Šventės, tarpušvenčiai, vėl šventės

– O jeigu šį kartą neatneš? O kas, jei neatneš?

– Atneš, atneš!

– Na, o jeigu, na, jeigu neatneš?

– O ar gali neatnešti?

– Negali.

– Kodėl?

– Tokia tradicija.

Senovėje actekai atlikdavo ritualus, kad saulė pakiltų. Jei nebūtų taip darę, nebūtų pakilusi? O jei nebūtume rituališkai susėdę prie stalo Kūčių vakarą – būtų neatnešę? Dovanų neatnešę? Bet, tėtis sakė, atneša todėl, kad tokia tradicija. Vadinasi, Kalėdų Senelis taip pat pavaldus pasikartojantiems ciklams ir per kiekvienas Kalėdas po eglute palieka krūvas daiktų – bet negi jis toks nuobodus ir kiekvieną kartą taip daro tik todėl, kad reikia, kad tokia tradicija, o ne iš begalinio noro visus apdalinti? O gal jis tik liudija žmogiškąjį ciklišką pasaulio suvokimą?

O jei laikas vis dėlto neina ratu, tik sklinda tolyn begalybe punktyrų, kurie kartkartėm susijungia į liniją? Gal niekas niekada nepasikartoja? Ir metų laikų – begalybė, ne keturi?

Šįkart mažoji sesė vėl, kaip ir per praeitas Kalėdas, gavo barbę „monstrę“. Vis norėjos filmuoti tą vaizdą – tarytum šio amžiaus vertybių ikoną.

Vis dėlto mažoji sesė mąsto giliai: „Jei dabar Dievo gimtadienis – tai kodėl dovanas gaunam mes?“ Va čia tai klausimas.

 

–

Kelios dienos prieš Kalėdas bibliotekoje ieškodama Saros Poisson „Čiupinėjimo malonumo“ ant sofos aptikau miegantį valkatą. Seniau manydavau, kad tokios viešos erdvės kaip biblioteka – priebėga nuo materialaus pasaulio kančių ne vien garbingiems intelektualams ir literatams, nuo realybės besislepiantiems saldžiose tekstų užuovėjose, bet ir benamiams, kuriems, kad ir nelabai rūpi teigiama mentalinė knygų priebėga, fizinis bibliotekos aspektas funkcionuoja stipriau negu dvasinis – taip pat yra vietos prisiglausti.

Bibliotekoje miegantis valkata – vaizdinys, atspindintis mus, randančius atilsį knygose; net jei ta realybė yra išgalvota, ji visada subtilesnė už materialiąją – kurioje juslės nuolat vaikosi juslių objektų.

Miegas taip pat vienas iš juslių objektų troškimų juslei užmigdyti.

 

–

Net nebeaišku, kiek laiko sukomės virtuvėje. Susiruošus kepti kūčiukus iš kažkur dar atsirado tortas; žirnių miltų patiekalas; tarytum materializavosi iš savęs nesugebančios suvaldyti laiko medžiagos – rodos, tik regėjom, kaip mūsų rankos nuo skardų nukelia rudus tortams gaminti skirtus apskritus skrebučius, o laikas gaminti kūčiukus tarytum kėlėsi vis toliau ir toliau – į vėlų vakarą, aplenkęs miego laiką, jis virto laiku kūčiukams gaminti – minkiau didelę, gelsvą, blizgančią, juodais aguonų taškučiais nusėtą tešlą, spindėjo ne tik ji, bet ir oras virtuvėje, tarsi tarpmolekuliniuose tarpuose pamažu ryškėtų nušvitimas – jis jau buvo ore, ir oras jau buvo nėščias Dievu, ogi jis greitai turėjo gimti, ir aš buvau tikra, kad jis gims iš šitos tešlos lyg iš šventumu užlieto ir materialiu geismu nesuteršto motinos pilvo. Pamažu ji skilo į daugybę rutuliukų, ir kai pats Dievas jų paragavo – malonės pavidalu jie pažiro gyvosioms būtybėms, kurios išties trokšta ne tų daiktų po egle, bet tikrojo santykio. Bet kur jį rasti? Kaip jį pasiekti, lyg rūku padengtą silkėmis, mišrainėmis ir grybais?

