Stačiatikybė SSRS: slapti vienuoliai universitetuose ir klajokliai Kaukaze

KGB ir Bažnyčios vyskupai

Kai 1991 metais prasidėjo liūdnieji Sausio 13-osios įvykiai, Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios arkivyskupas Chrizostomas kreipėsi į rusų kariškius, kad šie nenaudotų fizinės jėgos ir nepralietų kraujo. Šis arkivyskupas buvo Sąjūdžio narys, aktyviai pasisakęs už Lietuvos nepriklausomybę ir slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių) bendruomenių integraciją į nepriklausomos Lietuvos visuomenę. Už tai jam teko atremti kalnus skundų, kuriais buvo užversta Maskvos patriarchija, ir kartą netgi būti apšaudytam.

Tačiau arkivyskupas Chrizostomas – taip pat ir vienintelis Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (o gal ir visos krikščionijos) vyskupas istorijoje, prisipažinęs bendradarbiavęs su KGB. Kas tai – įžvalgus perbėgimas „kiton pusėn“ iš skęstančio Sovietų Sąjungos laivo ar pažiūrų pokytis? Pats arkivyskupas teigė jokio pažiūrų pokyčio nepatyręs, o visada bendradarbiavęs su KGB tik Bažnyčios labui.

Ši keista formuluotė – „bendradarbiavimas su KGB Bažnyčios labui“ – apibūdina visą sovietinių laikų Ortodoksų Bažnyčios nuostatą valdžios atžvilgiu, pradėtą patriarcho Sergijaus (Stragorodskio). Šventoji Tradicija, kurią aprašo šv. imperatorius Justinianas (V a.), numato, kad tobulas bažnytinės ir pasaulietinės valdžių santykis yra sąskambis (symphonia), kai valdžias tarsi Kristaus prigimtis jungia vienybė be susiliejimo. Pasaulietinė valdžia turi kurti materialines sąlygas Evangelijos sklaidai, o bažnytinė – laiminti pasaulietinės valdžios veikimą, mokyti valdžią tikėjimo. Sovietų Sąjungoje, kaip ir Osmanų imperijoje, šis santykis turėjo neišvengiamai pasikeisti į tikinčiųjų interesams atstovaujantį bendradarbiavimą su priešiška valdžia.

Tipinė istorija, iliustruojanti ortodoksų dvasininkams įprastą bendradarbiavimą su KGB, kurią remdamasis archyviniais dokumentais yra pasakojęs diakonas Andrejus Kurajevas, yra patriarcho Pimeno (1910–1990) išrinkimas. Išslaptintuose dokumentuose yra KGB agento surinkta medžiaga, kurioje pateikiama ankstesnio patriarcho Aleksijaus I nuomonė apie galimus jo įpėdinius: Pimeną jis apipila purvais, aiškindamas, kad šis yra netikintis, tarnauja vien dėl pinigų, pasižymi visokio plauko ydomis. Priešingai, Bažnyčioje nepopuliarūs ir patriarchui nepatinkantys vienuoliai aukštinami ir giriami kaip tikri maldos žmonės, fanatiškai atsidavę stačiatikybei. Nenuostabu, kad Pimeną KGB įvertino kaip palankų asmenį ir ėmė spausti vyskupus, kad jis būtų išrinktas patriarchu.

Vakaruose gyvenę Rusijos ortodoksai emigrantai tokį elgesį paniekinamai vadino „sergianizmu“ ir buvo nutraukę eucharistinį bendravimą su Sovietų Sąjungos tikinčiaisiais. Šis bendravimas buvo atkurtas tik 2007 metais. Priešiškumui buvo svarių istorinių priežasčių, siekiančių dar Spalio revoliucijos laikus.

 

Šv. Tichono kankinystė ir Sergijaus linija

Spalio revoliuciją Bažnyčia pasitiko paklupdyta ant kelių. 1700 metais mirė Maskvos arkivyskupas, visos Rusijos ir Šiaurės šalių patriarchas Adrianas. Tuometinis šalies valdovas Petras I trukdė naujojo patriarcho rinkimams. Iki 1721 metų patriarcho katedrą saugojo laikinasis pavaduotojas, o minėtaisiais metais imperatorius išleido „Dvasinį reglamentą“, faktiškai uždraudusį naujus rinkimus. Bažnyčia buvo reformuota pagal protestantų modelį ir tokia išbuvo iki pat imperijos griūties. Revoliucijos metu Bažnyčia formaliai buvo viena iš valstybės institucijų.

