlės, o Mikalojau. Ir krištolinis vanduo ne tau. Štai ką supratau sapnuodamas liūdną ir nuostabų sapną.