Pro tą silkių, mišrainių ir grybų rūką ranka bando prasibrauti iki krepšelio su kieta rutuliukų pavidalo apvaizda – kramtau ir rūkas išsisklaido, net nebesuprantu – kramtau čia ar gaunu malonę, ar Dievas vis dėlto gimė, ar išsirito iš tų tarpmolekulinių erdvių – ar jau galiu visus pasveikint su Kalėdom, ar dar tik eiti daiktų vynioti į popierių – ar lyja, ar prisnigo jau – prieš pat Kūčias prisnigo – šiaurinė žvaigždė atnešė sniegą – rutuliukų pavidalo lietų – švelniai žemę nuklojęs jis šnara –

 

–

Per jį, ką tik iškritusį, aš ir nešiau diedukui „stiklinę mišrainės“, kaip jis pats prašė – gyvenąs devynaukščiame kitame kiemo gale – jam fizinis kūnas jau nebeleidžia ateit iki mūsų pavakarot – ir jam, suvargusiam, išvargintam įvairiausių skausmų, kūčiukų nešiau, plotkelę, „stiklinę mišrainės“, kaip prašė.

Tai buvo viena svarbiausių šios šventės dalių – tarnystė senoliui, kuris dar gyvas, tačiau jau tarsi kažkiek persikėlęs į tą kitą sferą, jei ne amžinybės, tai kito daugiabučio, būdamas įrodymu, kad materialus kūnas yra dylantis ir vieną dieną nebeleidžia mums daug ko, ką darėm prieš tai.

Taip ir tūnai bute, devyniais aukštais pakilęs nuo ką tik iškritusio sniego – nebegalįs net liftu nusileist iki žemės – taigi nuolat pakibęs ore – per Kūčias gretimuose butuose šnarant eglučių žaislams – per Naujus lyg per karą sprogstant fejerverkų patrankoms – kanda anūkės atneštą žuvį (mama įdėjo) – tik ji dar šventiškai skrandyje spurda – nors ir negyva. Bet gal prisikels.

 

–

Sesė pasakojo mačiusi, kaip kažkuriam kitame Lietuvos mieste moteriškė pirkusi plotkelę: „Man, prašau, su gražesniu paveiksliuku“ – kažkaip šitai mane pribloškė, kaip galima drįsti šitaip rinktis Dievo kūną? „O man mažiau gražų, kokį nors su įtrūkiu, pažymėtą kančios, kad labiau Kristus jaustųsi“; „O man be paveikslėlio“ – tarsi plotkelė būtų kažin kas ne daugiau kaip paveikslėlis, pamirštant, kad dalinimosi metu jis lūžta į daugybę dalelių, ir paskui jas būtų galima dėlioti nebent kaip dėlionę – tačiau kiekvienas praryja savo dalį, savo Dievo dalį; kiek kas gali, tiek tas priima – o, pasirodo, dar kampelis paliekamas ir vėlėms, kurios naktį ateina paragauti Kūčių valgių; neduok Dieve, tektų pamatyti, kaip vėlės naktį kapoja paliktą mišrainę, užsikąsdamos Dievu.

 

–

Močiutei, kuri nieko daugiau negali daryti, tik gulėti; kuri neprataria nė žodžio ir išvis vargu ar ilgam supranta, kad Kalėdos, taip pat po egle buvo padėta supakuota dovana. Kalėdų Senelis nepamiršta net tų, kurie jau nebesupranta, kas jis toks.

 

–

Prieššventiniu laikotarpiu kažkodėl vis negalėjau nustoti galvoti apie vieną įvykį – kai keliaujant po Iraną ir Turkiją labai užsinorėjau nuvažiuoti į Turkijos viduryje esantį miestą, garsėjantį uolose išskobtais namais. Nuotraukose jau buvau mačiusi, tačiau knietėjo pamatyti ir savo akimis – tik ar ne dėl to, kad sesuo su vyru ten lankėsi ir sakė, jog tai pamatyti ypač verta. Ar tik ne dėl to, kad visi keliautojai, kurių klausėm, patarė keliauti būtent ten – nors mano bendrakeleivis sakė, jog ten tikriausiai nieko gero nerasim. Tačiau aš vis tiek kaip mažas vaikas – nuvykti norėjau.