Vienas pirmųjų Bažnyčios žingsnių po monarchijos griūties buvo vietinio susirinkimo (aukščiausio autokefalinės Bažnyčios valdymo organo) sušaukimas. 1918 metais Maskvos ir visos Rusijos patriarchu išrinktas buvęs Vilniaus metropolitas Tichonas. Jam teko misija vadovauti Bažnyčiai vienu sunkiausių jos istorijos laikotarpių, kai kunigai, vienuoliai ir eiliniai tikintieji buvo persekiojami, kankinami ir žudomi.

1919 metais Leninas rašė vidaus reikalų komisarui Feliksui Dzeržinskiui: „Reikia kuo greičiau padaryti galą popams ir religijai. Popus dera suimti kaip kontrrevoliucionierius ir diversantus, šaudyti be gailesčio, visuotinai. Ir kaip galima daugiau. Bažnyčią dera uždaryti. Cerkvių patalpas užantspauduoti ir paversti sandėliais.“ Bolševikai veikė pagal principą „skaldyk ir valdyk“, todėl netruko užčiuopti nesutarimų Rusijos Bažnyčios viduje ir ėmė remti visus bažnytinius judėjimus, veikusius prieš patriarchą Tichoną. Pati Ortodoksų Bažnyčia išliko nelegali organizacija iki pat Stalino laikų, kai schizmatikams ir eretikams bolševikai ėmė teikti įvairias politines teises.

1922 metais pagal klastingą Levo Trockio „bažnytinių brangenybių paėmimo liaudies reikmėms“ programą iš jam paklususių dvasininkų suformuota nauja probolševikinė religinė organizacija „Gyvoji Bažnyčia“ (rus. „Živaja Cerkov“, paniekinamai – „obnavlency“). Ši organizacija ilgą laiką buvo vienintelė, kurią sovietai pripažino kaip „tikrą“ Ortodoksų Bažnyčią. Patriarchas Tichonas netrukus buvo suimtas dėl įtarimų kontrrevoliucija, o jo vadovaujama Bažnyčia paskelbta maištininkų grupuote.

Chaosą pagilino sumanus bolševikų politinis žingsnis Turkijoje. Pasinaudodami graikų pasaulio politine suirute, jie darė spaudimą Konstantinopolio patriarchui Meletijui IV (kaip dabar žinoma iš masonų ložės „Stoa“ išplatintų pareiškimų, jis buvo jos narys) ir šis „Gyvąją Bažnyčią“ pripažino kanoniška Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Nors patriarchas vos po dvejų metų tarnystės buvo pašalintas iš katedros, šis sprendimas padarė negrįžtamą žalą Bažnyčiai, nes išblaškė tikinčiuosius.

Patriarchas Tichonas dar 1918 metais paskelbė atskiriantis „persekiojančiuosius Kristaus tiesą“ nuo Bažnyčios. Savo sausio 19-osios kreipimesi jis sakė: „Susipraskite, bepročiai, nutraukite kruvinus susidorojimus. Tai, ką jūs darote, yra ne tik žiauru, bet ir šėtoniška. [...] Valdžia, duota Mums iš Dievo, uždraudžiame jums priimti Kristaus sakramentus, skelbiame jums anatemą, jei tik jūs dar turite krikščioniškus vardus ar bent pagal gimimą priklausote Ortodoksų Bažnyčiai.“ Todėl daugelis net ir po raudonųjų pergalės tikėjosi iš jo opozicijos komunistiniam režimui.

Tačiau paties patriarcho Tichono požiūris visada rėmėsi apaštalo Pauliaus žodžiais: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties“ (1 Pt 2, 13); „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1); „prašau atlikinėti maldavimus [...] už visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 1–2). Pilietinio karo metu patriarchas mokė esančius raudonųjų valdžioje melstis už savo naująją valdžią, o esančius baltųjų – už senąją. Nepaisant to, baltieji jį laikė sąjungininku ir visa atsakomybė dėl sovietų valdžios pripažinimo teko jo įpėdiniui.