Apsipykom. Kėblinom sausais laukais, skabydami uogas nuo krūmų – judėdami link Kapadokijos. Jis pamatė didžiulį kalną ir, palikęs daiktus, viską metęs, ėmė kopti į jį. Susierzinusi likau kalno papėdėje su jo ir savo daiktais.

Juk būčiau galėjusi palaukti. Ramiai, be žodžių palaukti, kaip nebyliai jis paliko mane ir įlėkė į kalną. Bet ne. Aš taip pat mečiau daiktus ir puoliau kopti į kalną. Jis buvo labai didžiulis, smėlėtas. Kopiant į jį pamažu vėrėsi įspūdingai kalnuota Turkijos panorama.

Viršūnėje nesusitikom. Jis turbūt buvo pradėjęs leistis žemyn. Gi dar turėjome pasiekti Kapadokiją. Be to, daiktai buvo apačioje. Viskas liko apačioje. Aš buvau viršuje, bet mano sąmonė – apačioje. Juk būčiau galėjusi likti apačioje ir iš krūmuose augančių uogų ir prikritusių obuolių sudėlioti mozaiką. Bet ne. Tas kažkoks nevalingas noras pirmauti. Noras, kad viskas būtų taip, kaip noriu aš – nesuvokiant, kad kitas taip pat nori, kad būtų, kaip nori jis.

Kapadokijoje nieko ypatingo nepatyrėm. Turistai, karštis, reklamos, išreklamuotų uolų atspindžiai. Nieko daugiau, negu mačiau nuotraukose.

Nes žmonės ten olose jau negyvena – viskas taip suvenyriška, nutolę nuo realybės. Ore buvo karšta. Širdy buvo tuščia, labai tuščia.

 

–

didrksus tad aham bhuyah pranidhaya mano hrdi

viksamano pi napasyam avitrpta ivaturah

„Aš norėjau vėl regėti tą transcendentinį Viešpaties pavidalą, tačiau, nepaisant mano pastangų sukaupti mintis į širdį ir didžiulio noro, daugiau Jo nebeišvydau. Patyręs nesėkmę, buvau prislėgtas ir nelaimingas“ (Šrimat Bhagavatam).

Šrila Prabhupada komentuoja: „Mes negalime reikalauti, kad Viešpats mums apsireikštų, kaip negalime liepti saulei patekėti tada, kai patys to užsigeidžiame. Nėra tokių mechaninių būdų, kaip išvysti Viešpaties pavidalą“ – ir prisimenu, kaip klaidžiodavau ieškodama Jo – po šalis, parkus, bažnyčias, Karoliniškes – miškus ir laukus – išeidama ar išvažiuodama, tikėdamasi Jį patirti, tačiau žinodama, jog vien dėl to tikriausiai ir nepatirsiu, nes ji, Viešpaties malonė, ištinka tave pačiu netikėčiausiu momentu ir kartais kaip obuolio nukritimas ant galvos. Tuomet tas pasivaikščiojimas, tas ieškojimas būdavo kaip auka Jam – kaip malda; ir kai nieko nebesitikint, tuščia širdimi grįžtant namo staiga įvykdavo jos, širdies, užpildymas – nepriežastinė malonė, – tada suvokdavai, kad visas tas klaidžiojimas nebuvo beprasmis ir kad tie visi tavo išvaikščioti takai ir klystkeliai vedė į vieną tikslą, ir visa kelionė įvykusi viename trumpučiame momente, kai po ilgų žiūrėjimų į bažnyčias, bokštus ir rotušes akis užkliūva už mažyčio krūmelio – – –

 

–

Sausio antrąją, banko aparatams lietuviškas monetas negailestingai verčiant į eurus, rastas į eurus nepaverčiamas vienetas – pakabutis su angeliuku.

 

–

Sausio šeštąją visi kiemai pilni bet kaip sumestų eglių.