Daugybė ginčų kelia paskutinis 1925 metų patriarcho Tichono laiškas, kurį jis parašė prieš priimdamas kankinio mirtį kalėjime. Tame laiške jis skatino sovietų valdžios įsitvirtinimą laikyti įvykusiu faktu. Šią liniją tęsė laikinasis pavaduotojas (locum tenens, vėliau jis išrinktas patriarchu) Sergijus Stragorodskis – 1927-aisiais jis išleido visuotinį kreipimąsi į tikinčiuosius, kuriame skatino visus būti lojaliais Sovietų Sąjungos piliečiais.

 

Kaukazo kalnuose

Buvusios Rusijos imperijos tikintieji buvo išblaškyti, nes Konstantinopolio patriarchas kanonine buvo pripažinęs ne Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, o bolševikinę „Gyvąją“. Naujasis Rusijos Bažnyčios vadovas Sergijus, užuot pasiūlęs alternatyvą, taip pat siūlė pripažinti komunistų valdžią. Emigrantai, tarp kurių buvo ir baltųjų karininkų, ir ortodoksų dvasininkų, Turkijoje, Jugoslavijoje, Vakarų Europoje ir kitur ėmė kurti savarankiškas bažnytines struktūras, prasidėjo ekleziologinis chaosas. Šis chaosas buvo ašaka, trukdanti ortodoksų vienybei iki pat SSRS žlugimo.

Visų šių įvykių fone po Rusiją klaidžiojo iki 1500 vienuolių asketų, 1913 metais kareivių išvytų iš Atono kalno Graikijoje dėl kaltinimų erezija (onomatodoksija). Po Spalio revoliucijos nemažai jų buvo įsitikinę, kad žemėje įsigali Antikristo valdžia, artėja pasaulio pabaiga, kiti tiesiog nematė savo ateities naujoje ateistinėje valstybėje. Todėl daugelis iškeliavo į vieną atokių Rusijos vietų – Kaukazo kalnus.

Kaip kadaise šv. Atanazas Didysis apie Egipto dykumas rašė, kad jos tapo miestu, taip sovietiniais laikais miestu tapo Kaukazo kalnai. Daugybė vienuolių be jokių sovietinių dokumentų, be žemiškos pilietybės gyveno valdžiai nepasiekiamose vietovėse. Prie jų prisidėdavo vis naujų vienuolių, išsižadėjusių sovietinio piliečio gyvenimo, kartais ten apsigyvendavo ištisos krikščionių šeimos. Rusijos Bažnyčia nutylėjo egzistuojant šiuos vienuolius, bet su jais ir dvasininkais palaikė eucharistinį bendravimą.

Archimandritas Tichonas Ševkunovas knygoje „Nešventi šventieji“ pasakoja, kad Pskovo uolų vienuolyno (vienintelio, veikusio nenutrūkstamai visą sovietmetį) hegumenas (abatas) iki pat sovietinių laikų pabaigos padėdavo šiems vienuoliams esant reikalui gauti suklastotus dokumentus. Poreikis galėjo būti įvairus – kartais sušlubuodavo sveikata, todėl tekdavo pasinaudoti medikų paslaugomis, kartais iškildavo kitokių aplinkybių. Bažnyčios vadovybė puikiai žinojo apie savo dvasinių vaikų gyvenimą už įstatymo ribų, bet neigė juos egzistuojant.

Panašias istorijas archimandritas Tichonas pasakoja ir apie nelegalias spaustuves. Ortodoksų Bažnyčioje egzistavo pogrindinė savilaida, buvo rašoma, verčiama ir leidžiama dvasinė literatūra. Neteisėtu šios veiklos pobūdžiu ir jos slaptumu dažnai naudodavosi sukčiai – apsimetę spaustuvių savininkais ar dokumentų padirbinėtojais, jie išviliodavo iš dvasininkų pinigus.

 

Slaptieji vienuoliai

Vienas įspūdingiausių sovietmečio Bažnyčios reiškinių – slaptoji vienuolystė, slaptoji kunigystė ir netgi slaptoji vyskupystė. Daugybė žymių Sovietų Sąjungos mokslininkų, akademikų ir kitų viešų žmonių buvo slapta įšventinti į vienuolius ar dvasininkus. Apie slaptą tarnystę žinojo tik jie patys ir artimiausi žmonės, o apie vienuolystę galėjo žinoti išvis tik pats vienuolis ir jį „apkirpęs“ žmogus.

Slaptas vienuolis buvo Aleksejus Losevas (1893–1988), garsus SSRS filosofas, kurio žymiausias veikalas – išsamus daugiatomis tyrimas „Antikos estetikos istorija“. Jis parašė daugiau kaip 800 darbų, iš jų 40 monografijų. Už atvirą filosofinę marksizmo ir dialektinio materializmo kritiką („Mito dialektika“, 1930) buvo dešimčiai metų nuteistas laisvės atėmimu ir priverstiniais darbais. Maksimo Gorkio žmonos dėka Losevas ir jo žmona buvo išlaisvinti iš kalėjimo po dvejų metų, tačiau dirbdamas pavojingą fizinį darbą Losevas beveik visiškai apako.

Po išlaisvinimo Losevas buvo priverstas savo idėjas maskuoti Marxo ir Lenino citatomis. Yra žinoma, kaip kartą jis Stalino veikalą „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ pavadino naiviu, o vėliau gindamasis aiškino, kad turėjo omenyje „veikalo genialumą, prilygstantį antikos paprastumo dvasiai“. Nepaisant šio incidento, yra žinoma, kad už nuopelnus SSRS mokslui jis buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu ir SSRS valstybine premija.

Visą gyvenimą Losevas buvo uolus ortodoksas. Jo mokytojas buvo Pavelas Florenskis, bičiuliai – Semionas Frankas, Nikolajus Berdiajevas, Valentinas Asmusas. 1929 metais šventajame Atono kalne Losevas su žmona slapta buvo įšventinti į vienuolius: jis priėmė Androniko vardą, žmona – Atanazijos. Būdamas filosofijos profesoriumi, Losevas visada nešiojo kepuraitę, tvirtindamas, jog tai daro dėl to, kad bijo peršalti. Iš tiesų ši kepuraitė buvo vienuolio skufija. Beje, kaip ir Florenskis, Losevas buvo onomatodoksijos šalininkas, savo filosofijoje įrodinėjo, kad „Dievas nėra vardas, tačiau vardas yra Dievas“.

Kiti žymūs slaptieji vienuoliai buvo geologas Konstantinas Vendlandas, mineralogas Glebas Kaleda, biologė (schivienuolė) Valentina Puzik. Vendlandas (Bažnyčioje – Jonas) 1934 metais tapo slaptu vienuoliu, 1936-aisiais – slaptu kunigu, o po karo tapęs viešu vyskupu pats apkirpo nemažai slaptų vienuolių ir įšventino nemažai slaptų kunigų. Svarbiausia yra tai, kad nors Bažnyčios vadovybė dokumentuose ir KGB tardymuose neigė daugybės savo narių egzistavimą, sakramentiškai ir ekleziologiškai jie visuomet buvo Bažnyčios dalis ar net jos dvasininkai.

 

Žalčiai ir balandžiai

Toks dvilypis Bažnyčios elgesys sovietmečiu ilgai kurstė nesutarimo liepsnas. Didelė rusų emigracijos dalis ir antikomunistiškai nusiteikę kitų autokefalinių Bažnyčių nariai laikė tokį elgesį apostatiniu, eretiniu. Jų nuomone, Bažnyčia turėjo laikytis „iki galo“. Tačiau, įsigilinę į istorines 3-iojo dešimtmečio aplinkybes, į tą kankinystės žygį, kurį prisiėmė to meto krikščionys, galime teigti, kad ginčytina, ar tolesnis užsispyrėliškas priešinimasis valdžiai būtų turėjęs prasmę.

Kristus mokė pažinti medį iš jo vaisių (Lk 6, 44). Patriarcho Sergijaus bažnytinės politikos linijos vaisiai buvo ne tik Bažnyčios išsaugojimas per 70 ateizmo propagandos metų (prisiminkime, dar Chruščiovas sakė parodysiąs per televiziją „paskutinį Sovietų Sąjungos popą“), bet ir ženklus jos sustiprinimas. Dabartinė stačiatikybės padėtis tradiciškai stačiatikiškuose kraštuose – Rusijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje… – ir jos galutinis susijungimas su atskilusia nuo Bažnyčios emigracija 2007 metais liudija pastoracinių pasirinkimų sėkmę. O tai savo ruožtu patvirtina, kad Sergijaus linija atitiko evangelinį posakį – „būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16).